Kas per daug, tas nesveika
Geriamajam vandeniui, kaip ir vandenvietėms, keliamus kokybės reikalavimus nustato teisės aktai ir higienos normos. Vandenvietės turi atitikti kokybės parametrus, kuriuos reglamentuoja Geriamojo vandens įstatymas ir Lietuvos higienos normos ,,Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ bei ,,Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir priežiūra“. Beveik visi elementai, esantys vandenyje, žmogaus organizmui reikalingi. Su geriamuoju vandeniu gaunama nuo 1 iki 10 proc. per parą reikalingų mikroelementų kiekio, tačiau jų perteklius gali turėti įtakos įvairiems funkciniams sutrikimams ir geologijos skyriaus Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėjos Jurgos Arustienės teigimu, vandens parametrai priklauso nuo konkrečios vietovės.
„Geriama iš maždaug 10 visiškai skirtingų vandeningų horizontų, vanduo šiek tiek skiriasi ir savo sudėtimi, ir išgavimo sąlygomis, ir apsauga nuo galimos taršos“, – aiškino specialistė.
Priedai – geležis ir manganas
Problema, su kuria vandentiekininkai susiduria kone visoje Lietuvoje – geležies ir mangano vandenyje perteklius. „Taip pat yra tokių specifinių regionų, vadinamųjų gamtinių anomalijų zonų, kur kai kurių junginių yra per daug. Pavyzdžiui, Šiaurės Vakarų Lietuvoje, šiauriau Klaipėdos, vandenyje daug fluoridų. Šalinti geležį gana paprasta, o fluoridus – sudėtingiau. Fluoridas – toksinis elementas, todėl labai svarbu, kad jis neviršytų normos. Tam tikroms zonoms būdingi ne toksiniai, o higienos normoje kaip indikatoriniai įvardijami elementai, kurie keičia vandens spalvą, skonį – tai yra sulfatai ir chloridai. Tokią zoną būtų galima išskirti nuo Šiaurės Lietuvos per vidurį: Joniškį, Kėdainius, Marijampolę. Kai kuriose vandenvietėse viršijamos chloridų ir sulfatų normos, tačiau su šiais elementais nieko nedaroma, nes jie poveikio sveikatai neturi“, – aiškino Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.
Pašnekovė pripažino, kad vandens rodikliai nėra nekintami – aktyvi pramonės, žemės ir kita ūkinė veikla teršia aplinką, o kenksmingos medžiagos gali nesunkiai prasiskverbti ir į vandenį. „Pavyzdžiui, Varėnos, Lentvario vandenvietės priklauso nuo tokių gamtinių sąlygų, nes tai, kas dėl žmogaus ūkinės veiklos vyksta žemės paviršiuje, labai greitai susigeria į gruntą. Kuo jautresnė vandenvietė, tuo labiau ji turi būti kontroliuojama“, – teigė specialistė. Anot J. Arustienės, vandenvietės turi prievolę tiekti kokybišką vandenį, kuris atitinka visus reikalavimus, o individualiu gręžiniu besinaudojančiųjų jokia tarnyba nepatikrins.
„Viskas priklauso nuo paties šeimininko – ar žmogus domisi tuo, ką geria. Mano akimis, šiandien didesnių problemų kyla tankiai apgyvendintose naujose teritorijose, kur įrengta ir daug gręžinių, ir valymo įrenginių – tai, ką paimame, paskui ir išleidžiame į aplinką“, – kalbėjo Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.
Netrūksta gąsdintojų
Specialistės teigimu, kadangi vandenvietė yra jautri teritorija, kuo labiau artėjama prie jos, tuo griežtesni taikomi ūkinės veiklos apribojimai. „Kiekviena vandenvietė turi būti apsiskaičiavusi ir įsisteigusi sanitarinės saugos zonas, kurių priežiūra irgi labai svarbi. Tačiau šiandien kol kas tik apie pusę Lietuvos vandenviečių turi tokias zonas, kuriose galima reguliuoti ūkinę veiklą“, – įvardijo pašnekovė.
1-oji (griežto režimo) sanitarinė zona turi būti aptverta, čia draudžiama bet kokia ūkinė veikla, nesusijusi su vandens tiekimu. Ji gali būti nutolusi 5, 10 arba 25 metrus nuo kraštinių gręžinių, priklausomai nuo vandeningo horizonto ryšio su paviršiniais ir atmosferiniais vandenimis. 2-oji (mikrobinės taršos apribojimų zona) skirta apsaugoti vandenvietę nuo mikrobinės ir cheminės taršos. Šios zonos matmenys apskaičiuojami taip, kad mikroorganizmai, patekę į vandeningą sluoksnį, būdami gyvybingi nepasiektų vandenvietės per jos gyvavimo laikotarpį. 3-ioji (cheminės taršos apribojimų juosta) skirta apsaugoti vandenvietę nuo cheminės taršos.
LGT atstovė pripažino, kad šiandien vandentiekininkai nemažai investuoja į vandens ūkio pertvarką. „Žinoma, nemažai priklauso ir nuo vartotojų – kuo jie reiklesni, tuo vandens tiekėjai labiau stengiasi. Tačiau atsiranda tokių gąsdintojų, kurie sako, kad vanduo blogas ir būtinai reikia statytis filtrus. Centralizuotai tiekiamas vanduo nėra nei prastas, nei nuodingas. Kad jis kietas – natūralu, bet žmogui tai visai nekenkia“, – užtikrino Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.
Po avarijų – geležies nuosėdos
Didžiausios Lietuvoje vandentiekio bendrovės „Vilniaus vandenys“ gamybos direktorius Vytautas Kisielis užtikrino, kad įmonės tiekiamas požeminis vanduo pasižymi geromis sanitarinėmis higienos ypatybėmis, yra saugus. Jo rodikliai iš esmės nesikeičia, tačiau vandens kokybę kartais gadina palyginti didelė gamtinės geležies ir mangano koncentracija.
„Kad vartotojai gautų kokybišką vandenį, tose vandenvietėse, kuriose išgaunamo vandens rodikliai viršija higienos normos nustatytus reikalavimus, veikia geležies ir mangano šalinimo įrenginiai. Geriamojo vandens kokybei užtikrinti būtini ir techniškai tvarkingi bei švarūs vandentiekio vamzdynai, vandens rezervuarai ir pastatų vandentiekio vidaus tinklai“, – aiškino pašnekovas.
„Vilniaus vandenų“ gamybos direktoriaus V. Kisielio teigimu, prieš 10–15 metų, kol sostinėje nebuvo vandens gerinimo įrenginių, iš miestiečių čiaupų bėgantis rudas vanduo buvo kone kasdienė problema. Tačiau šiandien jo kokybė pasikeitė iš esmės. Kaip tik šiuo metu įmonė stato paskutinius – Bukčių – vandens gerinimo įrenginius, kurie, tikimasi, bus paleisti dar šiemet.
„Karoliniškių, Pilaitės, Lazdynų gyventojai tikrai pajus pokyčius. Vandens tiekimo tinkluose įvykus avarijai, reikia remontuoti vamzdžius, tada vandens tiekimo sistema pasikeičia, jis teka priešinga kryptimi negu iki avarijos, ir jei vamzdynuose yra geležies nuosėdų, jos išplaunamos. Įdiegus vandens gerinimo įrenginius, tokių problemų nebebus“, – patikino pašnekovas.
Kaip ir visuose Vilniuje įdiegtuose vandens gerinimo įrenginiuose, Bukčių vandenvietėje irgi bus naudojama bereagentė vandens gerinimo technologija. Be jokių cheminių reagentų geležis ir manganas bus pašalinami vandenį paprasčiausiai aeruojant ir filtruojant.
„Vilniaus vandenų“ tiekiamo geriamojo vandens kokybę nuolat kontroliuoja laboratorija, įsteigta dar 1955-aisiais ir rekonstruota 2003 metais. Ji atestuota atlikti mikrobiologinius, fizinius, cheminius geriamojo vandens tyrimus ir tiria Vilniaus miesto, Šalčininkų, Švenčionių bei Vilniaus rajonų geriamąjį vandenį. Kasmet laboratorijoje atliekama per 20 tūkst. įvairių vandens tyrimų.
Anot V. Kisielio, visos „Vilniaus vandenų“ vandenvietės taip pat turi sanitarines zonas, 1-oji zona daugeliu atvejų yra aptverta.
Sulfatai problemų nekelia
Bendrovės „Šiaulių vandenys“ vandenruošos cecho viršininkas Nerijus Potelis tvirtino, kad šiauliečiams tiekiamas geriamasis vanduo – kokybiškas ir saugus. Esminiai Šiaulių vandentvarkos ūkio pokyčiai pradėti 1996-aisiais, kai bendrovė pradėjo įgyvendinti aplinkosaugos projektą. Senos geriamojo vandens kokybės problemos mieste buvo išspręstos per aštuonerius metus. Šiuo metu laikinai sustabdytas vandens tiekimas iš Lepšių vandenvietės, nes planuojama jos rekonstrukcija.
„Palyginti su kitomis Vakarų šalimis, požeminio vandens kokybė visoje Lietuvoje yra labai gera. Tik priklausomai nuo regiono specifikos centralizuotai vandenį tiekianti įmonė pasirenka tinkamiausias technologijas, kurios iš vandens leidžia pašalinti tam tikras medžiagas. Pavyzdžiui, požeminiame Šiaulių vandenviečių vandenyje yra didesnis nei numatyta geležies, amonio ir sulfatų kiekis. Siekiant sumažinti geležies ir amonio koncentraciją, miesto vandenvietėse naudojami geležies šalinimo įrenginiai – slėginiai ir atvirieji geležį šalinantys filtrai su natūralia bei priverstine vandens aeracija“, – pasakojo N. Potelis.
Anot specialisto, vienoje vandenvietėje fiksuojamas didesnis nei numatyta sulfatų kiekis, tačiau dirbama taip, kad iš jos būtų tiekiama kuo mažiau vandens. „Daug metų šis rodiklis yra nekintamas. Tačiau kadangi sulfatai – indikatorinis rodiklis, kuris nėra tiesiogiai sietinas su žmogaus sveikata, tam tikros technologijos netikslingos, nes jas brangu ir įdiegti, ir eksploatuoti“, – komentavo
„Šiaulių vandenų“ vandenruošos cecho viršininkas N. Potelis.
Visos bendrovės eksploatuojamos vandenvietės turi nustatytas ir įregistruotas sanitarines saugos zonas, kurios numatytos higienos normos reikalavimuose. „Šiaulių vandenys“ nevykdo jokių gręžinių įrengimo darbų, šiuo metu vandenvietėse yra eksploataciniai gręžiniai ir stebimieji gręžiniai, kurie naudojami požeminio vandens monitoringui atlikti. Pagrindinės tokios stebėsenos funkcijos – nuolat matuoti požeminio vandens išteklių kaitą, stebėti poveikį aplinkos komponentams – vandens ištekliams, ekosistemoms, iš gautų duomenų nustatyti didžiausią poveikį aplinkai darančias ūkinės veiklos rūšis ir užtikrinti, kad jų poveikis būtų mažinamas“, – aiškino „Šiaulių vandenų“ atstovas.