– „Nord Stream 2“ – Rytų Europoje garsiai kalbama apie tai, kad tai – Rusijos mėginimas daryti įtaką per dujas Europai. Kiek tyliau – kad „Nord Stream 2“ yra didžiulis Vokietijos interesas. Kaip jūs vertinate šį projektą? Ar neįžvelgiate Vakarų Europos, o ypač Vokietijos dviveidiškumo?
– Rusijai ir „Gazprom“ tai natūraliai yra ir komercinis, ir politinis projektas. Besikeičiant tarptautinėms dujų rinkoms, tai yra „Gazprom“ mėginimas išlaikyti savo pozicijas Vokietijoje – didžiausioje jų dujų rinkoje. Tačiau taip pat tai yra bandymas sutvirtinti ryšius su Vokietija, kuri yra stipriausia ir svarbiausia Europos Sąjungos (ES) šalis, ypač po „Brexit“.
Vokietijos pusėje yra verslo interesų grupės, kurios pasisako už šį projektą. Vokietijos ir Rusijos santykiai dujų sektoriuje yra labai seni, susiklostę jau nuo Šaltojo karo laikų, o per tą laikotarpį yra atsiradusios stiprios lobizmo grupės, kurios užsiima rusiškų dujų lobizmu. Vokietijos dalyvavimas šiame projekte tikrai atspindi jos dviveidiškumą, nes Vokietija nori būti ES lyderė, laikytis principingos pozicijos Ukrainos, Rusijos klausimu, tačiau tuo pačiu nori dalyvauti „Nord Stream 2“ dėl savo siaurų interesų.
– „Nord Stream 2“ suteikia galimybę Rusijai tiekti dujas Vakarų Europai, apeinant Rytų Europą, Ukrainą. O tai reiškia potencialius milijardinius nuostolius Ukrainai, tai yra Rusijos įrankis didesnei Ukrainos kontrolei. Angela Merkel tikina, kad nors „Nord Stream 2“ ir bus įgyvendintas, Vokietija sieks garantijų Ukrainai. Tačiau ar ji tikrai gali suteikti kažkokių garantijų?
– Vokietijos pažadai yra jos mėginimas išsaugoti savo veidą. Žinoma, Vokietija mėgins susitarti, gal netgi išgaus pažadą. Iš Kremliaus buvo girdėti pasisakymų, kad Ukraina galės išlikti dujų tranzito šalimi. Tačiau manau, kad yra labai mažai pagrindo tikėti, jog pažado bus laikomasi. Labai mažai Kremliaus dalijamų pažadų būna išpildyti.
Kai „Nord Stream 2“ bus pastatytas, turėdama alternatyvią dujų tiekimo infrastruktūrą, Rusija bet kada gali nutraukti tiekimą per Ukrainą. Net jei tiekimas ir nebus nutrauktas, tai visuomet galės būtų grasinimų įrankis.
– Kokias projekto grėsmes įžvelgiate mums, Lietuvai ir Europai apskritai?
– Grėsmės yra keleriopos. Baltijos jūra yra labai militarizuota, joje yra likę sprogmenys nuo Antrojo pasaulinio karo, joje vyksta Rusijos karinės pratybos, taigi, didėja nelaimingų atsitikimų rizika. Taip pat egzistuoja rizika dėl šnipinėjimo, kibernetinių atakų.
Toks didžiulis ES dujų importo vienu keliu sukoncentravimas yra priešingas oficialiai ES strategijai diversifikuoti dujų importą. Kalbama ne tik apie diversifikavimą šalių, iš kurių importuojamos dujos, tačiau ir kelių, kuriais dujos pasiekia ES.
Rusų dujų eksportas eina koja kojon su korupcijos ir politinės įtakos eksportu, tad toks Vokietijos įsipainiojimas į ilgalaikius Rusijos interesus, manau, kelia grėsmę ES ateities užsienio, verslo politikai, verslo praktikai.
– Kaip manote, ar dar įmanoma sustabdyti projektą? Buvo iniciatyvų Europos Komisijoje, tačiau Europos Tarybos Teisės tarnyba daro išvadą, kad Dujų direktyvos normų išplėtimas, kuriuo siekiama, kad ES teisė galiotų ir tokiems projektams, kaip „Nord Stream 2“, pažeis Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvenciją. Su projektu sutiko visos šalys, kurių vandenimis driektųsi vamzdis, išskyrus Daniją.
– Viskas dar nėra prarasta, tačiau kova yra pavėluota – Rusija yra pradėjusi statybas. Tačiau Danija dar nėra sutikusi į savo teritorinius vandenis įsileisti „Nord Stream 2“ vamzdžio. Projekto rengėjai ieškos kito kelio, aplenkiančio Danijos vandenis, tačiau kitas kelias yra labiau problemiškas. Tai yra vienas projekto trikdžių.
Dar vienas saugiklis – gresiančios JAV sankcijos projekte dalyvaujančioms Vakarų įmonėms. Šiuo metu Kongrese yra svarstomi trys skirtingų sankcijų paketai. Vokietijos kompanija „Uniper“ yra pasakiusi, kad jei JAV patvirtins sankcijas, ji pasitrauks iš projekto.
Taigi, projekto lemtis dar priklauso nuo JAV sankcijų, Vokietijos vidaus politikos ir galutinio sprendimo bei Vakarų kompanijų, dalyvaujančių tame projekte.
– Kaip galima paaiškinti tai, kad Europos energetinė nepriklausomybė atrodo didesnis JAV nei pačios Europos interesas?
– Ši JAV pozicija nekinta nuo Šaltojo karo laikų. JAV buvo prieš sovietų dujotiekius į Vakarų Europą, Ronaldo Reagano laikais buvo taikomos sankcijos prieš tuomet tiesiamą dujotiekį. Tačiau tuo metu JAV neturėjo suskystintų gamtinių dujų, negalėjo pasiūlyti alternatyvos ir nepajėgė sustabdyti dujotiekio atsiradimo.
JAV laikosi ilgalaikės vertybinės pozicijos šiuo klausimu, ir tai yra natūralu, nes didžioji dalis ES šalių yra NATO šalys, o JAV, kaip didžiausia Aljanso narė ir ES šalių saugumo garantas, yra suinteresuota, kad Europos šalys netaptų pernelyg priklausomos nuo Rusijos dujų ir įtakų. Paradoksalu, tačiau Europa ketina labiau susisaistyti su šalimi, nuo kurios ji tikisi, JAV apsaugos.
– Rusijos galimybės vykdyti dujų geopolitiką dabar, kai Vakarai, JAV, atrodo, tarsi ir labiau praregėjo, kaip ji veikia, jūsų manymu yra tokios pat, kaip anksčiau?
– Žvelgiant į globalias dujų rinkas, Rusijos galimybės yra susilpnėjusios, nes atsirado daug daugiau konkurencijos. Didesnį pasirinkimą turi šalys, kurios yra pasistačiusios suskystintų gamtinių dujų terminalus. Europą taip pat pasieks „Pietinis dujų koridorius“, kuris tieks Europai Kaspijos jūros dujas.
Tačiau vertinant specifinius regionus – Pietryčių Europą, Vokietiją, pastebime, kad „Gazprom“ čia labai stengiasi išlaikyti savo pozicijas, neįsileisti konkurencijos. O tai, jog tuose regionuose „Gazprom“ yra įsitvirtinusi jau seniai, suteikia svertų prieš naujus rinkos žaidėjus.
– Nuo pat Astravo AE statybų pradžios Lietuva turėjo labai griežtą politiką prieš šiol elektrinės statybas. Tačiau ar Lietuva darė pakankamai, kad būtų išvengta statybų, o gal realių įrankių kažką pakeisti ji ir neturėjo?
– Rimti darbai prieš Astravo AE statybą turėjo būti vykdomi daug anksčiau. Lietuva turėjo siekti didesnės ES paramos, kurti koaliciją su šalimis partnerėmis. Vienai Lietuvai užginčyti projektą sudėtinga, tai galėjo būti tik ES svertai prieš Baltarusiją. Baltarusija iš ES gauna paramą, tad tai galėjo būti įrankis statyboms stabdyti.
– Vienas svarbiausių dabartinių Lietuvos projektų yra elektros tinklų sinchronizacija su Europa, tačiau elektros tinklo įžiedinimo darbai, techniškai leisiantys Rusijai Baltijos šalis atjungti nuo BRELL sistemos, Rusijos ir Baltarusijos, bus baigti greičiau, nei numatoma Baltijos šalių tinklų sinchronizacija su Europa. Kaip manote, ar Rusija gali pasinaudoti galimybe atkirsti Lietuvą nuo BRELL?
– Baltijos šalys jau seniai kalba apie atsijungimą nuo BRELL, tačiau buvo daugiau kalbų nei darbų. Jei jie savo elektros tinklo įžiedinimo darbus baigs greičiau, manau, Kremlius tuo gali pasinaudoti. Galima tikėtis žinučių propagandinėje žiniasklaidoje, kur tai bus piešiama kaip Baltijos šalių nesėkmės istorija. Taip pat galima tikėtis, kad tai taps šantažo įrankiu.
A. Grigas yra energetikos ir politinių rizikų ekspertė. Ji yra energetikos ir JAV, Baltijos šalių, posovietinių šalių užsienio politikos temų specialistė. A. Grigas yra knygų „Naujoji gamtinių dujų geopolitika“ (angl. The New Geopolitics of Natural Gas), „Po Krymo: Naujoji Rusijos Imperija“ (angl. Beyond Crimea: The New Russian Empire) autorė.