Griūtį sukėlė sparčiai kintantys vartotojų įpročiai, taip pat kapitalo struktūra bei finansinės ataskaitos, kurios buvo toli gražu ne optimalios. Smarkiai smukusi paklausa per 2018 metų vasaros karštymetį nustūmė bendrovę į neigiamą trajektoriją, iš kurios jai nepavyko išnirti.
Praėjusių metų bėdos ne pirmą kartą sudrebino 178 metus skaičiuojančią grupę. Prieš šešerius metus ji jau buvo priartėjusi prie bankroto slenksčio, o jos išgelbėjimas užkrovė jai sunkią skolų naštą, kuria atsikratyti buvo nelengva.
Vis dėlto per vėlesnius penkerius metus bendrovei pavyko geriau sukontroliuoti savo apyvartinį kapitalą. 2016 metais ji atnaujino dividendų mokėjimą. Po metų jos grynoji skola sudarė tik 40 mln. svarų (50 mln. JAV dolerių).
Kaip vėliau paaiškėjo, ši „reabilitacija“ buvo negili, paviršutiniška, tarsi momentinė nuotrauka iš saulėto paplūdimio. Užsakomą atostogų paketą siūlančios bendrovės finansinė padėtis buvo vis dar per trapi, „Thomas Cook“ sunkiai sekėsi konkuruoti kitomis bendrovėmis, pavyzdžiui, su trumpalaikės būstų nuomos platformomis; be to, ji neišvengė cikliškų vartotojų pasitikėjimo svyravimų.
Trūkumai išryškėjo smukus kelionių užsakymams 2018 metais. Priešingai nei jos Vokietijos konkurentė „TUI AG“, „Thomas Cook“ neturėjo stiprių viešbučių bei kruizų prekės ženklų, kurie jai padėtų spręsti problemą. Britų bendrovei teko atsisveikinti su tuometiniu finansų direktoriumi, ėjusiu šias pareigias vos devynis mėnesius.
Apie šių metų kovą įmonės grynoji skola išsipūtė iki 1,25 mlrd. svarų – milžiniška suma bendrovei, kuri generuoja nedidelius pinigų srautus ir yra smarkiai priklausoma nuo sezoninių lėšų pasipildymų ir praradimų. Anot finansų analitiko Stuarto Gordono iš Berenbergo, nuo rugsėjo pabaigos iki gruodžio pabaigos apyvartinio kapitalo poreikis svyravo apie 1 mlrd. svarų.
Nors balanso būklė atrodė ganėtinai gera, iš dalies tai tebuvo miražas. Bendrovė visiškai neseniai buvo nurašiusi 2,6 mlrd. svarų įmonės „kainos“ (įsigijimo kainos ir įsigytų aktyvų tikrosios vertės skirtumo), net jei buvo kurį laiką buvo aišku, kad kai kurie jos JK sandoriai neįgyvendinti. Šių metų gegužę šis rodiklis dar smuko daugiau nei milijardu svarų. Blogas ženklas.
Ir net tada, kaip ir daugeliui į bėdą patekusių įmonių, jai pritrūko fizinių aktyvų (kuriuos krizės atveju būtų galima parduoti), Kaip vėliau paaiškėjo, didžiausia vadovybės klaida buvo ta, kad ji ne stiprino savo balanso pritraukdama naują kapitalą, kai turėjo tam progų ir galimybių.
Dar palyginti neseniai, šių metų vasarį, įmonės vadovybė vis dar buvo akla pavojams, – ji aiškino analitikams, jog neteisinga lyginti „Thomas Cook“ keblią padėtį su 2012 metais ją užgriuvusiomis bėdomis. Sąlygoms pablogėjus ir akcijų kainoms kritus, padidinti nuosavą kapitalą tapo nebeįmanoma. Smukus obligacijų vertei, išleisti naujų skolos vertybinių popierių taip pat buvo per brangu.
„Thomas Cook“ pateikė pardavimui savo oro linijas. Vis dėlto po kelių mėnesių ji pripažino, kad jos galimybės tęsti veiklą kaip funkcionuojančiam ūkio subjektui būtų „smarkiai abejotinos“, jeigu nebūtų žengtas šis žingsnis. Verslovėms, kurios orientuojasi į vartotoją, tokie pareiškimai – tartum peilis į nugarą. Klientai tikrai neužsisakys kelionių iš operatorės, kuri negali garantuoti, jog sugebės tęsti savo veiklą.
Kreditinių kortelių bendrovės sureaguoja, išlaikydamos didesnį pinigų rezervą iš bilietų pardavimo, tuo atveju jei įmonė bankrutuotų (nes klientai tokiu atveju pareikalaus grąžinamosios išmokos, kompensacijos). O tiekėjai griežtina kredito sąlygas. Visai šie veiksniai jungiasi į vieną grandinę ir dar smarkiau pablogina finansinę įmonės padėtį.
Visa tai greičiausiai prisidėjo prie to, kad „Thomas Cook“ finansavimo poreikiai per gegužės–rugpjūčio mėn. laikotarpį šoktelėjo nuo 300 mln. iki 900 mln. svarų, o tai reiškė, kad artimiausiu metu jai bus pasiūlyta išmainyti skolą į kapitalą. Bet kreditoriai, tokie kaip „Royal Bank of Scotland Group Plc.“ pareikalavo dar 200 mln. svarų turto garantijos priemonių. Lėta mirtis virto greita mirtimi.