Dėl Rusijos tranzito sustabdymo 3–4 proc. sumažės Ukrainos BVP ir bus suduotas skaudus, nors ir ne mirtinas, smūgis šios šalies ekonomikai, rašo rusų žurnalistas Konstantinas Egertas portale ru.DELFI.lt skelbiamoje publikacijoje.
Visiškai neseniai, lankantis Berlyne, paaiškėjo, kad Vokietijos politinio elito sluoksniuose šio klausimo sprendimas neapsieina be gana aršaus santykių aiškinimosi. Artėjant galutiniam dujotiekio projekto etapui, vis dažniau nuskamba tokie klausimai, kaip „Kas kaltas?“ arba „Ką daryti?“ Tie, kurie mano, kad objektas kelia grėsmę Vokietijos ir Europos Sąjungos saugumui bei didina viso regiono priklausomybę nuo Kremliui pavaldžių energijos tiekėjų, vis dar gali pakeisti situaciją.
Dalykas tas, kad iki šiol dar negalima vienareikšmiškai pasakyti, jog projektas „Nord Stream-2“, kurio pagrindinis akcininkas – „Gazprom“, tikrai bus realizuotas. Kopenhagoje posėdžiaujanti vyriausybė dar nedavė leidimo tiesti vamzdžius teritoriniais Danijos vandenimis. Jei ji panorėtų, kad maršrutas būtų pakeistas, ir pasiūlytų kloti vamzdžius 15 km labiau į pietus, nepasitenkinimą pareikštų Vokietijos jūrų laivyno vadovybė, kuri (kaip ir visa NATO) šią akvatoriją traktuoja kaip strateginės reikšmės regioną. Visgi greičiausiai danai duos sutikimą.
Per sausio viduryje Šiuolaikinio liberalizmo centre, Berlyne, vykusią tarptautinę konferenciją Vokietijos socialdemokratų partijai Bundestage atstovaujantis Franzas Felgentreu partijos poziciją paaiškino taip: „Pirma, nereikia manyti, kad „Nord Stream-2“ ypač padidins mūsų priklausomybę nuo rusiškų dujų. Antra, į Rusiją turime žvelgti rimtai, būti atviri ir demonstruoti strategiškai svarbią kantrybę. Trečia, mes neprivalome su Maskva sutikti, tačiau nuolatinis kontaktas su rusais tiesiog būtinas“. Britų politologas, Karališkojo tarptautinių santykių instituto narys Johnas Loughas su F. Felgentreu nesutinka: „Tie, kurie kalba apie atvirumą Kremliaus vykdomai politikai, prilygina ją ES ir JAV politikai, t. y. faktiškai pateisina agresyvią V. Putino politiką. O tie, kurie ragina apsiginkluoti strategiškai svarbia kantrybe, kiek pačiam teko įsitikinti, paprastai neturi jokių strategijų. Tai paprasčiausias neveiklumo pateisinimas“.
Nuo pat pirmojo socialistinių pažiūrų kanclerio Willy Brandto (pareigas ėjo 1969–1974 metais) ir jo vykdytos Rytams palankios politikos laikų socialdemokratai teigia, kad stambūs verslo projektai prisideda prie visos Europos saugumo užtikrinimo, todėl svarbu vieniems su kitais derėtis, o ne kariauti tarpusavyje. Ši nuostata tvirtai įsišaknijo jų sąmonėje. Kaip tik dėl šios priežasties Vokietijos buvusiam kancleriui Gerhardui Schroderiui, formaliam „Nord Stream“ vadovui ir pagrindiniam V. Putino interesų rėmėjui Europoje, pavyksta išlaikyti stabilią savo partijos poziciją šiuo klausimu. „A. Merkel nenori konfliktuoti su socialdemokratais, jaunesniaisiais savo partijos partneriais koalicijoje, – aiškina politologas ir žurnalistas Christophas von Marschallas. – Be to, projekte dalyvauja privačios Vokietijos įmonės ir vyriausybė negali joms nurodinėti“.
J. Loughas tokį Vokietijos valdžios požiūrį laiko veidmainišku: „Paaiškinti, kad „Nord Stream-2“ prieštarauja ilgalaikiams Vokietijos ir ES interesams, visiškai nesunku. Jis stiprina agresyvų režimą, kuris gimtojoje šalyje negerbia teisės į nuosavybę ir sukuria didelių problemų investuotojams, be to, visaip stengiasi įplieksti Europoje nesantaiką, ją suskaldyti“. Vokietijos elitas, jo nuomone, Rusijos atžvilgiu vykdomą politiką grindžia piniginių interesų, baimės, kaltės dėl Antrojo pasaulinio karo ir keisto sentimentalumo deriniu. „Normaliems santykiams toks pagrindas ypač netinka“, – įsitikinęs J. Loughas.
Opozicijai atstovaujantys žalieji taip pat nepatenkinti A. Merkel užimama pozicija. Vienas iš jų, deputatas Manuelis Sarrazinas, griežtą kolegų nuomonę išsako taip: „Maža to, kad „Nord Stream-2“ didina Europos energetikos priklausomybę nuo Kremliaus, jis dar ir trukdo Vokietijai vykdyti Paryžiaus susitarimo sąlygas, susijusias su klimato kaita. Apie Skripalių atvejį, kitaip sakant, faktinį cheminio ginklo panaudojimą vienoje iš Europos šalių, aš jau nekalbu! Mes iš esmės padedame užtikrinti būtent tokios V. Putino politikos finansavimą“.
Europos Komisija projekto taip pat nepalaiko. A. Merkel biuras tiesiog užverstas pareiškimais, pasirašytais Bundestago deputatų, Europos Parlamento narių, Ukrainos, Lietuvos atstovų, tačiau kanclerė savo nuomonės nekeičia. Nors projektas „Nord Stream-2“ jai asmeniškai ir nėra prie širdies, ji nesiims jokių veiksmų, kad jį sustabdytų.
Kad ir kaip keistai beskambėtų, sustabdyti projektą gali... JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Pernai vykusiame NATO viršūnių susitikime jis sukritikavo A. Merkel. „Ypač nemalonu, kad Vokietija sutinka sudaryti su Rusija sutartį dėl dujų, – pareiškė jis. – Mes turime ginti jus [nuo Rusijos], o jūs į Rusijos skrynią kraunate milijardines sumas. Vokietija yra [Rusijos] įkaitė“.
JAV prezidentas, pasak jo kritikų, ne tiek sunerimęs dėl V. Putino vykdomos politikos, kiek dega noru priversti sąjungininkus pirkti suskystintas dujas iš JAV – šalies, po skalūnų revoliucijos užimančios pasaulinio lyderio poziciją dujų gavybos srityje.
Vis dėlto daugelis prezidento administracijoje ir Kongrese dirbančių politikų nuoširdžiai susirūpinę ne tik komercinėmis JAV energetikos bendrovių perspektyvomis, bet ir Kremliaus politika. Kai sausio mėnesį dabartinis JAV pasiuntinys Berlyne Richardas A. Grenellas išsiuntinėjo prie projekto „Nord Stream“ prisidedančioms Vokietijos įmonėms laiškus su perspėjimais apie netrukus įsigaliosiančias prieš jas nukreiptas sankcijas, daugelis Vokietijoje pasipiktino, apkaltino pasiuntinį šantažu ir kišimusi į šalies vidaus reikalus. Ir anksčiau Vokietijoje palankumo stokojusiam A. Grenellui deputatai ir ministrai nutarė surengti neoficialų boikotą. Su konfrontacija nesitaikstantis pasiuntinys (tas pats, kuris buvo atsakingas už JAV delegacijos prie JT komunikacijos ir viešosios diplomatijos reikalus George‘o W. Busho prezidentavimo laikais) į tai sureagavo ramiai: kaip pats sakė, pranešdamas vokiečiams apie gresiančias permainas, jis tik vykdė Vašingtono nurodymą.
Daugelis Vokietijos analitikų mano, kad amerikiečių paskelbtos sankcijos galėtų padaryti tai, ko nesugebėjo nei deputatų peticijos, nei Europos Komisijos protestas, t. y. – sustabdyti „Nord Stream“ tėkmę. J. Loughas laikosi nuomonės, kad tai sutirštintų Vokietijoje antiamerikietiškas nuotaikas, todėl V. Putiną daugelis galbūt pradėtų vertinti kaip labiau patikimą partnerį nei JAV. Tačiau jei sankcijos bus įvestos, „Gazporm“ partneriams Europoje greičiausiai prisieis joms paklusti. Be to, kaip mano žurnalistas Ch. von Marschallas, „šiuo klausimu daugelis Europos šalių, taip pat Europos Komisija palaiko JAV pusę. Vokietija labai nesunkiai gali atsidurti tarp mažumos“. Berlyne niekas prie to nepratęs ir to nenori.
Yra ir dar vienas galimas įvykių scenarijus. Tarkim, V. Putinui leidžiama tiesti vamzdžius, o A. Merkel įkalba ES, Tarptautinį valiutos fondą ir Pasaulio banką per skatinimo programas, lengvatinius kreditus ir kitus ekonominės bei finansinės paramos mechanizmus kompensuoti Ukrainai patiriamus nuostolius. Juk į juodąją skylę patekusio Ukrainos „Naftogaz“ virsmas vienu iš šalies biudžeto donorų pripažįstamas kaip viena sėkmingiausių Ukrainos reformų. Deja, ES šalių narių gyventojams reiškiant vis didesnį nenorą dalyti pinigus „svetimiems“, realizuoti tokį scenarijų gali būti nelengva, ypač dabar, kai Vokietijos kanclerės politinės pozicijos po jos pasitraukimo iš Krikščionių demokratijų partijos lyderės posto ir sprendimo nedalyvauti ateinančiuose rinkimuose gerokai susilpnėjo.
Taigi, nors atrodo paradoksalu, pagrindine Kijevo ir Vidurio Europos šalių, nepritariančių V. Putino dujotiekio tiesimui, viltimi kol kas gali būti tik D. Trumpas.