„Tikėtina, jog dujų yra labai mažai arba visai nėra, tačiau skalūnų nafta – ne ką mažiau perspektyvus produktas“, – sako geologijos profesorius Gediminas Motuza.
Baltijos kaimynėje Estijoje apie 90 proc. energijos yra generuojama iš skalūnų naftos. Savo ruožtu apžvalgininkas Rytas Staselis pažymi, jog ir apie 20 proc. iš Amerikos importuojamos naftos yra skalūnų nafta, kurios gavyba, kai kurių ekspertų vertinimu, esanti ekonominiu atžvilgiu perspektyvesnė nei dujų.
2011 metų vasarį Jungtinių Amerikos Valstijų Energetikos departamento paskelbta studija Lietuvos bei kaimyninių šalių politikus nuteikė optimistiškai. Skelbtais duomenimis, mūsų žemės gelmėse galėjo slypėti 30-čiai metų šalį dujomis aprūpinantys ištekliai.
Remiantis studijos skaičiavimais, regione prasidėjo aktyvesnė žvalgyba, ypač Lenkijoje, tačiau pirmieji rezultatai entuziazmą sumažino. Po detalesnės analizės, paskelbtos 2013-ųjų gegužę, potencialus skaičius sumažėjo dešimčia kartų. Galiausiai iš Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) direktoriaus Juozo Mockevičiaus lūpų garsiai nuskambėjo teiginys, jog šių dujų šalyje visai nėra.
Žvalgyba nepraranda prasmės
„Kiek yra žinoma, 2 km gylyje, kur Lietuvoje yra skalūnų uolienos, temperatūra nėra pakankama susidaryti dujoms. Tačiau be žvalgybos darbų ir išsamesnių tyrimų tai vienareikšmiškai teigti nebūtų teisinga. Atskirose vietose temperatūra gali būti aukštesnė, ten gali formuotis ir dujos, tačiau kur kas didesnė tikimybė, kad būtų randama daugiausiai naftos“, – aiškina geologijos profesorius Gediminas Motuza.
„Žvalgyba dėl to tikrai nepraranda prasmės. Reikia išsiaiškinti, ką turime, kam galime naudoti žemės gelmes. Kalbama ne tik apie skalūnų naftą. Yra manoma, jog Vakarų Lietuvoje yra geoterminė anomalija, kur galima laidoti CO2 ir taip pasaulį gelbėti nuo atšilimo“, – teigia Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius.
Anot G. Motuzos, sunku nuspėti, kokios kokybės nafta slūgso skalūnų uolienose, tačiau ją perdirbtą būtų galima naudoti įvairiausiais tikslais. „Tai – taip pat naudingas žemės gelmių produktas. Kyla klausimas, kiek jos ten yra. LGT duomenimis, tai galėtų būti 30–50 mln. tonų, o tai yra 10–15 metų Lietuvos poreikis“, – svarsto G. Motuza.
Lietuvos įmonių skalūnų nafta nedomintų
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis tikina, jog bet kuriuo atveju privalu baigti pradėtus darbus: „Kadangi valstybės vardu paskelbėme konkursą, turime vienaip ar kitaip jį užbaigti. Seimo komisija turi baigti savo darbą, Vyriausybė – apsispręsti, ar tvirtina tokį sprendimą. O tada neabejotinai pasirinktume „Chevron“ kompaniją“, – sako aplinkos ministras.
„Mūsų išduota licencija galioja ir dujoms, ir naftai. Išsiaiškinus, kokia yra naftos kokybė ir kiekis, investuotojai spręs, ar jiems verta ją išgauti ir perdirbti. Mes savo ruožtu turime sutvarkyti mokesčius taip, kad mums tai būtų naudinga“, – tvirtina V. Mazuronis.
Tačiau Lietuvos įmonių skalūnų nafta nedomina. Bendrovės „Minijos nafta“ ryšių su visuomene specialistės Kristinos Paukštytės-Brazdauskienės teigimu, įmonė kol kas neturi intereso išgauti ir perdirbti skalūnų naftą, nes tai reikalauja pernelyg didelių investicijų. „Ateityje gal ir domėsimės, jau buvome atlikę vieną projektą. Tyrimai parodė potencialią, tačiau visuomenės pasipriešinimas, aiškumo trūkumas bei didelės investicijos kol kas mus verčia susilaikyti“, – svarsto „Minijos naftos“ atstovė.
Akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ viešųjų ryšių direktoriaus Audriaus Stasiulaičio žiniomis, įmonė technologiškai nėra pajėgi perdirbti skalūnų naftą.
Investuotojams – vis daugiau rizikos
Šiandieną Jungtinių Amerikos Valstijų energetikos milžinė „Chevron“ turi įsigijusi 50 proc. bendrovės „LL Investicijos“. Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus teigimu, ši bendrovė, kaip ir „Minijos nafta“, užbaiginėja numatytus skalūnų žvalgybos darbus. Tačiau pasikeitę teisės aktai, padidėję reikalavimai žvalgybos darbams gali priversti JAV energetikos galiūnę pasitraukti iš projekto.
„Kai „Chevron“ nupirko minėtą kompaniją, skalūnų žvalgybai galiojo kitokios sąlygos. Dabar jos pakito, atsirado rizika, kad jos gali kisti ir ateityje. Tas rizikas investuotojai privalo įskaičiuoti į savo verslo planus. Jei, paskaičiavus galimas rizikas ir papildomas išlaidas, paaiškės, kad jos yra ties apsimokėjimo riba, žinoma, kad iškils klausimas dėl pasitraukimo“, – tikina R. Staselis.
R. Staselio teigimu, dar vienas neigiamas signalas „Chevron“ kompanijai – politinės valios trūkumas. „Jei Lietuvoje neliks politinės valios šiai investicijai, atsiras dar papildomų rizikų, kurių kiekviena, savaime suprantama, virsta pinigais“, – nuogąstauja apžvalgininkas.
Aplinkos ministro Valentino Mazuronio žiniomis, „Chevron“ kompanijos įstatymų pakeitimai bei visuomenės nuotaikos neatbaido: „Po Seimo priimtų įstatymų „Chevron“ buvo pasiryžę pasilikti projekte. Nesame sulaukę pareiškimo apie galimą pasitraukimą ar abejonių dėl dalyvavimo. Tačiau, žinoma, kompanija yra suinteresuota išgirsti kuo aiškesnį sprendimą“.