Štai tokia grakšti grėsmės diagnozė, kuriai antrina vokiečių dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ publikacijos dekadentiška antraštė „Liepsna gęsta“. Publikacijoje nurodoma, kad rusų koncernui „Gazprom“ tenka gręžtis 180 laipsnių nuo didžiausio kliento Europos, nors anksčiau su Senuoju Žemynu jis siejo dideles viltis.
Vokiečių dienraščio teigimu, artimiausiais metais Europos Sąjungai (ES) reikės mažiau gamtinių dujų negu prognozuota, mat Senasis Žemynas juda žaliosios energetikos link. Be to, bent pietų Europa gana sunkiai vaduojasi iš ekonominės krizės. Na, ir pasitikėjimas Rusija kaip energetinių išteklių tiekėja Krymo aneksijos kontekste tirpsta. Vakarai ima dairytis į Jungtines Valstijas bei Katarą. Rusai jau kaip ir atsisako dešimtmetį planuoto Ukrainą lenkiančio vamzdyno „Pietų srautas“. Panašu, bėgėjasi nauja energetinio pasjanso sesija, ne be geopolitikos dalyvavimo.
Bet energetika – inertiškas sektorius, todėl sužinoję apie „Pietų srauto“ marinimą Čekijos, Vengrijos, Slovakijos bei Lenkijos premjerai dėl visa ko susitiko Bratislavoje tartis dėl alternatyvių energijos išteklių tiekimo krypčių. Lyg ir sutarta dėl vadinamojo „Dujų pietų koridoriaus“, kuriuo Azerbaidžano dujos turėtų tekėti į rytų Europą aplenkdamos Rusiją. Be to, mėginamos vystyti vietinės jungtys – viena tokių tarp Rumunijos ir Bulgarijos pradės veikti kitais metais. Slovakija agituoja už 570 kilometrų ilgio vamzdyną tarp Balkanų ir Baltijos valstybių. Ir pagaliau - energetinės nepriklausomybės siekiančioje Europoje rengiami 24 suskystintų dujų terminalų projektai.
Kita vertus, nepaisant kategoriško Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimo, iš tiesų nežinia, kiek miręs yra „Pietų srautas“, juo labiau, kad rusai į vamzdyną jau investavo 5 milijardus dolerių. Šios sumos kontekste Maskvos mėginimai įkalbėti jungtis vamzdžiu Ankarą atrodo kiek desperatiškai - kaip bandymas duoti suprasti europiečiams, jog be „Gazprom“ šie neapsieis. Naujienų agentūros „Bloomberg“ vertinimu, taip neakivaizdžiai siekiama įtikinti Vakarus nesieti energetinių klausimų su Maskvos elgesiu Ukrainoje. Susigaudyti bet kuriuo atveju nelengva, mat spaudoje esama ir pranešimų, kad garantijas dėl „Dujų pietų koridoriaus“ davė ne tik Azerbaidžznas, bet ir Turkija.
Gali būti, kad žmonija atsidūrė net ant egzistencinės slinkties ribos, kai baigiasi tradicinių energetinių galių dominavimo epocha. Ryšium su tuo pirma pusė – dienraščio „The Times“ straipsnis „Pigi nafta sunkia galią iš „dyzelio ašies“; ir antroji – naujienų agentūros „Bloomberg“ publikacija „„Kai nafta nustoja būti būtina preke“.
Pirma pusė – „The Times“ straipsnis „Pigi nafta sunkia galią iš „dyzelio ašies“.
Nors gyvename karų, epidemijų ir sumaišties laikais, preteksto nuosaikiai džiaugtis vis dėlto esama: krentant naftos kainai, lūžta „dyzelio ašis“. Jei juodasis auksas atpigs iki 60 dolerių už barelį, galima tikėtis naujos energetinės tvarkos atsiradimo. Iš naftos pinigų besilaikantys Irano, Rusijos, Venesuelos, Libijos ir Nigerijos lyderiai pradeda suprasti, jog jų klestėjimo laikai sparčiai baigiasi.
Pirmos žlugs tankiai apgyventos naftą išgaunančios šalys, kurios neapsirūpino juodai dienai skirtomis didelėmis atsargomis. Šiai kategorijai priskirtinos Nigerija bei Venesuela. Susvyravus pastarajai pasekmes pajus ir jos sąjungininkės. Kuba jau patiria sunkumus. Dar prieš metus Venesuelos prezidentas Nikolasas Maduras dar galėjo tikėtis Maskvos pagalbos, dabar jau nebegali.
Ir praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje naftą eksportuojančių šalių organizacijos OPEC narės pelnėsi iš aukštų naftos kainų. Tuometinis Saudo Arabijos naftos pramonės Ahmedas Yamani tada galėjo sau leisti pagyrūniškai pareikšti visą pasaulį laikąs ant trumpo pavadėlio. Šiandien saudai naudojasi žemomis naftos kainomis, bausdami savo senus priešus iraniečius, ir verčia Islamo respubliką daryti reikšmingas nuolaidas ribojant savo branduolinę programą. Mažėjančios kainos kartu su tarptautinėmis sankcijomis daro spaudimą ir ponui V. Putinui. Užtat ir viena, ir kita labai naudinga Vakarams.
Kažkada pateikdavusi daugiau kaip pusę visos planetoje išgaunamos naftos šiandien OPEC pavirto į nedisciplinuotą sambūrį. Ekonominė potekstė akivaizdi: Saudo Arabija atsisako mažinti gavybą ir neleidžia kainoms augti, tikėdamasi, kad naftos gavyba iš skalūnų Jungtinėse Valstijose galų gale taps nuostolinga. Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras ir Kuveitas turi erdvės manevrui, todėl gali sau tą leisti. Skirtingai nuo kitų naftos eksportuotojų, šioms šalims naftos gavyba kainuoja nedaug, o milžiniški finansiniai rezervai leidžia išlaikyti ramybę. Libijai, jei nori subalansuoti biudžetą, reikia parduoti naftą po 184 dolerius už barelį, Iranui – po 130, gi Kuveitui užtenka 54 dolerių už barelį.
Kreipdamasis į Federalinį susirinkimą, prezidentas V.Putinas neatrodė priremtas prie sienos. Jis tikisi, kad naftos kainos atsigaus ir kad Rusijos valiutos atsargos pakankamai didelės, o rublio devalvacija galbūt sudarys problemų, bet galų gale atneš ir naudos. Tačiau Rusijos bankai dėl milžiniškų užsienio skolų jau atsidūrė apgailėtinoje padėtyje, iš šalies svaiginančiu greičiu teka pinigai, o liaudis ima murmėti dėl kylančių produktų kainų.
Viena iš teigiamų mažėjančių naftos kainų pasekmių bus Maskvos siekis Vakarų akyse pasirodyti patikima gamtinių dujų tiekėja - greičiau anksčiau, negu vėliau teks sudaryti kažkokį susitarimą dėl Ukrainos. Apskritai, jei bus tinkamai pasinaudota atsiveriančiomis galimybėmis, pinganti nafta gali prisidėti prie šviesesnio pasaulio sukūrimo. Tiesa, šioje situacijoje esama ir neigiamo aspekto: kaip reikiant paspausti „dyzelio ašies“ lyderiai gali tapti ypač nuožmūs. Rusijos prezidentas net labai sugeba iracionaliai balansuoti ant karo ribos... Todėl, viską kaip reikiant pasvėrus, švęsti dar ankstoka.
Dabar – antra pusė, „Bloomberg“ publikacija „Kai nafta nustoja būti būtinybe“.
Kainos svyravimai - jokia naujiena, globali ekonomika juda amerikietiškais kalneliais. Jungtinėse Valstijose skalūnų naftos gavyba nuo 2010-ųjų išaugo iki 3,6 milijono barelių per dieną, Kanada prie to pridėjo dar 1,5 milijono barelių, išgaunamų iš naftingų smėlynų. Tuo pat metu naftos vartojimas Amerikoje mažėjo 3,3 milijono barelių per dieną. Nauji automobiliai 25 proc. ekonomiškesni už pagamintus prieš 5 metus, be to, jauni amerikiečiai mažiau važinėja.
Maža kaina nebegali padengti gavybai išleistų pinigų, vis dėlto nepelninga nafta tiekiama rinkai, nes Iranui, Irakui ir Venesuelai žūtbūt reikia išgauti kuo daugiau Juodojo aukso, kad papildytų savo biudžetus. Saudų priešiškumas Iranui apsunkino derybas OPEC dėl gavybos mažinimo. Be to, kai gavyba tekainuoja 30 dolerių už barelį, Saudo Arabija ir prie 60 dolerių kainos gauna neprastą pelną.
Ar gali pastoviai laikytis žema naftos kaina? Veikiausiai, ne. Skirtingai nuo įprastų telkinių naftos gavybos iš skalūnų gręžiniai ištuštėja per 3 metus. Mažėjant skalūnų naftos gavybai Amerikoje ir greitėjant globaliai ekonomikai, naftos paklausa galų gale viršys pasiūlą. Tarptautinė energetikos agentūra perspėja: jei naftos kaina neviršys 100 dolerių už barelį, net OPEC narės negalės pakankamai investuoti į gavybą, kad užtikrintų pakankamą naftos pasiūlą po 10 metų.
Toks yra vienas scenarijus. O štai kitas. Šiandien tik nedidelė dalis automobilių Jungtinėse Valstijose atitinka naujus federalinius kuro taupymo standartus. 2025-aisiais, kuomet visos mašinos turės juos atitikti, benzino sunaudojimas Jungtinėse Valstijose sumažės dar 20 proc. Jei prezidento Baracko Obamos administracija patvirtins ambicingus planus kuro taupymo srityje, ir kitos rinkos pajudės šia kryptimi.
Kelionių mažėjimas irgi gali turėti ilgalaikių pasekmių, ir daugelis automobilių pramonės atstovų tai vertina kaip globalią tendenciją. Jungtinėse Valstijose kaip ir visame pasaulyje jauni žmonės ieško miestietiško gyvenimo stiliaus, kuris mažiau priklausomas nuo automobilio. O jei ir sėda prie vairo, vis dažniau tai būna elektromobilis, kurio eksploatacija pigesnė valstijose, kur automobilių gamybos kompanijos sudaro palankiausias išperkamosios nuomos sąlygas. Didžioji sunkvežimių dalis ilgainiui pereis nuo dyzelino prie gamtinių dujų.
Jei didžiosios naftos importuotojos - Kinija, ES, Indija, Japonija ir Jungtinės Valstijos – aktyviau naikins naftos kaip pagrindinio transporto kuro monopoliją, globalus jos vartojimas mažės net ekonomikai palankiais laikotarpiais. Naftos kainos mažėjimas iki 60 dolerių už barelį leis sutaupyti trilijoną dolerių, šiuos pinigus naftą importuojančios šalys galės skirti ekonomikos vystymui.
Didžiausia grėsmė susijusi su pernelyg dideliu savęs raminimu. Kainai laikantis virš 100 dolerių, valstybės ir vartotojai gali klaidingai nuspręsti, jog nafta yra patikimas monopolinis kuras ir nėra galimybių kurti elektromobiliams skirtos infrastruktūros, mat į kuro taupymą orientuotos reformos pernelyg brangios. Toks požiūris gali turėti neigiamų pasekmių globaliai gerovei, klimatui bei geopolitikai. Kaip tik reikia daugiau iniciatyvų, tokių kaip net naftai pingant Kalifornijoje priimtas kuro standartas, skirtas pagreitinti perėjimą nuo benzinu varomų mašinų prie elektromobilių.
Nafta kaip transporto kuras bus naudojama dar keletą dešimtmečių. Tačiau ji tampa tik viena iš galimų kuro rūšių. Žmonės jau gali rinktis – elektromobilius, gamtinėmis dujomis varomas mašinas ar naudojimąsi išvystyta visuomeninio transporto sistema. Ekonomikos augimą galima atsieti nuo naftos, taip padarant klimatą palankesnį, o visuomenę turtingesnę. Ir naftos tironija trauksis į praeitį.
Visą laidos „Dvi pusės“ įrašą klausykite ČIA.
