Jau ketveri metai viena turtingiausių pasaulio valstybių bando iš paskutiniųjų sudurti galą su galu, o smarkus energijos kainų kritimas kelia rimtų klausimų dėl to, kaip valdomos yra Persijos įlankos arabų valstybės.
A. Al-Salehas jau seniai darbuojasi kitose ministrų kabineto pozicijose. Jo įpėdinė, Mariam Al-Aqeel, finansų ministrės postą užėmė šių metų sausį, praėjus dviem savaitėms po pateikto siūlymo restruktūrizuoti Kuveito viešojo sektoriaus darbo užmokesčio fondą, didžiausią naštą valstybės finansams. Ją pakeitęs Barakas Al-Sheetanas rugpjūtį perspėjo, kad jau po spalio gali pritrūkti pinigų padengti valstybės tarnautojų bei darbuotojų atlyginimus.
Persijos įlankos regiono valstybės, neskubančios keisti savo išlaidavimo įpročių mažėjant pajamoms iš naftos, žaibiškai artėja prie neišvengiamo atpildo dienos, taip atnaujindamos diskusijas, kas ateityje laukia šalių, kurios dešimtmečiais buvo pratusios užsitikrinti liaudies lojalumą, naudodamosi valstybine parama.
„Mes vieną dieną pabusime ir pamatysime, jog išnaudojome visas savo santaupas, ne dėl to, kad nepatikrinome savo banko sąskaitos, bet dėl to, kad peržiūrėjome ją ir pamanėme: turbūt čia kažkokia banko klaida, ir nesukdami per daug galvos įsigijome naujausią „rolexą“, – sakė Fawazas Al-Sirris, vadovaujantis „Bensirri“, politinių ir finansinių ryšių įmonei.
Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) naftos eksportuotojų klubui šiais metais pavyko prikelti žaliavinę naftą iš istorinių žemumų, bet 40 JAV dolerių už barelį lygis vis dar pernelyg žemas. Nerimaujama, kad koronaviruso pandemija ir judėjimas link atsinaujinančios energijos gali ir toliau išlaikyti spaudimą kainoms.
Saudo Arabija karpo lengvatas ir įveda mokesčius. Bahreinas ir Omanas, kur atsargos jau nebe tokios gausios, skolinasi ir tikisi turtingesnių kaimynių paramos. JAE išplėtė asortimentą, kai Dubajus iškilo kaip logistikos bei finansų centras.
Tačiau Kuveite niekaip neišsprendžiami nesutarimai tarp išrinktojo parlamento ir vyriausybės nuvedė prie politinės aklavietės. Įstatymų leidėjai prieštarauja planams perskirstyti valstybines šalpos išmokas ir blokuoja pasiūlymus leisti skolos vertybinius popierius.
Vyriausybė veikiau renkasi eiti kitu keliu; beveik išnaudojusi savo likvidžius aktyvus, ji nebesugeba padengti biudžeto deficito, kuris šiais metais, kaip prognozuojama, gali pasiekti apie 46 mlrd. JAV dolerių.
Kuveite, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo viena iš dinamiškiausių Persijos įlankos regiono valstybių su savo atvirai pasisakančiu parlamentu, verslininkystės paveldu ir išsilavinusiais žmonėmis, padėtis palaipsniui prastėja.
Vėliau, 1982 metais, subyrėjusi neoficiali akcijų rinka sudrebino Kuveito ekonomiką, o kur dar nestabilumas, susijęs su beveik dešimtmetį trunkančiu Irano-Irako karu. Siekdamas atkurti ekonomiką po to, kai Saddamo Husseino atakos nuvedė prie 1991 metų Persijos įlankos karo, Kuveitas, ėmėsi švaistyti lėšas kairėn dešinėn. Prireikė ne vienų metų, kol nafta vėl galėjo tekėti laisvai.
Kuveitas vis dar 90 proc. savo pajamų priklauso nuo angliavandenilių. Valstybė įdarbina 80 proc. dirbančių kuveitiečių, kurie uždirba daugiau nei privataus sektoriaus analogiškų grupių darbuotojai. Pašalpos ir išmokos būstui, kurui ir maistui, kurias per mėnesį gauna vidutinė šeima, gali siekti iš viso iki 2 000 JAV dolerių. Atlyginimai ir subsidijos „susiurbia“ tris ketvirtadalius valstybės išlaidų. Šiuo metu prognozuojamas jau septintas iš eilės šalies biudžeto deficitas nuo 2014 metais prasidėjusios naftos kainų griūties.
Santaupos pragyvenimui
Bet Kuveitas turi užslėpęs pinigų – daug – stipriame 550 mlrd. JAV dolerių vertės fonde, ketvirtame didžiausiame pasaulyje. Pasinaudoti fondo „Future Generations Fund“, skirto užtikrinti klestėjimą naftai išsekus, lėšomis – kontroversiškas pasiūlymas.
Dalis kuveitiečių mano, kad tam atėjo metas. Priešininkai perspėja, kad nediversifikavus ekonomikos ir nekuriant darbo vietų, sutaupytos lėšos pasibaigs per penkiolika– dvidešimt metų.
„Tai ne mokumo problema, nors svarstoma ir „pinigų sausros“ galimybė“, – sakė Jassimas Al-Saadounas, Kuveite veikiančios konsultacinės įmonės „Al-Shall Economic Consultants“ vadovas.
„Amžinai turtingi“
Turto fondas jau ėmėsi gelbėti šalį, per pastarąsias savaites įsigijęs aktyvų už 7 mlrd. dolerių iš Iždo. Parlamentas pritarė planams – deficito metais – stabdyti metinį 10 proc. naftos pajamų pervedimą į fondą, taip atlaisvinant dar 12 mlrd. dolerių, bet to nepakanka padengti biudžeto deficitą.
Kad jį padengtų, vyriausybė turi skolintis. Bet po debiutinės euroobligacijų emisijos 2017 metais nustojo galioti Kuveito viešosios skolos įstatymas.
B. Al-Sheetano perspėjimai dėl algų suskambo, jam mėginant – deja, nesėkmingai, – įtikinti įstatymų leidėjus palaikyti planus pasiskolinti iki 65 mlrd. dolerių.
Jo prašymas sutapo su visa serija korupcinių skandalų, į kuriuos buvo įsipainioję keli valdančiosios šeimos nariai, ir įstatymų leidėjai pareikalavo iš vyriausybės išnaikinti papirkinėjimo praktikas prieš skolinantis.
B. Al-Sheetanas yra ketvirtasis finansų ministras per daugelį metų. Kuveitas nuo 2006 metų turėjo šešiolika vyriausybių ir yra surengęs septynerius rinkimus.
Susidariusi aklavietė pakenkė investuotojų pasitikėjimui. Šių metų kovą tarptautinė reitingų agentūra „S&P Global Ratings“ suteikė Kuveitui neigiamą skolinimosi perspektyvą. Jos pavyzdžiu pasekė ir kita agentūra, „Moody’s Investors Service“. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pareiškė tą patį mėnesį, kad Kuveito „galimybės įveikti savo iššūkius, pajėgumų prasme, susitraukė“.
„Kuveite gajus tikėjimas, jog mes būsime amžinai turtingi, – sakė F. Al-Sirris. – Niekas neturi tokio politinio svorio, kad pasakytų Kuveito gyventojams, jog vakarėlis greitai baigsis, jeigu ne palaikysime permainų idėjos.“