Delfi interviu jis pasakojo apie taršos mažinimo priemones ir mokesčius, energetikos krizės Europoje suvaldymo būdus ir kas buvo pasiekta Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje (COP26).
– Pradėkime nuo aktualijų. Savaitgalį baigėsi klimato kaitos konferencijos derybos. Kokie esminiai ir svarbiausi, jūsų nuomone, sprendimai buvo priimti? Dėl ko nepavyko susitarti?
– Svarbiausia, kad Paryžiaus susitarimo ambicija išlaikyta – išlaikyti ne didesnį nei 1,5–2 laipsnių klimato šiltėjimą. Tačiau pagrindinis nusivylimas buvo dėl anglies, ką pasiekė Indija ir Kinija. Vietoje žodžių „phase out“ (liet. palaipsniui nutraukti) dabar vartojama „phase down“ (liet. palaipsniui mažinti). Toks didelis skirtumas: nuo visiško atsisakymo iki mažėjimo. Todėl buvo nuviliančių dalykų, nepasiųsta aiški žinia, nors apie tai kalbama jau kurį laiką. Judame link atsinaujinančios energetikos, ji yra pigi. Tiesą sakant, pigiausia. Reikia projektų, laiko, bet politinė valia turi būti.
Pilnai ambicijos įgyvendinti nepavyko, bet manau, kad žiūrint iš to, kaip atrodė ES komisija, mūsų pozicija buvo itin stipri. Turėjome aiškų planą, referencijas į savo darbus, esame vieninteliai, kurie ne tik turi įsipareigojimų iki 2030 ir 2050 metų, tačiau svarbiausia, kad turime planą, kaip pasieksime 55 proc. dujų emisijų sumažėjimą, ko niekas pasaulyje dar neturi. Tai leidžia mums kalbėti ir derėtis iš solidžių pozicijų.
– Koks Lietuvos indėlis šiame susitarime, siekiant išsikeltų tikslų?
– Kaip ir kitoms šalims, Lietuvai yra paskaičiuoti reikalingi įsipareigojimai. Jie nėra dramatiški ir gali kisti, nes dėl paketo dialogas dar yra nepasibaigęs, šalys narės turi siūlymų. Esmė – turime išlikti prie pagrindinio tikslo – sumažinti 55 proc. emisijas. O dėl to pasiekimo kiekviena šalis individualiai dėliosis, koks tas planas priimtiniausias ir kaip to pasiekti. Nėra abejonių, kad Lietuvai reikės spręsti klausimą dėl transporto, žemės ūkio, spartinti atsinaujinančios energetikos projektus. Visa tai yra Vyriausybės programoje, tam netgi skirta ES lėšų. Teisingai sudėliojus akcentus, Lietuva iš to pokyčio gali labai daug laimėti.
– Energetikos ministras Dainius Kreivys sako, kad per artimiausius 10 metų į energetikos infrastruktūrą gali būti investuota apie 10 mlrd. eurų valstybės ir privačių lėšų. Pagrindinės investicijos eis į saulės ir vėjo atsinaujinančią energetiką, didžiulių investicijų galima laukti ir elektromobilumo srityje. Kur, jūsų nuomone, turėtų būti skiriamas investicijų prioritetas?
– Manau, kad šie sudėti akcentai – labai teisingi. Pirmas prioritetas – atsinaujinanti energetika. Lietuva jau yra teisingame kelyje. Žiūrint į atsinaujinančios energetikos rodiklius, kuriuos turėtume pasiekti, atrodome neblogai ES kontekste. Jei kalbame apie pokyčius transporto sektoriuje, turime užtikrinti, kad pokyčiai vyktų viešajame sektoriuje, kad elektromobilumo tinklas plėstųsi, kad į tinklą patenkanti elektra būtų švari. Tai yra kompleksinės priemonės, tam reikės laiko.
– Kalbant apie artimesnę perspektyvą, 2022 m. biudžete nenumatyta jokių naujų mokesčių, susijusių su taršą. Jūsų vertinimu, tai gerai ar blogai?
– Kiti metai jau yra labai arti. Dėl Žaliojo kurso reikia suprasti, kad tai nebus lengvas pasikeitimas. Reikia vengti tokių staigių pokyčių, kai po 2-3 mėnesių įvyksta didelis pasikeitimas, kuriam gyventojai yra nepasiruošę.
Kalbant apie taršos mokesčius, pradžioje atrodė, kad Vyriausybė pradėjo teisingai, kai ėmėsi peržvelgti bendrai visą mokesčių politiką, kur bei kokie taršos mokesčiai turėtų atsirasti, galbūt atsirastų galimybė mažinti mokesčius, susijusius su darbo apmokestinimu, kad būtų galima balansuoti ir tai veiktų kaip motyvacijos priemonė. Bet dabar tokio siūlymo bent jau aš nematau, jo atsisakyta arba grupė vis dar dirba.
Labiau siūlomi pavieniai mokesčiai, kurie visuomet kels nepasitenkinimą visuomenėje, nes diskusija visada turi būti platesnė, ir mokestis ne visuomet yra sprendimas. Gali būti, kad vienas ar kitas mokestis atsiras, bet pokyčių neįvyks, tai šioje vietoje reikia pasverti. Mes turime už mokesčių politiką atsakingą Finansų ministeriją, ir jų įsitraukimas – būtinas, kalbant apie taršos mokesčius.
– Tai jūs manote, kad Lietuvoje nereikėtų įvedinėti naujų taršos mokesčių? Jei ne kitais metais, tai kalbant apie 2023 m.?
– Jei nuo kitų metų, tai ne, nes tai jau po dviejų mėnesių. Dabar paskelbti apie naują mokestį, kai tiek verslams, tiek gyventojams daug neapibrėžtumo, būtų sudėtinga.
Reikia į tai žiūrėti kompleksiškai, kokios probleminės sritys ir ar vienas ar kitas mokestis padės pasiekti teigiamą pokytį. Visa tai turi būti aptarta ir pristatyta gyventojams viešai, kad būtų aiškumo. Manau, kad Vyriausybė turi įrodyti gyventojams, kad jie moka elgtis su viešaisiais finansais, ir konkrečiai žino, ko vienas ar kitas mokestis pasieks, nes jis nebus sutinkamas lengvai. Šiuo atveju reikėtų žiūrėti plačiau, nes mokesčiai – tik vienas iš elementų. Vien jais klimato kaitos nesumažinsi. Jei tai būtų įmanoma, jau seniai būtume padarę.
– Gal galite pateikti pavyzdį, koks taršos mokestis suveikė kitoje ES šalyje ir ar jis pasiteisintų Lietuvoje?
– Yra įvairių mokesčių, kuriuos kiekviena šalis prisitaiko prie savo specifikos. Kalbame apie didelį iššūkį Lietuvoje – transportą. Aišku, kad esantis daug žemesnis dyzelino akcizas Lietuvoje aiškiai signalizuoja, kad pirkti dyzelinius automobilius – gerai, nes šis kuras pigesnis.
Šioje vietoje, nežiūrint į kitas šalis, pirmas akcentas turi būti, ir žinau, kad Vyriausybė tai darys, - lyginti akcizus. Kalbėti apie tolimesnį transporto apmokestinimą: yra įmonių transportas, antras ar trečias automobilis, variklio tūrio klausimas ir pan.
Kelių, kaip judėti į priekį, yra daug. Kiekviena šalis žiūri savo specifikos. Manau, kad neįmanoma ko nors nukopijuoti ir pritaikyti Lietuvai, kurios populiacija – nedidelė, o gyventojų išsibarstymas šalyje - didelis. Pavyzdžiui, Belgijoje, kuri dvigubai mažesnė plotu nei Lietuva, bet ten gyvena 12 mln. gyventojų, problemos ten sprendžiamos visai kitaip.
– Kalbant apie Europos energetikos krizę, kaip jūs vertinate Lietuvos priemones suvaldyti energetikos kainų šoką gyventojams? Dujų ir šilumos kainų augimas bus išdėstomas iki penkerių metų, o norint sustabdyti elektros kainų augimą – pusmečiui atidėtas terminas pasirinkti nepriklausomą elektros tiekėją. Kaip vertinate tokį Lietuvos pavyzdį?
– Viena vertus, Lietuva – viena iš ES šalių narių, kurioje energetinis skurdas – didžiausias. ES pakankamai šildyti būsto negalėjo apie 7 proc. gyventojų, Lietuvoje – daugiau nei ketvirtadalis šalies gyventojų (27 proc.). Tai ypač pavojinga Lietuvai. Lietuvos numatytos valdymo priemonės atitinka tai, ką buvo pasiūlysi EK, ir tai, ko ėmėsi kitos ES šalys narės, t. y. kainų išdėstymas ilgesniam laikotarpiui.
Taip pat svarbus akcentas – didinti šildymo kompensacijas gaunančių žmonių skaičių. Esminis Komisijos siūlymų principas, kad našta būtų sumažinta pirmiausia pažeidžiamiausioms grupėms: mažas pajamas gaunančioms šeimoms, senjorams ir kt.
Teisingas žingsnis ilgalaikėje perspektyvoje – energinio efektyvumo didinimas į atsinaujinančių išteklių energijos projektus, kurti energetines bendrijas. Tai nėra greitai įgyvendinami projektai, bet ilgainiui tai atneš didesnės naudos, nes trumpuoju laikotarpiu rinkoje kainos gali neprognozuojamai greitai šokti ir priemonių padaryti lieka nedaug.
– Ko dar galėtų imtis Lietuva, kovoje su energetikos kainų šoku?
– Komisija dar siūlė naudoti lėšas kompensacijoms iš surenkamų aplinkos taršos leidimų, ir plėsti grupes, kurios galėtų gauti kompensacijas. Kiek žinau, Lietuva naudosis ir šia priemone. Turbūt svarbiausia – aktyviai įtraukti gyventojus į naujus renovacijos bangos projektus. Pavyzdžiui, kitais metais Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) siūlys priemones katilų atnaujinimui, prijungimui prie centrinio šildymo. Vilniuje tokių yra likę apie 30 tūkst. Tai reikalingas gyventojų aktyvumas, įsitraukimas, ir problema su kietojo kuro katilais būtų išspręsta.
Kitas etapas bus vadinamoji renovacijos banga. Čia labai svarbu, kad Lietuva pasiruoštu laiku, įtrauktų gyventojus, kad šalies dedamoji būtų pakankamai patraukli, kad gyventojai įsitrauktų. Ne tik Vilnius, bet ir savivaldybės, turi pakankamai patirties su rangovais ir gyventojų įtraukimu. Be abejo, svarbus ir bankų įsitraukimas, kad gyventojai gautų paskolas.
Renovacijos spartinimas – itin svarbus aspektas, kovojant su energetiniu skurdu ir efektyvumu. Turime problemą, kad dalis energijos, kol ji ateina iki gyventojų, yra iššvaistoma. Jei pažiūrėtume į labiau nuo centro nutolusius rajonus, pavyzdžiui, Salininkus, ten didelės šildymo kainos vien dėl to, kad gyventojai yra labiau nutolę, ir trasos išleidžia labai daug šilumos, kol ji iki gyventojų atkeliauja. Todėl reikia akcentuoti ir trasų atnaujinimą.
– Kokių priemonių ėmėsi kitos ES šalys, siekiant suvaldyti energetikos kainas?
– Šalių narių priemonės labai panašios, bet jų nėra daug. Pirma – visi ieškojo būdų, kaip išdėstyti kainas kuo ilgesniam laikotarpiui iki 5-erių metų. Kai kurie įvedė vaučerines sistemas, plėtė išmokų gavėjų skaičių. Trečia – pasižiūrėjo kainų dedamąją ir kur yra ta valstybės rolė, kuri galėjo būti sumažinta ar tai per valstybinę įmonę ar kitokiu būdu. Be jokios abejonės mažino kainą, mažindami valstybinės įmonės pelną ar kitaip. Ypač to ėmėsi Pietų šalys, kur labiausiai pasijautė kainų kilimas, Vyriausybės buvo priverstos siūlyti planus, kaip kovos.
Kai esi priklausomas nuo trečiųjų šalių, jų sąrašas nėra labai ilgas dėl konkurencijos, kas tiekia dujas Europai. Manau, kad kilusi krizė ir nerimas yra suvaldytas. Tai yra aiškus signalas ateityje, kad mes privalome mažinti savo priklausomumą nuo trečiųjų šalių, didinti savo atsinaujinančios energetikos šaltinių skaičių ir užtikrinti, kad Europoje būtų gaminama energija.
Komisija dar bandys siūlyti ir kalbėti su šalimis narėmis dėl bendrų pirkimų ir priežiūros mūsų dujų saugyklų, kad jos būtų nuolat užpildytos, sinchronizuoti kiek įmanoma atnaujinimo darbus ir naudotis komisijos svertu derybose dėl didesnio bendro pirkimo.