Pasak jų, antrojo elektros rinkos liberalizavimo etapo institucijoms nepavyko tinkamai suvaldyti – netrūko nesusipratimų ir chaoso, buvo prastas vartotojų informavimas. Be to, procesą aptemdė ir vieno iš nepriklausomų tiekėjų – „Perlas Energijos“ – pasitraukimas iš rinkos.
Tuo metu 2023-ieji Lietuvai bus svarbūs rengiantis tinklų sinchronizavimui su Europa ir atsijungimui nuo posovietinės sistemos bei pirmųjų vėjų parkų Baltijos jūroje statyboms.
Vis dėlto, anot ekspertų, šiais metais vis dar išliks aukštų energijos kainų problema. Tuo metu energetikos rinkos reguliuotojas žada toliau atidžiai stebėti nepriklausomų tiekėjų rinką.
Nepriklausomybė nuo rusiškų išteklių
„Praėję metai šalies energetikai buvo labai sudėtingi, su pakankamai nemažai lūžinių momentų. Pradedant nuo vieno iš svarbiausių pokyčių, jog iš esmės visiškai atsisakėme Rusijos energetinių išteklių – tiek dujų, tiek elektros. Atitinkamai mes vienu ar kitu būdu pabaigėme perėjimo į energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos laikotarpį, kuris užtruko labai ilgai – gerokai ilgiau nei visi kiti nepriklausomybės nuo Rusijos etapai“, – BNS teigė Energetinių tyrimų instituto vadovas Tomas Janeliūnas.
Pernai balandžio pradžioje Lietuva pranešė visiškai nutraukianti rusiškų dujų importą savo poreikiams paliekant tik tranzitą į Kaliningradą, o birželio pabaigoje jų importas buvo uždraustas ir įstatymu. Visas šalies dujų poreikis nuo balandžio patenkinamas per Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.
Tuo metu gegužę į Lietuvą užsivėrė keliai ir rusiškai elektrai – biržos operatorė „Nord Pool“ sustabdė prekybą iš vienintelio jos importuotojo Baltijos šalyse „Inter RAO“. Gegužės pradžioje pradėjo veikti magistralinis dujotiekis į Lenkiją, kuris Baltijos šalis ir Suomiją sujungė su bendra ES dujų rinka.
„Iš esmės ilgą laiką būdami energetine sala Europos Sąjungoje mes pagaliau mes galime visiškai atsisakyti šito termino. Susikūrėme turbūt visas galimas jungtis su kontinentine Europa. Kas ypač svarbu, kad globalios energetinės krizės bei Europos Sąjungos atsitraukimo nuo Rusijos energetinių resursų akivaizdoje mes galime tapti svarbiais veikėjais, kurie padeda ir kitoms šalims kompensuoti, pavyzdžiui, rusiškų dujų praradimus“, – teigė T. Janeliūnas.
Pasak energetikos eksperto Ryto Staselio, dujotiekis į Lenkiją Lietuvai ypač naudingas, nes suteikia daugiau galimybių renkantis dujų tiekimo kelius.
„Kai 25 metus mes gyvenome su vienu vamzdžiu iš Rusijos ir dabar turime terminalą, dujotiekį, tą patį vamzdį iš Rusijos, jeigu mums kada nors užsinorės pakeisti politinį požiūrį ir iš ten pirkti dujas, tai mes turime gana neblogą tiekimo kelių pasirinkimą“, – BNS sakė R. Staselis.
Pradėjus veikti dujotiekiui į Lenkiją nuo gegužės Klaipėdos SGD terminalą pasiekė aštuoni Lenkijos naftos ir dujų įmonės PGNiG užsakyti dujų kroviniai.
„Šiuo atveju ir Lenkijai mes esame vienas iš svarbesnių taškų, per kuriuos jie gali importuoti dujas“, – teigė T. Janeliūnas.
Aukštų kainų problema išliks ir 2023-aisiais
Vis dėlto su energetine nepriklausomybe susijusius sprendimus bei projektus šiemet temdė itin didelis energijos išteklių kainų augimas, kurį sukėlė dar 2021 metrais Rusijos pradėtas energetinis karas, jos invazija į Ukrainą bei elektros gamybos pajėgumų trūkumas Lietuvoje.
Aukštų kainų kulminacija pasiekta rugpjūtį, kai gamtinių dujų kainų Europoje etalonu laikomame Nyderlandų TTF prekybos taške vieno mėnesio ateities dujų sandorių kaina perkopė 300 eurų už megavatvalandę (MWh), o elektros biržos „NordPool“ Baltijos šalių zonoje kaina vieną valandą pasiekė didžiausią galimą 4 tūkst. eurų už MWh ribą. Tuo pat metu kai kuriose kitose šalyse jos kaina buvo kur kas mažesnė.
Nors politikai ir rinkos dalyviai priežasčių ieškojo ES mastu patvirtintame elektros biržos kainų nustatymo algoritme, energetikos ekspertas R. Staselis mano, jog valstybės institucijos galėjo užkirsti kelią rugpjūčio mėnesio „recidyvui“.
„Mūsų institucijos, matydamos tam tikras tendencijas, turėjo sugalvoti apsidraudimo mechanizmus, kaip minimizuoti jų pasekmes. Kada tokie recidyvai atsiranda, irgi klausimas, kiek mūsų institucijų sprendimų priėmėjai yra kompetentingi ir atsakingi“, – BNS teigė R. Staselis.
„O kas, jei ne jie (sprendimų priėmėjai – BNS), turi žinoti biržos algoritmą? Galima apkaltinti biržą, galima apkaltinti algoritmus, galima pasiūlyti tuos algoritmus pakeisti, galima pasiūlyti įstatymus, kurie koreguotų algoritmus. (...) Pažinoti algoritmą, kaip jis veikia, kas sudaro prielaidas, kad atsirastų tokie kaip rugpjūtį kainų spygliai, šitą reikia išmanyti. Išmanymo neužteko – čia yra problema“, – kalbėjo energetikos ekspertas.
Dėl išaugusių energijos kainų rudenį iš dalies arba visiškai sustabdyti gamybą buvo priverstos bent keliolika šalies pramonės įmonių, tarp kurių ir vienos didžiausių Lietuvoje – „Achema“ bei „Lifosa“.
Nors pastaruoju metu elektros ir dujų kainos krenta, T. Janeliūnas mano, kad ir šiemet kainų klausimas išliks aktualus.
„Manau, kad elektros ir dujų kainos neišvengiamai liks pagrindiniu klausimu. Nors Europos Sąjunga jau priėmė nemažai sprendimų, kurie turėtų sumažinti tų kainų šokų galimybę (...) klausimas, ar visi tie saugikliai suveiks“, – teigė T. Janeliūnas.
Lietuvos energetikos agentūros (LEA) analitikai prognozuoja, jog elektros rinkos kaina artimiausiu metu turėtų pasiekti piką, o iki metų vidurio sumažėti bei stabilizuotis. Tuo metu Tarptautinė energetikos agentūra gruodį įspėjo, kad kitais metais Europai gali pritrūkti 23 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų (apie 6,5 proc. 2021 metais Bendrijoje suvartoto dujų kiekio), jei Rusija visiškai nutrauktų jų tiekimą, o Kinijos SGD importas sugrįžtų į 2021 metų lygį.
Pasak T. Janeliūno, būtent dujų, iš kurių Lietuvoje gaminama didžioji dalis elektros, rinkos padėtis kelia daug neaiškumų.
„Yra daugybė nežinomųjų, kaip keisis dujų rinka tarptautiniu lygiu, ar Europai apskritai užteks suskystintųjų gamtinių dujų. Nuo to priklausys, ar jų užteks Lietuvai ir ar neišlėks į orą visi tie saugikliai, kurie yra dabar numatyti dėl dujų kainų“, – teigė Energetikos tyrimų instituto vadovas.
„Manau, kuomet reikės spręsti, kaip visiškai pilnus metus išgyventi be rusiškų dujų, įskaitant ir saugyklų pildymą, tie sprendimai labai lems ir galutines sąskaitas tiek už elektrą, tiek už dujas. Manau, kad tai bus ir pagrindinis klausimas visiems vartotojams Lietuvoje“, – pridūrė jis.
Nesuvaldytas rinkos liberalizavimas
Energijos išteklių kainų augimas sutapo su liepą pasibaigusiu antruoju elektros rinkos liberalizavimo etapu – daugiau nei 700 tūkst. vartotojų turėjo pasirinkti nepriklausomą tiekėją.
Ekspertai sutaria – šio proceso šalies institucijoms tinkamai suvaldyti nepavyko.
„Su elektros rinkos liberalizavimu ir perėjimu prie nepriklausomų elektros tiekėjų būta labai daug klaidų ir nesusipratimų, kurie prasidėjo dar pernai, turint galvoje atidėtą antrojo etapo pabaigą ir daugybę pavasarį kilusių problemų, kada buvo sudėtinga išaiškinti vartotojams, kokią galutinę kainą jie gali mokėti“, – BNS teigė T. Janeliūnas.
„Labai vėluojantys sprendimai dėl kompensacijų, taip pat įvairūs tų pačių nepriklausomų elektros tiekėjų kai kada ir manipuliaciniai pranešimai, informavimas apie savo kainodarą – visa tai sukėlė daug chaoso tarp vartotojų“, – kalbėjo ekspertas.
R. Staselis mano, kad liberalizavimo procesas buvo paliktas savieigai, o jo metu pritrūko pakankamo valstybės institucijų įsitraukimo ir komunikacijos.
„Mano supratimu, pagal svarbą tai buvo toks pat procesas, kaip euro įvedimas. (...) Turint galvoje, kokia viešųjų ryšių kampanija valstybės vardu vyko įvedant eurą, tai tos kampanijos visiškai nebuvo liberalizuojant elektros rinką“, – teigė R. Staselis.
„Viskas buvo palikta nepriklausomų elektros tiekėjų kompetencijai ir vadybai, o valstybės institucijos nuo šio proceso ir komunikacijos su visuomene visiškai nusišalino: reikia, tai reikia – įvesim“, – pridūrė energetikos ekspertas.
Pasak R. Staselio, liberalizavimo sėkmę labiausiai temdo tai, jog didžioji dalis vartotojų veikiausiai iki šiol nesupranta jo principų: „Įtariu, kad dauguma namų ūkių iki šiol nesupranta, kas čia įvyko ir kaip veikia visi liberalizacijos principai, kodėl yra siūlomi skirtingi tiekimo paketai, nuo ko jie priklauso“.
Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) pirmininkas Renatas Pocius BNS pripažino, jog liberalizavimą vartotojų akyse labiausiai diskreditavo vieno nepriklausomo tiekėjo „Perlas Energija“ pasitraukimas.
Kilus skandalui energetikos ministras Dainius Kreivys pripažino – nepriklausomų tiekėjų reguliavimas nepakankamas, todėl jį ketinama griežtinti
Vis dėlto R. Pocius mano, kad fiksuotos kainos planus anksčiau pasirinkusiems vartotojams liberalizacija padėjo išvengti vasarą pakilusių elektros kainų. Tuo metu informuojant bei edukuojant gyventojus, anot jo, daugiau atsakomybės turėjo prisiimti patys tiekėjai.
„Kiek mums leido galimybės ir žmogiškieji resursai, tikrai stengėmės šviesti vartotojus, aplankant daugiau nei 40 savivaldybių, aiškinant, kaip pasirinkti tiekėją, į ką atkreipti dėmesį. Tačiau asmeniškai manau, kad žvelgiant į Europos Sąjungos praktiką, didesnį indėlį turėjo įdėti patys tiekėjai, aktyviai einant konkrečiai pas galutinį vartotoją bei konsultuojant ir aiškinant liberalizavimo idėją ir naudas“, – BNS sakė VERT pirmininkas.
Energijos kainų šuolis, rinkos liberalizavimo problemos, „Perlas Energijos“ atvejis paskatino Seimo opoziciją rudenį inicijuoti interpeliaciją D. Kreiviui. Pastarasis dėl situacijos energetikos sektoriuje kaltino karą bei pastarąjį dešimtmetį dirbusių vyriausybių neveikimą vystant elektros gamybos pajėgumus.
Nors interpeliacija D. Kreiviui nepavyko, energetikos ministras visuomenės nuomonės apklausose atsidūrė nepalankiausiai vertinamų Ministrų kabineto narių trejetuke.
„Nepaisant to, kad metų galo link Vyriausybė daugelį klaidų turbūt išsprendė, ypatingai vartotojus turėjo nuraminti labai didelės nuo kitų metų numatytos kompensacijos, bet per visus metus toks skubotas, chaotiškas ir vėluojantis sprendimų priėmimas, bandymai ieškoti išeičių kylant elektros kainoms vartotojams pasitikėjimo tikrai nepadidino“, – teigė T. Janeliūnas.
„Galima, aišku, surasti labai daug pateisinimų, kodėl tai, kas vyko, nuo Vyriausybės nepriklausė, bet manyčiau, kad ir tai, kas priklausė nuo Vyriausybės, tikrai nebuvo padaryta geriausiu būdu“, – Vyriausybės pastangas tvarkytis su šiemet energetikos sektoriuje kilusiais iššūkiais komentavo politologas.
Sieks paankstinto sinchronizavimo
Lietuvai siekiant beveik dvejais metais greičiau – iki 2024-ųjų vasario – sinchronizuoti elektros tinklus su Vakarų Europa, pasiruošimas šiam procesui bei su juo susijusių projektų įgyvendinimas bus vieni pagrindinių „Litgrid“ darbų, sako bendrovės vadovas Rokas Masiulis.
2023 metais „Litgrid“ Alytaus ir Telšių pastotėse planuoja įrengti du iš trijų sinchronizavimui būtinų sinchroninių kompensatorių, pradėti 81 kilometro linijos Vilnius–Neris statybą, o balandį atlikti šalies elektros sistemos izoliuoto darbo bandymą.
„Labai svarbus darbas balandį – izoliuoto darbo bandymas. Tada sieksime su partneriais – latviais ir estais – sutarti dėl paankstintos sinchronizacijos. Čia tokia labai sunki politinė užduotis, bet, tikiuosi, pavyks“, – BNS sakė R. Masiulis.
Dėl ankstesnės sinchronizacijos datos politinį sutarimą turės pasiekti visų trijų Baltijos šalių politikai, tačiau proceso paankstinimas kelia abejonių Latvijai ir Estijai. Pasak energetikos ministro D. Kreivio, labiausiai tam priešinasi estų tinklo operatorė „Elering“.
„Galėčiau patvirtinti – estai šioje vietoje tikrai labai (skeptiški – BNS). Galbūt pas juos nėra techninio ir politinio konsensuso, kada tai turėtų būti padaryta. Kai nėra to apsisprendimo, tada nėra ir judesio“, – teigė R. Masiulis.
„(Latviai – BNS) panašiai, tik gal mažiau išreikštai tą komunikuoja“, – pridūrė „Litgrid“ vadovas.
Tuo metu energetikos ekspertas R. Staselis mano, kad užuot siekiant paankstintos sinchronizacijos, svarbiau neatsilikti nuo jau suplanuoto jos įgyvendinimo termino – 2025 metų pabaigos.
„Mano palinkėjimas dėl sinchronizacijos būtų neatsilikti nuo grafikų. Jau dabar matome, kad atsiranda tokių savotiškų istorijų, kaip „Harmony Link“ nukėlimas į 2027 ar netgi 2028 metus, o tai yra integruota proceso dalis. Aš galvočiau, kad sinchronizacijos požiūriu užtektų dėti pastangas, kad tiesiog nebūtų atsilikta nuo grafikų ir suderintų planų“, – teigė R. Staselis.
„Kai su europinėmis institucijomis, tokiomis, kaip ACER (ES Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūra – BNS), buvo derinamas klausimas dėl sinchronizavimo, ten visur figūravo „Harmony Link“. Kai man Lietuvoje kas nors sako, kad čia ne taip svarbu, kad mes išsiversime – nieko mes neišsiversime. (...) Negeras ženklas, kada svarbūs projektai yra atidedami“, – kalbėjo ekspertas.
R. Masiulis pernai vasarą teigė, jog jūrinio kabelio „Harmony Link“ statybos, kurio rangovas paaiškės šių metų padžioje, gali vėluoti 2–3 metus ir nusikelti į 2027–2028-uosius. Vis dėlto tiek jis, tiek „Epso-G“, tiek Energetikos ministerijos atstovai tikina, jog sinchronizavimas gali būti įgyvendintas ir be „Harmony Link“, nes jis labiau reikalingas prekybai.
Pasak T. Janeliūno, nors sinchronizavimui jau dabar galima naudoti „LitPol Link“ jungtį, efektyvus ir pilnavertis susijungimas bus įmanomas tik nutiesus „Harmony Link“ kabelį.
„Politiškai, aišku, mes po izoliuoto bandymo jau galime paskelbti, kad jau viskas – mes esame sinchronizuoti. Tačiau realiai pilna, efektyvi sinchronizacija bus tada, kai „LitPol Link“ bus skirtas sinchronizacijai, o „Harmony Link“ bus skirtas prekybai. Mes vis dar prekiaujame su Lenkija ir ta prekyba su Lenkija yra svarbi viso regiono stabilumui – ne tik fiziniam, bet ir rinkos stabilumui“, – teigė T. Janeliūnas.
Energetikos tyrimų instituto vadovas nesiryžo spėti, ar Baltijos šalims kitais metais pavyks pasiekti susitarimą dėl greitesnio proceso, tačiau, pasak jo, po izoliuoto darbo bandymo Lietuva gali įgyti tam tikrą derybinį pranašumą.
„Energetikoje tas sutarimas yra ypatingai sunkiai pasiekiamas, nes čia žaidžia labai daug pragmatinių interesų, ypatingai susijusių su kainomis, uždarbiais, prekiaujant, tarpininkaujant prekyboje elektros energija. Sunku pasakyti, ar šįkart tie pragmatiniai interesai bus nustumti į šoną vardan saugumo ir aiškių politinių spaudimo ženklų, kad mums reikia politiškai tos vienybės“, – teigė T. Janeliūnas.
„Bet žvelgiant iš Lietuvos pusės, galime turėti iniciatyvą, nes po savo izoliuoto bandymo mes galime sakyti: gerai, ar mes turime laukti latvių ir estų? Mes sinchronizuojamės iš esmės patys vieni su Lenkija – tam techninę galimybę turime“, – kalbėjo politologas.
Horizonte ryškėja jūrinio vėjo parkas
Pasak R. Staselio, Lietuvoje trūkstant elektros gamybos pajėgumų, labiau nei pasiruošimas sinchronizacijai šiemet bus svarbesni su vėjo parkais Baltijos jūroje susiję procesai, kuriuos jis prilygino Klaipėdos SGD terminalui.
„Generaciją jūroje būtų gerai išvystyti. Šitą projektą politikų vietoje aš tikrai forsuočiau“, – teigė R. Staselis.
„Man atrodo, kad dabartinėje situacijoje generacijos pajėgumų išvystymas yra vos ne problema ar iššūkis numeris vienas ir čia reikia itin didelio susitelkimo bei pastangų, kurios buvo pavykusios anksčiau“, – kalbėjo ekspertas.
VERT pirmininkas R. Pocius BNS teigė, jog rinkos reguliuotojas šiemet metais bus atsakingas už dviejų 700 megavatų (MW) galios vėjo parkų Baltijos jūroje aukcionų organizavimą. Pirmąjį, su valstybės parama statomo parko vystytojo aukcioną numatoma paskelbti rugsėjį, o laimėtoją atrinkti 2024 metų pradžioje.
„Būtent nuo pirmojo aukciono irgi priklausys, kaip mes čia atrodome ir koks tas mūsų patrauklumas šiame sektoriuje“, – teigė T. Janeliūnas.
Antrasis tokios pat galios vėjo parkas būtų vystomas be valstybės paramos, jo laimėtojas, skirtingai nei pirmojo, turėtų pats atlikti jūros tyrimus ir kitus infrastruktūros plėtrai bei statybai reikalingus veiksmus.
Pasak R. Pociaus, tikėtina, kad abu aukcionai „savo laike turėtų pasibaigti maždaug vienodais terminais“.
R. Staselis sako, jog esant galimybei jūrinio vėjo parko aukcioną reikėtų skelbti kuo anksčiau, o valstybės institucijos turėtų vengti papildomų procesus ilginančių diskusijų.
„Aukcioną aš netgi daryčiau kokį pavasarį, jeigu tai būtų įmanoma, kad tenderį laimėjęs vystytojas galėtų imtis konkrečių darbų. Kiek man teko bendrauti su pretendentais į to projekto vystymą, realiai Lietuvos sąlygomis statyti vėjo parką galima šešis mėnesius per metus“, – teigė R. Staselis.
„Svarbiausia išvengti paskutinės minutės diskusijų, kai norima kažką pakeisti ar pataisyti. Tie, kurie pretenduoja tą parką vystyti, ypatingai užsienio investuotojai, jie tuos signalus priima labai alergiškai ir pradeda abejoti, ar apskritai verta tame projekte dalyvauti“, – kalbėjo ekspertas.
Abu vėjo parkus Baltijos jūroje tikimasi pastatyti iki 2028 metų.
Atsinaujinančios energijos plėtrą 2023 metais toliau žadama tęsti ir sausumoje. Pasak „Litgrid“ vadovo R. Masiulio, kitais metais prie tinklo taip pat planuojama prijungti 500 megavatų (MW) vėjo energijos.
„Čia mūsų valstybei bus didelis postūmis“, – teigė „Litgrid“ vadovas.