Prieš šildymo sezoną vilniečiai raginami išsipirkti šilumos punktų už 29 mln. Lt

Bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“ gyventojus ragina už likutinę vertę įsigyti jų daugiabučiuose esančius šilumos punktus, vieno kaina siekia nuo 10 litų iki 30 tūkst. litų. Taip bendrovė siekia atgauti savo investicijas pasikeitus Šilumos ūkio įstatymui. Energetikos ministerija teigia, jog gyventojai turėtų aktyviai dalyvauti šilumos punktų įsigijimo procese ir su bendrove tartis dėl įsigijimo sąlygų.

Tiesa, šilumos punktus reikia įsigyti ne visiems sostinės gyventojams: gyvenantys naujuose namuose yra šilumos įrenginių savininkais, taip pat kaip ir daugiabučiai, kurių bendrijos savarankiškai modernizavo šilumos tiekimo įrenginius. Iš viso Vilniuje yra 6,779 tūkst. šilumos punktai, o „Vilniaus šilumos tinklų“ balanse yra 57 proc. jų – 3,859 tūkst.

Bendrovė skaičiuoja, kad vieno šilumos punkto vertė, priklausomai nuo jo amžiaus, galingumo ir kitų parametrų, svyruoja nuo maždaug 30 tūkst. litų iki 10 litų, o iš viso sostinėje turimų šilumos punktų vertė siekia 29 mln. litų.

„Pakeisto įstatymo esmė – šilumos punktai turi būti visų gyventojų nuosavybė. To pasekmėmis buvo, kad Valstybinė kainų ir energetikos komisiją išėmė iš šilumos tarifo šilumos punkto priežiūros, amortizacinius atskaitymus ir kad toliau viskas sklandžiai vyktų Energetikos ministerija turėjo parengti tvarkas, kaip tą visą įstatymą įgyvendinti. Tačiau vienu metu ministerija pasakė, kad persigalvojo ir neteiks jokio tvarkos projekto, tegul būna taip, kaip yra, be jokių tvarkų. Tada mes atsidūrėme tokioje situacijoje, kai įstatymas sako, jog punktai ne mūsų, tačiau jie yra mūsų balanse, nes į juos investavome, ir mes negalime jų tiesiog atiduoti, bet ir negalime investuoti į šilumos punktų remontą“, - susiklosčiusią situaciją apibūdina „Vilniaus šilumos punktų“ vadovas Arūnas Keserauskas.

Jis primena, kad sostinėje šilumos punktų modernizavimo procesas prasidėjo dar 2003 m., kai daugiabučiuose buvusios grupinės boilerinės buvo keičiamos į šilumos punktų įrenginius. Esą šis projektas „Vilniaus energijai“ kainavo apie 118 mln. litų ir įdiegus sistemas, šilumos nuostoliai sumažėjo 10 proc. ir daugiau.

„Kiekviename daugiabutyje yra individuali situacija dėl šilumos punktų nuosavybės. Vilniuje yra nemažai atvejų, kai šilumos punktai visą laiką priklausė gyventojams ir jiems tebepriklauso. Klausimas yra, ar gyventojai šilumos punktų atnaujinimui skyrė savo lėšų ir investavo į šilumos punkto pakeitimą, remontą, ar tai darė šilumos tiekėjas. Jeigu šilumos tinklams buvo suteikta teisė investuoti į šilumos punktą, t.y., gyventojai pasirašė sutikimą, leidžiantį jam investuoti, ir priėmė tuos darbus, šilumos punktas laikytina šilumos teikėjo nuosavybe“, - dėsto Energetikos ministerijos Energijos gamybos skyriaus vedėjas Egidijus Purlys.

Abejoja, ar bus pirkėjų

E. Purlys sako, kad gyventojai, kuriems nepriklauso jų name esantis šilumos punktas, turėtų aktyviai dalyvauti jo įsigijimo procese ir su bendrove tartis dėl įsigijimo sąlygų, nors termino, iki kada žmonės juos turi išsipirkti – nėra.

„Tuose namuose, kuriuose šilumos tiekėjai ar tretieji asmenys investavo į naujų šilumos punktų įrengimą, gyventojai šilumos tiekėjui ar kitiems investavusiems asmenims turi kompensuoti jų padarytas investicijas. Tai gyventojai gali padaryti Civilinio kodekso nustatyta tvarka, pavyzdžiui, išperkamąja nuoma, ar kitaip. Paprastai kalbant, jei šilumos tiekėjas nupirko įrenginius ir juos pastatė daugiabučio namo šilumos punkte, tų įrenginių savininkas yra šilumos tiekėjas, ypač, jei tai buvo suderinta su gyventojais, - dėsto E. Purlys. - Manau, kad viskas turėtų vykti kompromiso būdu, o termino iki kada gyventojai turi įsigyti šilumos punktus – nėra. Atėjus šildymo sezonui, šilumos punkto savininkas privalės užtikrinti tinkamą šilumos punkto veikimą. Taigi tiek gyventojai, tiek šilumos punktų savininkai šiame procese turėtų bendradarbiauti ir įgyvendinti įstatymo nuostatas bei ieškoti kompromiso dėl šilumos punkto įsigijimo kainos, atsiskaitymo laiko ir kitų įsigijimo sąlygų.“

Tačiau pernai 13-a šilumos punktų už likutinę vertę pardavusių „Vilniaus šilumos tinklų“ vadovas abejoja, ar žmonės suskubs įsigyti šilumos punktus.

„Ką reiškia – gyventojams reikia aktyviau dalyvauti? Gyventojas apsisuko ant kito šono ir toliau miega - tai yra sakinys į orą, gyventojas turi konkrečiai žinoti, ką jis turi padaryti, kad kažkas atsitiktų ir jį dar reikia įtikinti, kad jam tai bus į naudą. Kiek mes buvome susitikę su gyventojais, jie sako, mums nieko nereikia, jūs nieko nekeiskite, mums visai gerai buvo. Mes nenorime į šitą situaciją įtraukti gyventojų, nereikia ant jų uždėti to, ko pats neišsprendei. Mes paskelbėme, jog prašome už likutinę vertę įsigyti šilumos punktus, kadangi įstatymas sako, kad tai turi būti gyventojų nuosavybė - maloniai prašome, imkite ir pirkite. Bet nebus tų pirkėjų, nes Seimo nariai, pavyzdžiui, ponia Bekintienė yra aiškiai pasakiusi: nesukite galvos, šilumos punktai yra gyventojų nuosavybė – kas po tokio dalyko dar ką nors pirks? Geriau tegul (mums Energetikos ministerija – DELFI) parodo, kaip tą nuosavybę perduoti, jei jau valstybė sugalvojo, kad taip turi būti. Mums reikia mechanizmo, - sako A. Keserauskas. - Manau, kad gyventojai šilumos punktų iki šilumos sezono pradžios neišsipirks, bet mes atliekame procedūrą, kurią privalome atlikti – siūlome įsigyti, tačiau ir toliau liksime gyventi nežinioje.“

Šiemet liepą „Vilniaus šilumos tinklai“ kreipėsi į Energetikos ministeriją, Finansų ministeriją ir Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl šilumos punktų nuosavybės ir susijusių klausimų teisinio sureguliavimo.

Anot A. Keserausko, bendrovė atsakymo sulaukė tik iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, kurios nuomone, klausimas, kokia tvarka ir sąlygomis bendrovės balanse esantys šilumos punktai turėtų būti perleisti daugiabučių namų bendrasavininkams, yra Energetikos ministerijos kompetencija.

Prasidėjo teismai

A. Keserauskas pasakoja, kad šilumos punktų perdavimas nėra vienintelė problema, kurios bendrovė nežino kaip spręsti, – esą dėl pasikeitusio įstatymo iš šilumos tarifo buvo išimtos šilumos punktų priežiūros ir amortizacijos sąnaudos, o tai reiškia, kad gyventojai šilumos punktų remontui turi kaupti savarankiškai, nes bendrovė negauna pajamų, iš kurių galėtų šiuos įrenginius remontuoti.

„Iš kokio lėšų šaltinio bendrovė turėtų dengti jos balanse esančių šilumos punktų nusidėvėjimo, amortizacijos sąnaudas, kada jos bus kompensuojamos bei vadovaujantis kokia tvarka ir sąlygomis bendrovės balanse esantys šilumos punktai turi būti perduoti daugiabučių namų bendrasavininkams? Į šituos klausimus mes atsakymo neturime, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija mums išaiškino, kad patys gyventojai turi rinktis pinigus už šilumos punktų priežiūrą, bet tvarkos kaip perduoti – nėra“, - aiškina vadovas.

Bendrovė skaičiuoja, kad kasmet dėl šilumos punkto nusidėvėjimo ir amortizacijos patiriami nuostoliai yra po 0,5 mln. litų, tad kiekvieni metai, kol nebus mechanizmo, kaip minėtos problemos turi būti sprendžiamos, įmonei atneša nuostolių.

Be to, jau pradėtas ir pirmasis teismo procesas - Fabijoniškių seniūnijos įmonė „Fabeta“, prižiūrinti to rajono daugiabučių šilumos punktus ir vieną iš jų remontavusi už savo lėšas, kreipėsi į teismą su reikalavimu, kad „Vilniaus šilumos tinklai“ atlygintų patirtas išlaidas.

„Prižiūrėtojas, kuris dabar prižiūri šilumos punktus, privalo užtikrinti, kad jie veiktų, matyt, jie turės investuoti savo pinigų, kad tie punktai funkcionuotų. Po to, žinoma, jie bandys iš mūsų išsireikalauti tuos pinigus kaip iš turto savininkų ir mes jau turime konkretų precedentą. Įmonė „Fabeta“ kreipėsi į teismą, nes sumokėjo už šilumos punkto remontą iš savo pinigų ir dabar reikalauja iš mūsų, kaip turto savininkų, pinigų už remontą. Tikiuosi, teismas šią situaciją išspręs, nes mes negalime mokėti už punktų remontą, kai jie turi priklausyti gyventojams. Mes neturime tokios pajamų eilutės iš kurios galėtume mokėti už šilumos punktų remontą“, - dėsto A. Keserauskas.

Tačiau gyventojai, kurie iki šildymo sezono šilumos punktų neišsipirks, neturėtų nerimauti, kad jiems sutriks šilumos tiekimas – jį privalo užtikrinti šilumos punkto prižiūrėtojas.

Svarsto, ar galėtų parduoti pigiau

A. Keserauskas svarsto, kad šilumos punktai gyventojams galėtų būti perduoti ir už mažesnę nei likutinę vertę, tačiau tuomet įmonei turėtų būti atlyginta – nuostolius vis tiek teks kažkam prisiimti.

„Pavyzdžiui, jeigu mes šilumos punktus atiduodame po 1 litą, esame akcinė bendrovė ir patiriame nuostolį. Tai yra šilumos punktų nacionalizavimas, jei turime atiduoti tai, kas yra mūsų, o nuostolį kažkas turi padengti. Kitaip akcininkai, praradę savo turtą, mus paduos į teismą, - sako jis. - Kasmet šilumos punktų vertė mažėja ir, tarkime, po 10 metų ji taps nuline. Tada mes galėtume sakyti gyventojams, pasiimkite juos be pinigų, bet mums tas nuostolis liks. Kiekvienais metai amortizacijos dydžiu nuostolis mums liks. Mums delsimas kainuoja.“

A. Keserauskas teigia, kad keičiant grupines katilines šilumos punktais buvo gauti gyventojų sutikimai, o įmonė veikė pagal tuo metu galiojusius įstatymus.

„Be to, pernai mes pardavinėjome punktus už likutinę vertę, kodėl dabar turėtume atiduoti už 1 litą? Tie, kurie pirko ir investavo savo lėšas, nukentės“, - skaičiuoja A. Keserauskas.

Energetikos ministerija primena, kad iki pernai lapkričio galiojęs Šilumos ūkio įstatymas numatė, kad šilumos punktai buvo laikomi šilumos perdavimo dalimi, tačiau pasikeitus Šilumos ūkio įstatymui, šilumos punktai nebėra perdavimo sistemos dalimi ir turi būti daugiabučio namo gyventojų nuosavybe.

„Natūralu, kad pasikeitus įstatymui, šiuo atveju Šilumos ūkio įstatymui, reikia laiko, kol jo pasikeitimai bus pilnai įgyvendinti, ypač jei tai liečia nuosavybės perdavimo klausimus.

Tačiau teigti, kad gyventojai jau šiuo metu pažeidžia įstatymą, negalima. Taip būtų tik tuo atveju, jei gyventojai jau po įstatymo pasikeitimo leistų jiems priklausančius šilumos punktus įsigyti tretiesiems asmenims“, - sako E. Purlys, pabrėžiantis, kad kol kas gyventojams negresia sankcijos už neišperkamus šilumos punktus.