Dažnas mūsų šalies pilietis yra linkęs papeikti mūsų valstybinių institucijų darbą. Esą, čia ir eilėse tenka kitąsyk be reikalo pastovėti, ir popierių ilgokai palaukti. Esą, retai valdiški reikalai vyksta taip greitai, kaip norėtųsi.
Ir ne visada burbantis žmogus yra neteisus.
Paskutinis neefektyvaus valstybinio sprendimo pavyzdys – iki negalėjimo absurdiškas mechanizmas, kurį Vyriausybė parinko grąžinti lėšas šilumos vartotojams, permokėjusiems už gamtines dujas. Šis reikalas liečia daugiau nei pusę Lietuvos gyventojų.
Kalbame apie pinigus, atgulusius į valstybinės įmonės „Lietuvos dujų tiekimas“ sąskaitą. Ją papildė koncerno „Gazprom“ lėšos, grąžintos valstybinėms „Lietuvos dujoms“ už gamtinių dujų permoką 2013-2014 metais.
Situacija, atrodytų, paprasta. Pinigus permokėjo konkretūs šilumos vartotojai, jų permokas nesunku sužinoti pasitelkus jau apmokėtas sąskaitas. Negana to, pinigai jau sugrąžinti „Lietuvos dujų tiekimui“. Tereikia žengti tiesiausiu keliu ir tiesiog paskirstyti lėšas permokėjusiems vartotojams.
Toks būtų tiesus sprendimas, tačiau Vyriausybė pasirinko keistą ir duobėtą kelią.
Kelią, kuriuo, pavyzdžiui, Akmenės gyventojams jau sugrąžinta beveik 40 tūkst. eurų, nors šio miesto žmones šildanti įmonė 2013–2014 metais iš „Lietuvos dujų“ kuro nepirko. Tad ir kompensacijos už permoką, kurios nebuvo, akmeniškiams nepriklauso. Dar įdomiau – nemokėjusiems gyventojams grąžinti pinigai yra paimti iš kitų miestų gyventojų kišenės. Tų, kurie mokėjo, tačiau lėšų neatgavo.
Iškalbingas pavyzdys, atskleidžiantis, kad permokos grąžinimo mechanizmas veikia klaidingai ir jį būtina koreguoti.
Dabartinė lėšų grąžinimo sparta verčia vartotojus spėlioti, ar pavyks sulaukti išmokos iki gyvenimo pabaigos?
Iš 30 milijonų permokos kol kas sugrąžinti tik apie 2 milijonai eurų šioje situacijoje tėra antraeilis faktas.
Visų pirma, vartotojus jaudina tai, kad pagal galiojantį mechanizmą kompensacijos skiriamos tik tiems miestams, kurie ir dabar namams šildyti vartoja gamtines dujas. Jeigu 2013 ir 2014 metais miestas dujas vartojo ir permokėjo, bet vėliau dujų atsisakė, jam permoka nebepriklauso.
Naivu tikėtis, kad absurdiškas valdžios sprendimas nesukels žmonių nepasitenkinimo. Pirmiesiems kantrybė trūko šiauliečiams, ketinantiems iškelti ieškinį valstybei (straipsnio autorius – šiauliečius ginančiai vartotojų asociacijai atstovaujantis advokatas).
Šiauliai permokėjo 1,1 milijono eurų, tačiau šiuo metu dujų vartoja gerokai mažiau, nei 2013-2014 metais, o tą nedidelę dalį reikiamų dujų po viešojo konkurso perka iš „Dujotekanos“. Ir vėl absurdas – „Lietuvos dujoms“ pralaimėjus konkurse „Dujotekanai“, šiauliečiai į permokos gavėjų sąrašą nebepatenka.
Visa ši istorija – labai įdomus atvejis, galintis tapti pačiu didžiausiu jungtiniu vartotojų ieškiniu valstybei. Mat šiauliečiams atstovaujanti Lietuvos vartotojų asociacija prie ieškinio pakvietė jungtis visų miestų žmones, neatgaunančių permokos. Svarbiausia žinia – jungtis nemokamai, be papildomų išlaidų.
Šis atvejis įdomus ne tik teisiniu aspektu, bet ir keliais žmogiškaisiais.
Labai smalsu, kokio visuomenės aktyvumo sulauksime. Juk potencialūs nukentėjusieji – šimtatūkstantinė šilumos vartotojų armija. Netrukus pamatysime, ar Lietuvos visuomenė jau subrendo pastovėti už savo teises, ar tik vangiai stebės pavienių vartotojų kovą.
Ne mažiau įdomus būsimas Vyriausybės elgesys. Ar politikams užteks valios išspręsti šį nesudėtingą klausimą ir apginti visuomenės interesą nelaukiant teismo nurodymų?
Ar skeptiškam žmogui bus suteikta dar viena gera proga paburbėti?