Pirmą šiukšlių deginimo krosnį švedai Stokholme pastatė prieš šimtą metų. Ta šalis turi daug energijos išteklių: užtvenktos sraunios upės, gerai pastatytos atominės jėgainės, iš kaimynės Norvegijos gauna dujų, bet Švedijos energetikos balanse svarbiausią vietą tiek gaminant elektrą, tiek šildant namus jau dabar užima energija, gaunama deginant atliekas ir šiukšles. Iš jų gaunama daugiau energijos ir šilumos negu iš visų atominių ir hidroelektrinių kartu sudėjus.
Švedijos klimatas labai panašus į mūsiškį, o šiaurėje gerokai šalčiau, tačiau beveik visi miestai šildomi arba elektros jėgainėmis, kurios degina atliekas, arba iš atliekų gaminamomis dujomis. Beveik visą Stokholmą dabar šildo didelė šiluminė elektrinė ir kelios mažesnės, rajoninės, pastatytos arti gyvenamųjų kvartalų, kurių atliekos eina tiesiai į krosnis.
Negirdėti, kad prieš tokią kaimynystę kas nors protestuotų. Jėgainės vadovai didžiuojasi ir tvirtina, kad žalingų dujų jos kaminai išmeta į atmosferą lygiai tiek pat, kiek trys žmonės, rūkantys gatvėje. Tai patvirtina Aplinkos apsaugos inspekcija.
Didžioji elektrinė pastatyta buvusio sąvartyno vietoje. Greta jo – gamtos rezervatas, už 2 km – du nacionaliniai parkai. Šiemet buvo nutarta statyti dar vieną atliekų degyklą Sigtiūnoje – istorinėje vietoje, pirmoje senovės Švedijos sostinėje. Jeigu Lietuvoje ieškotume atitikmens, tai būtų Vilniaus Senamiestis arba Gedimino pilis.
Kalbos nėra – degykla išmeta į orą tą patį anglies dioksidą, kaip mūsų ir kitų gyvų padarų plaučiai ar bet koks kitas degimas. Sako, kad tai gali prisidėti prie atmosferos atšilimo. Nežinau.
Be to, šiukšlynai užima vertingus priemiesčių plotus, juos gerai įrengti brangiai kainuoja, reikia tiesti kelius. Švedijoje tik 1 proc. atliekų patenka į sąvartynus, tik ypač žalingos medžiagos. Jos uždaromos į specialius konteinerius, tad negali prasiskverbti į atmosferą ar požeminius vandenis.
Atliekų panaudojimas nėra labai paprastas dalykas. Jas reikia surūšiuoti: atskirti tai, kas gali būti vėl panaudota: popierių, stiklą, plastiką, metalą. Maždaug pusė buitinių atliekų gali būti panaudota dar kartą. Organinės medžiagos – maisto likučiai, vaisių ir daržovių žievės ir pan. – smulkinamos, maišomos su kanalizacijos vamzdžių turiniu ir tampa medžiaga biologinių dujų gamybai. Tos dujos naudojamos tiek jėgainėse, tiek transporte. Nėra ko stebėtis, kad Europos Sąjunga (ES) Stokholmą paskelbė ekologine Europos sostine, švariausiu miestu.
Jeigu važiuosite į Švediją su turistų grupe, paprašykite iš anksto, kad būtų suplanuota ekskursija į Stokholmo priemiestį Hammarby Sjöstadą. Jis turi keliasdešimt tūkstančių gyventojų ir naudoja tik savus energijos išteklius, nieko neįsiveža. Šiukšlės ir kanalizacijoje atsidūrusios atliekos patenka į valymo ir perdirbimo įrenginius, tada sudeginamos kitame priemiesčio gale esančioje jėgainėje.
Be to, galingos pompos siurbia vandenį iš kanalo, jungiančio Melareno ežerą su jūra, ir „atsunkia“, jeigu taip galima sakyti, kelis laipsnius vandens šilumos. Tai nėra kokia nors paslaptinga ateities technologija. Lietuvoje žinau kelis pastatus, kurie šildymui naudoja nedaug aukštesnę ežerų gelmių temperatūrą. Vienas jų – Molėtų rajone, prie Želvio ežero.
Švedijoje tai daro visas priemiestis. Šilumos jam užtenka per akis dar ir todėl, kad namų sienos puikiai apšiltintos, o ant stogų sumontuotos saulės energiją sugeriančios plokštės. Švedijoje labai dideli mokesčiai, žmonės dejuoja. Kur ir kas nedejuoja dėl didelių mokesčių? Bet Švedijoje galima mokėti ir mažesnius mokesčius – jeigu jūsų kvartalas arba miestas panaudos atliekas.
Pinigai – tokia galinga paskata, kad Švedijoje jau pradėjo trūkti šiukšlių. Geteborgo miestas daug metų vežėsi jas iš Norvegijos, iš Stavangerio – jų naftos sostinės. Bet dabar norvegai, nors iki valios turi naftos ir dujų, taip pat susigriebė ir patys šilumos ūkyje ėmė naudoti šiukšles.
Švedai – tiksliau, dabar jau bendra švedų ir norvegų įmonė, kreipėsi į – jūs atspėjote, kur kreipėsi švedai – į Italiją, į Neapolio savivaldybę. Miestas garsėja tuo, kad amžinai skęsta šiukšlėse. Jų išvežimas – mafijos rankose, o ši su miestu ir jo savivaldybe žaidžia kaip katė su pele. Skandinavų įmonė pasiūlė miestą visiškai išvalyti, dar mokėti savivaldybei po 90 eurų už toną šiukšlių, per metus pirkti milijoną tonų ir patys išvežti.
Įmonė „HEM“ siūlo išspręsti ne tik Neapolio šiukšlių krizę – ji gali išvalyti visą Europą. Taip pareiškė jos vadovas Peras Aalundas. Europos sąvartynuose dabar per metus sukraunama 150 mln. tonų atliekų, nors ES atliekas krauti draudžia. P. Aalundas sako: „Nereikia drausti. Mes paimsime.“ Švedų inžinieriai apskaičiavo, kad 3 mln. tonų šiukšlių sukuria tiek energijos, kiek 1 mlrd. kub. m dujų.
Lietuvoje per metus susikaupia beveik milijonas tonų, kurios, nepaisant ES draudimo, vežamos į sąvartynus. Tiksliai pasakyti sunku, bet jei jas visas panaudotume, mums beveik nereikėtų importuoti dujų. Žinoma, tai nėra taip paprasta. Nebus taip, kad pili šiukšles į vieną galą, o iš kito trykšta dujos. Reikalingos milžiniškos investicijos. Todėl kol kas tik Švedija tai daro dideliu užmoju. Kitur irgi, bet mažiau.
Švedų pavyzdžiu jau pradėjo sekti Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija. Austrijos sostinės Vienos centre jau seniai pastatyta atliekų deginimo gamykla. Tyčia pastatyta centre ir dar barokinės bažnyčios stiliumi, kad visi žiūrėtų, gėrėtųsi ir matytų – nėra nei dūmų, nei kvapo.
Tačiau, teisybę sakant, valstybių vadovai dar nelabai tuo rūpinasi. Mes irgi, užkabinę šią temą, nesitikim, kad mūsų ministerijos susijaudins, mes į šoną tarpusavio ginčus, kovas dėl etatų ir šoks statyti tokios gamyklos, nors ES jai tikrai nepagailėtų pinigų. Tiek to. Ateis laikas. Turime teisę žvelgti į ateitį.
Kai pradedama galvoti, rūpintis – surandama. Frykeraasas, verslininkas, sukūrė nedidelį, gana paprastą aparatą dyzelinui iš rapsų gaminti. Norėjo padėti apylinkės ūkininkams. Bet aparatas išėjo labai geras, ekonomiškas, nenaudoja vandens, todėl tapo paklausia preke pasaulyje, ypač sausuose Afrikos ir Azijos rajonuose. Beveik kiekvienas gali pasigaminti sau dyzelino, jeigu tik turės žaliavų.
Dėl tų žaliavų jau yra ir anekdotiškų atvejų. Jeigu pasaulio spauda sumelavo, ieškodama, ką smagaus parašyti, tai ir aš būsiu užkliuvęs ant jų kabliuko. Patys spręskite, teisybė ar ne.
Pamėgtas valgis Didžiojoje Britanijoje – fish and chips, tai yra žuvis su bulvytėmis. Didokas žuvies, menkės ar oto filė, bryzas, pavoliojamas džiūvėsėlių trupiniuose ir metamas į verdantį aliejų, valgomas su bulvytėmis. Kiekviena užkandinė ar kioskas kasdien sunaudoja statines aliejaus, kurį paskui išpila. Frykeraasas gavo užsakymą pagaminti keliolika agregatų, kurie jau kartą panaudotą aliejų perdirbtų į dyzeliną.
Kitas užsakymas Frykeraasą nustebino. Arba išradėjas juokauja. Jis pranešė, kad didelė klinika Floridoje, JAV, ne tik gydanti storulius dieta ir mankšta, bet ir nusiurbianti riebalus, irgi nusipirko jo agregatą. Nes buvo susikaupę labai daug žmogaus riebalų ir nebuvo kur jų dėti. Į kanalizaciją išleisti arba deginti neleidžia gamtos apsauga, reikia laidoti, nes tai žmogaus kūno dalys, o žemė kurortinėje Floridoje žinote, kiek kainuoja. Tai dabar iš tų vyrų ir moterų riebalų neva gamins dyzeliną. Nežinau, ar tai tiesa, ar traukia per dantį. Tų riebalų galėtų būti daug. Juk kas trečias amerikietis – storulis, ypač vargingi ir spalvoti piliečiai.
Seniems džinsams, apskritai medvilnės skudurams, irgi atėjo eilė. Anksčiau jie buvo suspaudžiami į briketus ir katilinėse paprasčiausiai sudeginami. Irgi neblogai, bet Piteo miestelyje (tai už poliarinio rato) buvo sukurta medienos atliekų perdirbimo į dujas technologija. Procesas ekonomiškas, atsiperka. Tame naujame agregate seną medvilnę galima paversti degiomis dujomis, tinkamomis naudoti automobiliuose.
Nėra ko stebėtis, kad Švedijoje, kurios klimatas šiek tiek šaltesnis negu Lietuvos, šildymui, pramonės reikalams ir elektrinėms sunaudojama tik 1 proc. natūralių gamtinių dujų.
O kaip mes? Ko ko, bet šiukšlių turim iki valios. Tačiau savos anglies, dujų ir naftos neturime. Broliai skandinavai suinteresuoti, kad mūsų atliekos neplauktų Nemunu į Baltiją. Kelis kartus tiesė mums ranką, siūlė pastatyti jėgainių, kūrenamų šiukšlėmis. Vieną – prie Klaipėdos. Ne veltui, žinoma, skolon, kol jėgainė atsipirks. Mūsiškiai kad sukilo! „Mūsų šventąjį gintarinį pajūrį nori užteršti!“ Savivaldybės pasitraukė, supratusios, kad joms akis užbadys demonstracijomis.
Dabar padėtis lyg ir pradeda keistis. Spaudoje jau atsirado nedrąsių straipsnių, kad ne tik nemokame susitvarkyti su šiukšlėmis, bet ir apvagiame save. Tačiau to dar neužtenka, kad persilaužtume. Nors visai kitokia tvarka čia pat – tereikia valandą pasėdėti lėktuve.