Panašiais sprendimais gali pasigirti ir kai kurios bendrovės Vilniuje, šį sezoną išgyvenančiame ypač aukštas kainas.
Inovatyviam KTU sumanymui pasitelkta jau anksčiau įrengta saulės jėgainė, kurios elektra ne tik vėsina serverius, bet ir maitina šilumos siurblius. Skaičiavimo centro šiluma siunčiama „pasaugoti“ į požeminę šilumos talpyklą – vandens rezervuarą, iš kurio siurbliais grąžinama tuomet, kai jos prisireikia – šaltuoju sezonu.
„Atliekinė šiluma, kuri anksčiau buvo išmetama į orą aušinimo metu, mes ją kaupiame“, – „Delfi“ pasakojo KTU Elektros energetikos katedros vedėjas Saulius Gudžius.
Anot jo, vasarą studentai atostogauja ir elektros poreikis mažesnis, tad kilo idėja paskirstyti didelius elektros kiekius iš saulės elektrinės, o akumuliuoti šilumą sugalvota savotiškame dideliame termose – šilumos kaupiklyje.
„Vykdant atsinaujinančių šaltinių diegimo projektą KTU Statybos ir architektūros rūmuose buvo įgyvendinta idėja, kaip užtikrinti skirtingų pastatų energetinius poreikius derinant jų skirtingas energetines charakteristikas“, – komentavo profesorius.
Projekto įgyvendinimas 52 proc. sumažino dviejų universiteto pastatų šildymo kaštus ir sutaupė 47 tūkst. eurų per metus.
„Pagrindinė idėja yra tokia: efektyviai išnaudoti visą energiją, kurią mes sugeneruojame, ją pasaugoti ir panaudoti tada, kai jos reikia“, – apibendrino S. Gudžius.
Pati geoterminė saugykla yra 500 kubinių metrų vandens rezervuaras, energija jame kaupiama, o paskui šilumos siurbliais „ištraukiama“ ir naudojama šildymui žiemos metu.
„Sistema efektyvi pramonės įmonėms, kurios turi daug atliekinės šilumos ir, atitinkamai, turi pastatus su skirtingais poreikiais – vienas pastatas, sakysime, generuoja daug šilumos, kitam tos šilumos reikia. Arba reikia „perstumti“ suvartojimą laike“, – inovacijos pritaikymo galimybes aiškino profesorius.
Anot jo, kadangi serveriai veikia ir žiemą, jų šiluma nuolat pildo saugyklą.
Paklaustas, ar tebesinaudojama centralizuotai tiekiama šiluma ir ar perspektyvoje mokslo įstaiga ketina pereiti prie visiškai autonominių sprendimų, S. Gudžius atsakė, jog centralizuotas šildymas šiek tiek naudojamas, nes kaip ir elektros atveju, svarbu turėti rezervinį tiekimą.
„Kaip ir elektrai, taip ir šilumoje visą laiką reikia turėti tą centralizuotą, kuris užtikrina patikimumą. Tai aš nemanau, kad 100 proc. pereis, vis tiek vienaip ar kitaip kažkoks rezervinis šaltinis bus, kada jo reikės. Maža kas – suges kažkas“, – sakė jis.
Serveriai šildo ir sostinėje
Vienas didžiausių duomenų perdavimo tinklų bei duomenų centrų operatorių Baltijos šalyse „Duomenų logistikos centras“ (DLC) taip pat jau taiko inovatyvius apsirūpinimo šiluma sprendimus.
„Mūsų duomenų centre, tarkime, Tiškevičiaus g. „Data Inn“, savo administracines-technologines patalpas – ne paties duomenų serverio – šildome irgi naudodami duomenų centro serverių skleidžiamą šilumą. Tai mes pasiimame per vėdinimo sistemas skleidžiamą šilumą“, – sakė DLC Infrastruktūros skyriaus vadovas Gytis Šapoka.
Anot jo, duomenų centras nėra prijungtas prie centralizuoto šildymo sistemos, dalį šilumos užsitikrina pats, dalį – naudodamas elektrą.
„Duomenų centre į serverį pučiamas šaltas oras, o serveris atiduoda sušildytą orą. Tarpusavyje tie srautai nesimaišo. Karštas oras ištraukiamas ir: arba grąžinamas į šaldymo įrenginį vėl atvėsinti (ne į lauką išmetamas),(...) arba tą orą galima atiduoti į administracines patalpas, atskirą vėdinimo sistemą“, – schemą aiškino DLC atstovas.
Bet jis pabrėžė, kad vienas dalykas yra bendrovės ar institucijos savo reikmėms rasti sprendimai, o visai kas kita – šilumos atidavimo į, pavyzdžiui, miesto tinklą perspektyva. Pirmuoju atveju reikia gerai įvertinti kaštus ir atsiperkamumą, o antruoju – atsižvelgti į nuostolius tinkle.
„Kokią turime didžiulę bėdą (šilumos ūkyje apskritai – red.), jeigu žiūrime plačiąja prasme surinkti šilumą, tai mes turime didelius nuostolius, prastą šilumos tinklų infrastruktūrą. Jeigu žiūrime į konkretų pastatą sau, savo poreikiams apsirūpinti, tai čia yra investicijų ir atsiperkamumo klausimas“, – sakė jis.
Anot jo, kalbant apie individualius sprendimus, tarkime, apie šilumos siurblius, „viskas priklauso nuo topologijos“, nuo pastato, sistemų.
„Bet iš principo čia reikia skaičiuoti investiciją ir grąžą. Kaip suprantu, universitetas greičiau pasižiūrėjo iš tos testinės pusės, galbūt gavo finansavimą (...) Skaičiai pasako, apsimoka ar neapsimoka“, – aiškino G. Šapoka.
KTU profesorius S. Gudžius teigė, kad universitetas sulaukė paramos iš Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF). Pasak jo, paskesnis toks sistemos įgyvendinimas jau būtų pigesnis, nes šiuo atveju tai buvo eksperimentinis projektas, kuriame patirtis dar tik kaupiama.
„Universitetas tam ir yra, kad skleistų gerąją patirtį. Kadangi tas projektas buvo finansuotas valstybės (...) Tai viena iš mūsų priedermių yra rodyti tą patirtį. Manau, kad tikrai galėtų prekybos centrai ar įmonės, kurios turi daug atliekinės šilumos, pasinaudoti šita iniciatyva. Mes – idėjos generatoriai, o kompanija „Via Solis“ realizavo“, – sakė S. Gudžius.
Jo teigimu, projekto kaina siekia 973 tūkst. eurų.
Universitetas 2018 metų vasarą skelbė, kad įrengia beveik 1 mln. eurų kainuosiančią atsinaujinančių energijos šaltinių sistemą, kuri suteiks galimybę studentams susipažinti su efektyviu energijos gamybos inžinerinių sistemų taikymu. Pasak tuometinio pranešimo, projekto pagrindu kuriama atsinaujinančių šaltinių ir mikrotinklų laboratorija – moderniausia Baltijos šalyse.
Jungtiniame projekte dalyvauja KTU Elektros ir elektronikos fakulteto bei Statybos ir architektūros fakultetų mokslininkai.
Sprendimų ieško ir Vilniaus universitetas
Vilniaus universitetas (VU) taip pat svarsto modernius sprendimus. VU kanclerio Raimundo Balčiūnaičio teigimu, šioje aukštojoje mokykloje rengiamas kompleksinis sisteminių sprendimų planas, kaip būtų galima sumažinti energijos sąnaudas. Tai svarbu ne tik dėl pastebimai išaugusių šildymo kainų, bet ir dėl strateginio universiteto tikslo tapti „žalesniu“.
„Kartu su Vilniaus šilumos tinklais ieškoma ir inovatyvesnių sprendimų, kaip galima būtų panaudoti kai kurių procesų metu, pavyzdžiui, iš superkompiuterių, serverių, išsiskiriančią šilumos energiją patalpų šildymui. Planų tikrai yra, tačiau tam reikalingas ir papildomas finansavimas iš valstybės“, – komentuoja R. Balčiūnaitis.
Anot jo, siekiant sumažinti šilumos energijos sąnaudas, VU atliktas dalies pastatų energetinis auditas, rengiami jų renovacijos projektai. Jau atnaujinta nemaža dalis universiteto bendrabučių.
Išeitis tinka daug kam, bet ne visiems
KTU profesoriaus teigimu, šiame universitete veikianti sistema būtų naudinga prekybos centrams, dideliems biurams – užuot išmetus šilumą, ją galima panaudoti vėliau.
„Prekybos centrai, dideli ofisai šilumą išmeta į orą, vietoj to, kad jie ją kažkaip akumuliuotų, paskui panaudotų, galų gale, atiduotų į šilumos tinklus. Visi, kurie turi didelį atliekinės šilumos kiekį, ir įmonėse, kur technologiniai procesai išmeta daug atliekinės šilumos, – tai visa šitą galima panaudoti. Tik aišku, kad sprendimas bus visą laiką individualus“, – komentavo S. Gudžius.
Vis dėlto G. Šapoka pakartoja, kad ambicijos panaudoti prekybos centrų šilumą miesto trasose kol kas būtų sunkiai įgyvendinamos, nes „reikalauja infrastruktūros atnaujinimo ir pačios investicijos labai didelės“.
Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) jau skelbė, kad duomenų centrų, ligoninių, restoranų, prekybos ir biurų pastatų išskiriama šiluma gali būti panaudota karštam vandeniui ruošti.
Pasak šios miesto savivaldybės valdomos įmonės, klimato kaitos ir iškastinio kuro priklausomybės problemoms spręsti ieškoma žiedinės ekonomikos sprendimų, kurie leistų surinkti ir panaudoti įvairiuose verslo procesuose į aplinką išmetamą šilumos energiją.