Stebėtojai šią informaciją įvertino kaip slapto susitarimo tarp Jungtinių Valstijų ir Saudo Arabijos kovoje su Basharo al Assado režimu, o gal net Rusija, patvirtinimą. Tačiau akivaizdu, jog Vašingtonas nepersistengia versdamas Sirijos režimą. Todėl labai supaprastinti paaiškinimai gali būti ir klaidingi. Juk kritusios naftos kainos tikrai nėra naudingos Saudo Arabijai ir nelabai naudingos JAV, mat šios šiandien apsirūpina didele dalimi būtinos naftos, todėl kai kainos krinta visame pasaulyje, mažėja jų konkurencinis pranašumas energetikos sektoriuje.
Didžiausią naudą dėl mažėjančių kainų semia Europos Sąjunga (ES), Kinija ir Indija, nes jos importuoja daugiausia naftos. „Bloomberg“ nurodo, kad dėl naftos kainos kritimo Rusija ir Artimųjų Rytų šalys atitinkamai prarado 218 ir 357 mlrd. JAV dolerių, o ES, atvirkščiai, uždirbo 300 mlrd., Azijos šalys – 400 mlrd. JAV dolerių.
Kad Vladimiras Putinas su savo kareivėliais ir cisternomis nėra pagrindinis veikėjas, demonstruoja ir tai, kad viena populiariausių temų Vakarų leidiniuose yra naftos rezervuarų, tankerių ir net tuščių šachtų, kurias galima panaudoti sandėliuoti, deficitas. Prognozuojama, kad artimiausiu metu turėtų atsirasti finansinis produktas, kuris leis pirkti ir parduoti teisę laikyti naftą Luizianos rezervuaruose. Esant tokiai situacijai iš tiesų galima pradėti tikėti, kad Saudo Arabijos naftos ministras, teigdamas, jog pagrindinė šio dešimtmečio kova dėl rinkų bus su skalūnų nafta, kurios gavybos bumas baigia perpildyti JAV rezervuarus, buvo nuoširdus. Nes iš tiesų šiandien tik krintančios kainos gali atšaldyti JAV verslininkų meilę juodajam auksui.