Ginčas užvirė po to, kai Norvegijos ministrė pirmininkė Erna Solberg pasiūlė papildomą biudžeto eilutę, kuri padengtų maždaug 19 milijardų kronų (2,2 mlrd. dolerių) išlaidas – tiek kainuotų pakeisti laivyno fregatą, kuri praėjusiais metais susidūrė su tanklaiviu ir apvirto, ir atstatyti vyriausybės patalpas, nusiaubtas per Anderso Behringo Breiviko 2011 m. teroristinį išpuolį.
E. Solberg, bandydama padaryti vietos mokesčių mažinimui ir kitiems ateinančių metų biudžeto prioritetams, tvirtina, kad šios nenumatytos išlaidos neturėtų būti įtrauktos į įprastą biudžetą. 2017 m. perrinkta 57-erių ministrė pirmininkė iškart ėmėsi spręsti naftos nuosmukį, prasidėjusį 2014 m., išleisdama rekordines sumas ir pirmą kartą per istoriją paėmusi pinigų iš šalies 1 trilijono dolerių turto fondo. Neskaitant šios milžiniškos kiaulės-taupyklės, Norvegijos biudžeto deficitas sudaro daugiau kaip 7 procentus bendrojo vidaus produkto.
Jos kritikai, įskaitant ekonomistus, opoziciją ir dabartinius bei buvusius centrinio banko vadovus, tvirtina, kad ministrė pirmininkė leidžiasi slidžiu šlaitu, keliančiu pavojų fiskalinei sistemai, įsitvirtinusiai per pastaruosius du dešimtmečius ir padėjusiai Norvegijai sukurti didžiausią pasaulyje turto fondą.
„Tai būtų bandymas apeiti fiskalinių išlaidų taisyklę“, – teigė Sveinas Roaldas Hansenas, Darbo partijos įstatymų leidėjas ir Finansų komiteto narys.
„Paminklas teroristui“
Pati E. Solberg noriai dalyvauja diskusijoje. „Mes galime susilaikyti nuo vyriausybės pastato atstatymo ir leisti laimėti Andersui Behringui Breivikui, – pareiškė ji naujienų agentūrai NTB. – Keturi jo sugriauti pastatai liks stovėti kaip negyvas kraštovaizdis ir paminklas terorizmo aktui.“
Vyriausiasis „Sparebank 1 Markets“ ekonomistas Haraldas Magnusas Andreassenas pastebėjo, kad visas šis planas yra „miręs, nors dar negimęs“.
„Gali nutikti tokia situacija, kai būtų tikslinga paimti didelius pinigus iš naftos fondo, tarkim, pokario rekonstrukcijai, – teigė jis. – Tačiau valstybei nėra jokios būtinybės remontuoti vyriausybės pastatą ar pirkti naują fregatą.“
Jeigu ministrei pirmininkei vis dėlto pavyktų pasiekti savo, pinigai finansavimui būtų paimti iš obligacijų rinkos. Norvegija, kuriai nėra realios būtinybės pardavinėti savo skolos, vis tiek išlaiko aktyvią obligacijų rinką, kad finansuotų būsto paskolų programas ir kitus socialinius poreikius. Tai taip pat – vadinamieji „papildomi“ poreikiai.
Išpešti pinigų
Ir nors išaugęs obligacijų kiekis paprastai nežada joms nieko gero, Norvegijos atveju tai iš tiesų gali būti sveikintina. Šalies AAA reitingą turinti skola yra labai paklausi, o šiuo metu tėra likę apie 400 mlrd. laisvų kronų. Paskutinėje obligacijų emisijoje šį mėnesį, kai buvo parduodamos 2 mlrd. kronų dvejų metų trukmės obligacijos, Norvegija sulaukė 9,5 mlrd. kronų pasiūlymo.
Kitas kelias E. Solberg reikštų išpešti pinigų iš Norvegijos naftos pajamų. Tai sukeltų rūpesčių ekonomikai, kuri šiuo metu veikia kone visu pajėgumu. E. Solberg pažadėjo išlaikyti fiskaliai neutralią poziciją ir išvengti pernelyg stiprios valiutos.
K. Aamdalas tvirtina, jog aptariama suma nėra tokia didelė, kad negalėtų būti įtraukta į įprastą biudžeto procesą, tačiau tai galėtų reikšti diržų suveržimą kitose srityse, arba turėtų ekspansinį poveikį ekonomikai.
„Kitose šalyse, neturinčiose tokių fondų, kokius turime mes, tai tikriausiai būtų finansuojama padididant skolinimąsi“, – teigė jis. Kišantis į obligacijų rinką „galima būtų paimti šiek tiek likvidumo iš privataus sektoriaus – tuomet ekspansinis poveikis būtų šiek tiek mažesnis nei tuo atveju, jei lėšos būtų paimtos tiesiogiai iš turto fondo“, – paaiškino jis.
Finansų ministerijos atstovė spaudai pareiškė, kad pasiūlymas pirmiausia turi būti apsvarstytas, ir kad būtų „hipotetiška“ jau dabar pateikti išsamią informaciją apie tai, kaip jis galėtų būti įgyvendintas.