Šių metų sausio 8 dieną netoli Zelenogradsko įvyko plūduriuojančios regazifikacijos platformos „Maršalas Vasilevskis“ pristatymo ceremonija. „Maršalas Vasilevskis“ buvo pastatytas Pietų Korėjoje, o 170 000 kubinių metrų SGD (arba 100 mln. kubinių metrų dujų) krovinys buvo pakrautas Singapūre. Ir, remiantis Vladimiro Putino ir „Gazprom“ vadovo Aleksejaus Milerio kalbomis, jo atsiradimą paskatino tas pats „nepriklausomybės“ siekis – šiuo atveju nuo dujų tranzito per Lietuvą.
O tiksliau – siekiant iki nulio sumažinti su tuo susijusias rizikas. Nes, kaip greitai paaiškėjo, kol kas nei „Gazprom“ , nei Lietuva neatsisako žydrojo kuro tiekimo vamzdynu. O A. Milerio pareiškimas, esą tranzitas nutrauktas, jau po kelių valandų buvo papildytas paaiškinimais, kad kalbama tik apie laikinąją priemonę, susijusią su technologiniais reikalavimais terminalo darbo sistemos bandymo laikotarpiu.
Kaip priminė Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, analogiškos priemonės buvo naudotos ir paleidžiant Klaipėdos SGD terminalą. Ministerija pabrėžė, kad dėl tiekimo yra pasiektas susitarimas su „Gazprom“, galiojantis net iki 2025 metų. Be to, Lietuvos interesai pagal šį susitarimą ginami tiek, kad net jeigu tiekimas būtų sumažintas ar nutrauktas, tarifas turi būti sumokėtas. O šio klausimo kaina – apie 10 mln. eurų per metus.
Savo ruožtu, bet kokias abejones šiuo atveju išsklaidė ir Kaliningrado srities gubernatorius Antonas Alichanovas, kuris viešai paaiškino, kad pasibaigus bandymams terminalas dirbs laukimo režimu, o tiekimas vamzdynu bus tęsiamas įprastu režimu. Be to, šiais metais jis bus padidintas 700 mln. kubinių metrų. Ir viršys 3 mlrd.
Bet „Maršalas Vasilevskis“ – tik gana nedidelis fragmentas bendrame investicijų į Kaliningrado anklavo energetikos plėtrą, plūstelėjusių pastaraisiais metais, kontekste. Pirmiausia kalbama ir apie 13 mln. tonų pajėgumų suskystintų dujų gamyklos „Baltijos SGD“ šalia Ust-Lugos uosto (netoli Sankt Peterburgo) statybas; gamykla turėtų būti paleista eksploatuoti kitų metų viduryje, o jos produkcija pirmiausia bus skirta Kaliningrado terminalui.
Trečia, paskelbta ir vykdoma trijų dujų ir vienos anglies elektrinių statybos programa: pernai kovą pradėjo veikti dvi šiluminės elektrinės – „Majakovskaja“ (Gusevas) ir „Talachovskaja“ (Sovietskas), (kiekvienos pajėgumas – po 156 MW); dar viena šiluminė elektrinė – „Pregolskaja“ (456 MW galios) – planuojama šiais metais, o 2020 m. vasarą turėtų pradėti veikti 195 MW galios anglį naudojanti „Primorskaja“ šiluminė elektrinė.
Tai leis visiškai išvaduoti sritį nuo elektros importo iš Baltarusijos ir Baltijos šalių. Ir tai tik svarbiausios priemonės tarp daugelio kitų, tokių kaip anglių terminalo statyba, elektros energijos perdavimo sistemos pertvarka, ir pan. Jų diegimo mastas ir tempas neabejotinai atspindi rimtą kryptį, išsakytą V. Putino 2013 metų nurodyme parengti specialųjį planą, skirtą užtikrinti srities energijos sistemos autonominį darbą.
Oficialia dingstimi buvo laikoma avarija elektros tinkluose, dėl kurios du trečdaliai gyventojų liko be šviesos. Bet tokios mobilizacijos priežastys, žinoma, yra daug rimtesnės ir gilesnės. Ekspertai įvardina bent tris. Ir visos jos turi akivaizdžiai politinį atspalvį.
Pirmiausia toks planas susijęs su regiono, Kremliaus laikomo forpostu prieš NATO, militarizacija. Na, o žmonių ir technikos koncentracija jame atitinkamai didina ir pačios energijos ir, kas dar svarbiau, saugumo garantijų, poreikį.
Antras momentas – trintis su Vilniumi, paaštrėjusi tiek dėl reorganizacijos dujų sektoriuje pagal Europos Sąjungos Trečiojo energetikos paketo reikalavimus, tiek dėl ketinimų atsijungti nuo BRELL elektros žiedo. Kadangi Lietuva viena iš pirmųjų uoliai ėmėsi šio plano, tai smarkai atvėsino jos santykius su Rusija ir sukėlė susirūpinimą dėl galimų padarinių, susijusių su energijos tranzitu.
Tik tokio tipo samprotavimais, o ne ekonomine logika, galima paaiškinti ir tai, kad „Gazprom“ stato terminalą, kurio metinis pajėgumas siekia 2,7 mlrd. kubinių metrų dujų ir viršija dabartinius bendrus srities poreikius (2,5 mlrd. kub. metrų 2018 metais), ir tuo pat metu neplanuoja mažinti dujų tiekimo vamzdynu. Ir Lietuva gauna SGD iš „Statoil“ už didesnę nei „Gazprom“ kainą, – tai nenoriai, bet pripažįsta mūsų energetikai. Apskritai nepasitikėjimas ir įtarumas sukelia energetinio nepriklausomumo kultą. O tai kainuoja. Klausimas kyla tik dėl to, kiek papildomai teks mokėti? O tai jau priklauso nuo strategijos bei taktikos lankstumo ir išradingumo. Pamėginkim išsiaiškinti.
Pirmiausia, žinoma, pažvelkim pro Lietuvos langelį. Jeigu vertinsime situaciją taktiniu požiūriu, ji atrodo maždaug taip. Pirmųjų ketverių metų darbo patirtis parodė, kad rusiškų dujų importo mažėjimo dinamika – dėl SGD spaudimo – neturi stabilios tendencijos, jo dalis visą laiką svyruoja: tiekėjos „Amber Gold“ duomenimis, 2015 metais šis rodiklis sudarė 84 proc., 2016 m. – 38 proc., 2017-aisiais – 59 proc. 2018 m. rodiklių kol kas neturime, bet, „Gazprom“ duomenimis, per pirmąjį pusmetį, palyginus su ankstesniu, tiekimas sumažėjo 4 procentais. Ir ką tai rodo?
Yra ir kitas būdas veikti kainas. Viename iš interviu „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius Dalius Miliūnas paaiškino, kad SGD kaina priklauso nuo sezoniškumo veiksnio, todėl jos paprastai perkamos vasarą, o iš „Gazprom“ – žiemą, nes kaina, susieta su nafta, stabilesnė. Dėl galimybių manevruoti bendrovė atsisakė ilgalaikių sutarčių su tiekėjais praktikos, pasirinkdama trumpas metines distancijas.
Kalbant apie strateginį aspektą, terminalų – tiek Lietuvos, tiek ir Rusijos, – efektyvumas priklausys nuo to, kaip pavyks juos panaudoti aptarnaujant kitas regiono šalis. Iš tikrųjų tiek jo statyba, tiek eksploatacija ir Vilniuje, ir Briuselyje buvo sumanyti kaip bendras Baltijos projektas, kuriame dalyvautų ne tik Latvija ir Estija, bet ir Suomija.
Tačiau kol kas kaimynės ypatingo entuziazmo dėl bendros dujų rinkos sukūrimo nerodo, ir kalbos apie tai čia įsiliepsnoja, čia prigęsta. Todėl teko statyti atskirai. O sukurti Baltijos SGD rinką trukdo daugybė priežasčių. Pavyzdžiui, Suomijai, kur dujų vartojimas triskart didesnis nei Lietuvoje, terminas mažokas. O Latvijai ir Estijai norvegiškos SGD kol kas per brangios. Be to, norint sukurti bendrą rinką būtina sukurti jungiamųjų dujotiekių sistemą. Todėl ir darbai vyksta nei šiaip, nei taip. O šiuo tikslu sukurta darbo grupė žada iki 2020 metų tik parengti bendrą projekto platformą.
Dėl šios priežasties, Vilniaus akimis, realistiškesnės ir įdomesnės atrodo bendros dujų rinkos su Lenkija formavimo perspektyvos. Jos siejamos su dviem svarbiais įvykiais – su 2015 metais atidarytu Svinouiscio suskystintų gamtinių dujų terminalu ir planuojamu Lietuvos dujų transportavimo sistemos sujungimu su Lenkijos sistema, kurio laukiama 2021 metais.
Apie tai, kokių padarinių toks scenarijus gali turėti, buvo kalbama konferencijoje, kurią pernai lapkritį surengė laikraštis „Lietuvos rytas“, iškalbingu pavadinimu: „Dujų rinka – bendradarbiavimo Rytų ir Vidurio Europos regione iššūkiai ir galimybės“. Konferencijoje pasisakęs įmonės „Polskie LNG“ plėtros departamento viršininkas Lukaszas Trzeszczkowskis pažymėjo, kad dujų vartojimas Lenkijoje turi ryžtingo augimo tendenciją (2 proc. kasmet), o šalies teritorijos dujų poreikiai patenkinti tik 55 proc. Todėl svarstomi ne tik tokie projektai kaip terminalo plėtra, bet ir vamzdynų sistemos ir dujotiekio Baltijos dugnu tiesimas į Norvegiją, taip siekiant tiesiogiai gauti iš ten dujų.
Kaip žinoma, uždarius Ignalinos AE šalis susidūrė su alternatyva – ar eksploatuoti rezervinius senų šiluminių elektrinių pajėgumus, visų pirma – Elektrėnų, kurie technologiniu požiūriu beviltiškai paseno ir reikalauja kolosalių investicijų į modernizaciją? Ar ryžtingai pereiti prie importo, perkant elektrą Elektros energetikos biržoje.
Ekonominiai argumentai pastūmėjo antrojo varianto link, ir šiandien iki dviejų trečdalių elektros importuojama. O kaip alternatyva, vis didesnį svorį įgauna atsinaujinantys energijos šaltiniai – vėjo, saulės, biokuro atsinaujinanti energetika, kt. Todėl nieko keista, kad terminalo pusėn skrieja daugybė kritikos strėlių – nuo abejonių dėl jo dydžio iki apskritai jo būtinybės. Signalai iš Varšuvos įkaitina optimizmą ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Seimo energetikos komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys pažymėjo, kad Klaipėdos terminalo pajėgumai gali būti panaudojami ne tik Baltijos regionui ir Lenkijai, bet ir Ukrainai bei kitoms Europos šalims. „Todėl manau, kad terminalas yra normalaus dydžio ir netgi per mažokas tokiai rinkai“, – pareiškė jis, kalbėdamas konferencijoje.
Vietoje reziumė
Kaip iš tikrųjų išsidėlios kortos, parodys laikas. Jau iš to, kas pasakyta, aišku, kad situacija regione sudėtinga, daugiaveiksnė. Trys terminalai kaimynystėje sukuria rinką ir kartu – konkurenciją. Paradoksas glūdi štai kur: siekiant tiekimo diversifikacijos, maksimalus efektas įmanomas tik išsaugant „Gazprom“, kaip patikimą ir suinteresuotą tiekėją. Jo dialektika pasireiškia tuo, kad tiekimo alternatyva skatina Rusiją mažinti kainas. O pats kainų mažinimas verčia eiti į kompromisus ir SGD tiekėjus.
Neišvengtina konkurencija ir regioninės rinkos viduje, nes kiekviena iš pusių, savaime suprantama, ieškos pigesnio SGD pardavėjo. Naujausias pavyzdys: sunku patikėti, bet 2018 m. lapkritį žiniasklaidoje pasirodė informacija apie tai, kad lenkai pasirašė su amerikiečiais 24 metų sutartį dėl SGD tiekimo už kainą, kuri bus penktadaliu mažesnė už „Gazprom“ kainą. Na, nuo to, kaip pajudės reikalai, priklausys ir tolesnis terminalo likimas. Juk laivas Klaipėdos „Independence“ terminalui išnuomotas iš norvegų iki 2024 metų.
O pasibaigus šiam terminui, iškils trys variantai: pratęsti nuomą, išpirkti jį ar visiškai jo atsisakyti. Beje, 2018 metų lapkritį buvo paskelbtos tarptautinės bendrovės „Pöyry Management Consulting“ išvados dėl tokio pasirinkimo. Ir jos optimistinės. Pagrindinė ataskaitos išvada skelbia – atsiradus terminalui, Lietuvai pavyko pasiekti dujų kainą, atitinkančią vidutinę ES kainą.
Ekspertų paskaičiavimais, vien dėl sumažintos „Gazprom“ kainos Lietuva iki 2025 metų kasmet sutaupys nuo 20 iki 60 mln. eurų. Ir tai svarbus pasiekimas, užtikrinantis vieną iš lygios konkurencijos sąlygų, teigia „Klaipėda nafta“ vadovas Mindaugas Jusius. Tad pagyvensim – pamatysim.