Kaune gimusi ir 10 metų amžiaus į Jungtines Amerikos Valstijas su tėvais išvykusi mokslininkė šiuo metu dirba Vašingtone.
A. Grigas yra kelių knygų autorė: 2017 metais Harvardo universitetas išleido „Naujoji gamtinių dujų geopolitika“ (angl. The New Geopolitics of Natural Gas), 2016 metais Jeilio universitetas išleido „Po Krymo: Naujoji Rusijos Imperija“ (angl. Beyond Crimea: The New Russian Empire).
Interviu DELFI A. Grigas teigė, kad netoli Vilniaus kylanti Astravo atominė elektrinė lietuviams grėsmę kelia keliais aspektais.
„Pavyzdžiui, Kremlius gali išleisti netikrą žinią, kad įvyko katastrofa ar kas nors sugedo ir tai sukeltų paniką tarp Lietuvos piliečių“, – svarstė ji.
Kalbėdama apie Rusijos poveikio bandymus per pastaruosius JAV prezidento rinkimus, pašnekovė pastebėjo, kad Lietuvoje šių klausimų ir rizikos supratimas yra didesnis dėl šalies istorinės patirties.
– Šiuo metu vienas pagrindinių tikslų Lietuvos energetikoje yra atsijungimas nuo BRELL žiedo ir sinchronizacija su Europos sistema. Sakoma, kad tai dar labiau prisidės prie Lietuvos saugumo, šalis dar labiau pasitrauks iš Rusijos įtakos zonos, tačiau su kaimynais latviais ir estais sutarimą šiuo klausimu rasti nelengva. Pirmiausia, kaip jūs vertinate šį projektą – ar einama teisingu keliu?
– Be abejo, tai teisingas žingsnis ir ne tik dėl energetinio saugumo, bet ir dėl ekonominių klausimų. Visgi, Baltijos šalys jau seniai yra integruotos į Europos Sąjungą, jos ekonomiką ir dabar integruojasi į energetikos rinkas. Todėl natūralu, kad jos turi sinchronizuotis su Europos tinklais.
Likti su sovietine energetikos infrastruktūra nebėra racionalu ir Lietuva yra padariusi pažangą skirtingose srityse. Pavyzdžiui, integracijoje į pasaulio dujų rinkas per Klaipėdos suskystintųjų dujų terminalą. Taip pat – integracijoje į Europos ir pasaulio naftos rinkas, kai buvo pastatytas Būtingės terminalas.
Sinchronizacijos klausimas nuo kitų skiriasi tuo, kad anksčiau jis nebuvo labai aštrus energetinio saugumo prasme ir buvo kitų prioritetų, todėl iki šios dienos dar neišspręstas.
– Rusija pati ruošiasi Baltijos šalių atsijungimui nuo BRELL žiedo, investuoja į infrastruktūrą ir rizika gali būti dėl to, kad jie tai padarys anksčiau, o Lietuva dar nebus pasiruošusi?
– Būtent ir tai natūralu iš jų pusės. Rusija irgi mato, kad Kaliningrado sritis izoliuota tarp Europos Sąjungos ir NATO šalių ir planuoja jos sinchronizacijos sistemos kaitą. Tad Lietuvos desinchronizacija nuo BRELL įvyktų šiaip ar taip, nes Rusija irgi keis savo sistemą. Tai yra sena infrastruktūra, keičiasi padėtis, Maskvoje turi galvoti apie Kaliningradą, apie savo infrastruktūrą, Lietuva bei Baltijos šalys irgi imasi žingsnių.
– Ką jūs bendrai galvojate apie Kaliningrado sritį iš energetinės pusės? Nes dėl jos kyla labai daug problemų – turbūt ne tik Lietuvai, bet ir Rusijai.
– Anksčiau buvo kalbama, kad Baltijos šalys yra energetikos „salos“ Europos Sąjungoje, nes jos buvo neintegruotos nei infrastruktūriškai, nei Europos Sąjungos rinkose. Taip dabar yra su Kaliningradu, kuris yra tapęs tam tikra sala, atskirta nuo Rusijos.
Iš kitos pusės, Maskvai yra ne tik rizikų, bet ir galimybių. Jiems tai yra tam tikra atstovybė Europoje, iš kurios jie galėtų pardavinėti elektrą, jei statytų atominę elektrinę. Iš ten jie taip pat galėtų pardavinėti suskystintas dujas, jei pastatytų terminalą. Tad iš vienos pusės, Kaliningradas yra sala ir rizika, tačiau Rusija jį bando panaudoti savo tikslais.
– Kita svarbi tema – netoli Vilniaus kylanti Astravo atominė elektrinė. Dėl jos Lietuvoje buvo daug kalbų, protestų, kvietimu, ką nors daryti, bet viso to rezultatas – statybos toliau vyksta, pirmąjį reaktorių planuojama įjungti maždaug po metų. Kaip manote, ar Astravo AE yra reali grėsmė Lietuvos gyventojams?
– Ji kelia grėsmę įvairiais aspektais. Pirma, atsižvelgiant į tarptautines praktikas, po Fukušimos katastrofos, atominės elektrinės negali būti statomos arti didelių miestų, urbanizuotų vietų. Tad 40–50 kilometrų atstumas nuo Vilniaus tai pažeidžia. Dar yra pažeidimų dėl jos statybų saugumo.
Kita grėsmė susijusi su Rusijos užsienio politika ir jos naudojamomis taktikomis. Kremlius dažniai pasitelkia kibernetines atakas, informacinį karą, propagandą, šantažo elementus. Atsižvelgiant į tai, kad tai yra Kremliaus statoma atominė elektrinė šalia Lietuvos sienos, tai gali sudaryti sąlygas ateityje Rusijai manipuliuoti šiuo klausimu.
Pavyzdžiui, Kremlius gali išleisti netikrą žinią, kad įvyko katastrofa ar kas nors sugedo ir tai sukeltų paniką tarp Lietuvos piliečių. Galiausiai, tai galėtų bloginti investicinę aplinką Lietuvoje.
Kita vertus, yra dar ir ekonominis klausimas. Jei ji statoma šalia Europos rinkų ir norima pardavinėti pigią elektrą, tai kyla klausimas, ar šio regiono šalys nori būti tik pirkėjos, ar nori ir pačios gaminti savo energetiką, turėti savo atomines elektrines, ar nori investuoti į atsinaujinančius resursus ir gal net pačios tapti eksportuotojomis.
– Lietuviai planuoja užkardyti elektros pirkimą į Astravo. Ar politikai turi dar kokių nors svertų pakeisti numatytą įvykių eigą?
– Dar vienas svertas yra per Briuselį, per spaudimą Aliaksandro Lukašenkos režimui. Juk Baltarusija norėtų gauti palankesnių sąlygų, gal net investicijų, rėmimo, palaikymo iš Europos Sąjungos. Manau, pasitelkus diplomatiją ir suvienijus Europos Sąjungos šalis, Briuselis galėtų daryti spaudimą dėl Astravo.
Be to, po Černobylio katastrofos Baltarusija buvo tiesiogiai paveikta ir nemanau, kad jos visuomenėje labai populiari naujos atominės idėja. Reikėtų pagalvoti apie viešuosius ryšius su Baltarusijos visuomene ir opozicinėmis jėgomis.
– Ką reikės daryti, jei arba kai atominė pradės veikti?
– Reikės prižiūrėti, kad ji veiktų saugiai, nes tai ne tik Baltarusijos ar Rusijos interesas, bet ir Lietuvos.
– „Gazprom“ ir dar kelios Vakarų Europos energetikos įmonės kitąmet tikisi pradėti įgyvendinti „Nord Stream 2“ projektą. Jie teigia, kad tai komercinis projektas – dabar veikiančio dujotiekio negana, reikia dar vieno. Lietuvos ir dar kelių Europos valstybių pozicija kitokia – kad tai geopolitinis projektas, kurio siekiama pakenkti Ukrainai. Kuriai pozicijai pritariate jūs?
– Sakyčiau, kad tai yra ir politinis, ir komercinis projektas. Rusija dabar labai stengiasi išlaikyti Europos rinkas, nes globaliose gamtinių dujų rinkose yra labai daug konkurencijos, daug naujų dujų šaltinių (JAV, Kataro, Irano). Rusija per „Nord Stream 2“ stengiasi išlaikyti Vokietiją, kuri yra didžiausia „Gazprom“ rinka Europoje.
Tuo pat metu siekiama išlaikyti Turkiją ir Pietų Europą per „Turkish Stream“. Žinoma, abiem šiais projektais taip pat norima išstumti Ukrainą iš tranzito verslo. Tai yra tam tikra bausmė Ukrainai už tai, kad ji pasuko į Vakarus.
Taip su komerciniais projektais seka ir politika, nes kai vyksta dideli komerciniai sandoriai tarp tokių šalių kaip Rusija ir Vokietija, atsiranda verslo grupės, interesai, kurie pelnosi iš projekto. Tai leidžia paveikti, pavyzdžiui, Vokietijos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu.
– Kaip manote, ar Rusija kada nors išsižadės savo energetinių ambicijų Europoje, kurios taip pat veikia kaip ir geopolitinio spaudimo įrankiai?
– Europa yra ir buvo istoriškai didžiausias dujų importuotojas pasaulyje, o Rusija – didžiausia dujų eksportuotoja pasaulyje. Dėl jų geografinės pozicijos natūralu, kad tas interesas bus visada, bet žvelgiant į ateitį, tikimasi, jog didžiausias dujų poreikis bus besivystančiose šalyse – Kinijoje, Indijoje. Todėl Rusija savo ateities strategiją jau suka į šias Azijos šalis, bet, žinoma, jie norėtų turėti abi rinkas.
– Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kas šiuo metu vyksta Azijoje?
– Kinija ir Rusija yra sutarę dėl vieno dujotiekio – „Power of Siberia“ – kuris jau tiesiamas ir artimu metu bus baigtas. Rusija anksčiau galvojo, kad galės pilnai atsisukti į Kinijos rinką ir ten nukreipti didžiulį savo pajėgumą.
Tačiau Kinija savo energetikos strategiją dėlioja labai atsargiai ir protingai. Ji nenori tapti priklausoma nuo vieno importuotojo ar vieno importo būdo. Dujotiekiais bus importuojama iš Rusijos, Centrinės Azijos ir Mianmaro. Be to, dujas tieks per suskystintųjų dujų terminalus iš JAV, Kataro, Australijos ir kitų šalių.
Dar jie daug dirba su savo vietiniais ištekliais, savo dujų išgavimo programa. Kinijoje yra didžiausi pasaulyje skalūnų dujų resursai, jie yra viena iš keturių pasaulio šalių, kurios sėkmingai įvykdė hidraulinio skaldymo (angl. „fracking“) programas.
– Valstybės saugumo departamentas šiemet pateikė duomenų, kad „Rosatom“ turėjo planų įsitvirtinti Lietuvoje, veikė pasitelkusi Seimo narius ir t.t. „Rosatom“ dukterinė įmonė „Nukem Technologies“ statė atliekų saugyklas uždaromos Ignalinos atominės elektrinės teritorijoje. Kai kuriems politikams ir ekspertams tai kelia didelį nerimą. Kokia turėtų būti Lietuvos stovėsena šių dalykų atžvilgiu?
– Nesistebiu. Rusai Lietuvą vadina artimuoju užsieniu, lyg būtume jų kiemas. Natūralu, kad jie visada bandys veikti šiame regione politiškai ir ekonomiškai. Labiau stebėčiausi, jei Rusija nebandytų daryti įtakos Lietuvoje.
Galima pažiūrėti į rusų poveikio bandymus Jungtinėse Valstijose per pastaruosius prezidento rinkimus, Vokietijoje, Prancūzijoje, per „Brexit“ referendumą, per „Nord Stream 2“ projektą.
– Jei Amerika nesusitvarko su tokiomis schemomis, tai kaip Lietuvai, atrodytų daug mažesnei valstybei, tai padaryti? Juolab, žinant mūsų biurokratinio aparato silpnybes, požiūrį į korupciją ir t.t.
– Gal Lietuvos pajėgumai ir mažesni, nei Amerikos, bet šių klausimų ir rizikos supratimas yra didesnis dėl savo istorinės patirties.
Visgi, Lietuva išsikovojo nepriklausomybę, tapo NATO ir Europos Sąjungos nare, kai jėgų balansas nebuvo lygus ir kai ji neturėjo didelio tarptautinio palaikymo. Manau, kad Rusijos įtaka visada bus klausimas, apie kurį reikės galvoti ir reikės didinti šalies saugimą, jos institucijų ir demokratijos stiprybę.