Ukrainos energetikas – apie devynis mėnesius praleistus be elektros: rusai tempė viską, kas įmanoma

Tūkstančiai žmonių be šviesos, susprogdinta ir išvogta įranga, šimtai energetikų fronte – tai iššūkiai, su kuriais susidūrė pietinis Ukrainos Mykolajivo regionas. Jis tapo vienu pirmųjų Rusijos agresijos taikinių ir dabar, po beveik visiškai sunaikintos energetinės infrastruktūros, bando sugrįžti į gyvenimą.

Į šiaurės rytus nuo Odesos esančiame Mykolajive (Nikolajeve) veikė pramonė, buvo statomi laivai, o apskrityje dirba viena iš šalies atominių elektrinių. Už elektros skirstymą regione atsakingas Vadimas Danylkivas interviu „Delfi‟ papasakojo, ar užpuolikams pavyko palaužti žmones.

– Priešo taikiniais neišvengiamai tampa keliai, pramonė, energetika. Gerbiamas Vadimai, praėjo metai. Kaip karas pakeitė Ukrainos energetiką, kokia jos būklė?

– Energetika nuo pat karo pradžios buvo priešo taikinys. Nikolajevo regione nuo pradžių buvo tikslingai apšaudomos mūsų pastotės, tinklai, dažnai mūsų brigados patekdavo į tiesioginę ugnį.

Tačiau karo pradžioje su mumis kariavo Rusijos kariuomenė, o nuo spalio į karą įsitraukė Rusijos inžinieriai, energetikai, kuriuos turbūt sunku pavadinti energetikais, kadangi kiekvieno tokio specialisto užduotis – suteikti žmonėms šviesą. Čia gi buvo atvirkštinė užduotis – atimti elektrą, šilumą, vandenį. Be elektros, suprantama, sustodavo viskas.

Rusai vogė ne tik šaldytuvus, bet ir spalvotą metalą iš pastočių

Visą rudenį, visą žiemą Rusijos kariai bandė be elektros palikti miestą, regioną, Ukrainą. Tai buvo didžiulis iššūkis visai Ukrainai, visiems mums. Žiema baigėsi, Ukraina atsilaikė, energetika – taip pat. Tikiu, kad situacija toliau tik gerės.

Šiandien jau neturime deficito energetikos sistemoje, apšaudymai nieko nedavė rusų kariams.

– Vis dėlto, kas dabar sunkiausia jūsų šalies energetikoje? Lietuva neseniai perdavė transformatorių, tačiau tai – turbūt tik nedidelė dalis to, ko jums reikia. Ar padėtis pagerėjo?

– Sunaikintų transformatorių, tinklų skaičius tiesiog didžiulis. Galiu pasakyti pagal Nikolajevo regioną, nuostoliai, kuriuos šiuo metu galėjome įvertinti, iki 25 mln. eurų – sunaikintos įrangos, tinklų.

„Ukrenergo‟ – Ukrainos elektros perdavimo sistemos operatoriaus – sunaikintas didžiulis skaičius transformatorių. Pakeisti transformatorių nėra lengva. Kiekvienas toks įrenginys yra labai svarbus įvykis Ukrainai, nes reiškia galimybę kurioje nors vietoje perduoti elektrą.

Sunku įvertinti visą paramą, kurią mums suteikė šalys. Žinoma, Lietuva buvo pagalbos lyderė, kadangi pirmoji parama atėjo iš čia. Sunku pervertinti pagalbą, kurią gavome iš Europos Sąjungos, iš Lietuvos – dėl to mes ir išgyvenome šią žiemą.

– Ar galima įvertinti, kokie nuostoliai Ukrainai jau padaryti energetikos sektoriuje?

– Šiandien energetikos sistemos nuostoliai skaičiuojami milijardais, nes visa, kas buvo naikinama, yra ypač brangi technika, specifinė, jo gamybos laikas yra labai ilgas ir dar ilgai Ukrainai teks atstatinėti energetiką. Mūsų regione yra vietų, kur kasdien vyko mūšiai, per 9 mėnesius maždaug 90 proc. tinklų yra sunaikinta, neegzistuoja. Teritorijos, kurios buvo okupuotos, yra užminuotos.

Faktiškai, transformatorių pastotės išvogtos: rusai vogė ne tik šaldytuvus, bet ir spalvotą metalą iš pastočių – pavagia 3 kilogramus, o pastotei – nuostolių už šimtus tūkstančių dolerių. Kabeliai ištraukti iš žemės, pavogti. Tai teritorijos, kur daugiau kaip 9 mėnesius nebuvo elektros, rusai iškasinėjo kabelius, išvogė pastotes, tempė viską, kas įmanoma.

– Marodieriavimas ar sabotažas?

– Ir tas, ir kita. Okupuotose teritorijose marodieriavimas, o tose, kurios nebuvo okupuotos, vyko specialios atakos naikinant infrastruktūrą tam, kad paliktų visus be elektros.

– Perdavimo ir skirstymo infrastruktūros tikslas yra galutinis vartotojas – ar tai būtų verslas, ar valstybinės įstaigos, ar pavienis žmogus. Papasakokite, kaip tenka gyventi miestams, kaimams, kai įvyksta energetinė blokada?

– Buvo atvejis, kai tik po okupacijos, antrą dieną atvykau į Snihurivką Nikolajevo apskrityje (teritorija atsikovota lapkritį – red.), kai atvažiavome pasižiūrėti į tinklus, kur praktiškai viskas buvo sunaikinta, įskaitant namus, gal tik 30 proc. namų liko.

Kai žmonės pamatė (skirstymo bendrovę) „Mykolaevoblenergo‟, priėjo su viltimi, nejau mes jiems grąžinsime šviesą. Žmonės, kurie 9 mėnesius gyveno be elektros. Labai sunku įsivaizduoti, kaip jie galėjo išgyventi, neturėdami galimybės šildytis, be elektros, be vandens.

Tai kvaila rusų „fiurerio‟ idėja, kad taip galima ką nors parklupdyti

Žiema buvo sunki visiems, visai Ukrainai, ir Mykolajevo regionui. Tikėjome, kad geriau būti be elektros, be vandens ar šilumos, bet ir be rusų. Turbūt tas tikėjimas, kad geriau yra bet kuriuo atveju be jų, – palaikė kiekvieną ukrainietį.

Manau, jog visos tos atakos buvo nukreiptos į tai, kad liaudis sukiltų prieš valdžią, pasakytų „Putinai, ateik, išgelbėk‟. Iš tiesų, tai yra kvailas tikslas, kvaila rusų „fiurerio‟ idėja, kad taip galima ką nors parklupdyti.

Tai neįmanoma. Kiekvienas įsitikinęs, kad mes išgyvensime ir nugalėsime. Turbūt visi žmonės Ukrainoje tiki pergale. Žmonės pasiruošę kentėti ir tikėti. Mes įsitikinę, mes žinome, kad laimėsime.

– Ir vis dėlto: kaip išgyventi tokiomis sąlygomis? Generatoriai? Krosnelės? Kaip verčiasi žmonės? Mano šalyje jau buvo graibstomi generatoriai.

– Ypatingų receptų čia nėra. Ukrainoje supirko akumuliatorius, pas daugelį namuose tokios baterijos, kurias įkrauni ir, dingus elektrai, maitinimas eina iš jų. Visas smulkusis verslas pirko generatorius.

Neįsivaizduojate, kai įžengi į miesto centrą ir ten didžiulis gausmas – veikia visi generatoriai: parduotuvėlės, kirpyklos, visas smulkusis verslas. Didelius generatorius pirko daugiausiai pramonė, ūkininkai, pavyzdžiui, melžti karves. Jie buvo pasiruošę ir blackout'ui (sisteminei avarijai), ir periodiniams išsijungimams.

Taip, verslui tai yra papildomas krūvis, juk ir elektra iš generatoriaus brangesnė, tačiau bet kuriuo atveju lieka galimybė vykdyti verslą, turėti pragyvenimo šaltinį ir žmonės priprato.

Daugelis sėdėjo su žvakėmis. Žmonės okupuotose teritorijose – taip, geležinės krosnelės („buržuikos‟), pasikartosiu: išties neįtikėtina, kad buvo įmanoma išgyventi. Tai nesuvokiama, išgyveno bombardavimą, bet nepaliko namų.

– Ką patartumėte Lietuvai, Baltijos šalims energetikos srityje? Ko išmoko Ukraina iš karo, kuris, deja, vis dar tęsiasi? Galbūt atsinaujinanti energetika, didesnis tiekimo autonomiškumas? Ir ar pakeis karas Ukrainos energetikos kursą?

– Supratome, kad jeigu norime tiekimo patikimumo, gali tekti daugiau sumokėti už galimybę turėti elektrą visada. Ką davė karas? Ukrainoje netikėjome, kad kils karas. Tai pirmasis paklydimas. Kiekvienas šoke atsibudo drebant langams. Iki paskutinės akimirkos netikėjome. Mes girdėjome įspėjimus, stovėjome eilėse prie bankomatų, bet netikėjome, kad prasidės.

Lietuva – esu įsitikinęs, kad čia niekas neateis, tačiau atlikti tūkstančius treniruočių – niekada nepakenks

(…) Prasidėjus karui ėmėme vykdyti treniruotes, įvairius scenarijus, „kas bus, jeigu‟. Mes turime būti pasirengę. Ir Lietuvoje taip pat, nes turime neadekvatų kaimyną, kuris į Mėnulį neišskris. Deja, mums su juo gyventi šalia. Tokia mūsų lemtis.

Tikrai žinome, kad laimėsime, o Lietuva – esu įsitikinęs, kad čia niekas neateis, tačiau atlikti tūkstančius treniruočių niekada nepakenks. Taip, Ukrainoje ir regionuose, visa kritinė infrastruktūra, ligoninės – visi su generatoriais. Turime padėkoti už tai visai Europos Sąjungai, ir kartu Lietuvai. Jos didžiulį skaičių šių agregatų atsiuntė mums. Pas mus net vanduo tiekiamas jais.

– Šiek tiek nutolstant nuo energetikos – kokia situacija jūsų regione apskritai? Juk Mykolajevas buvo stiprus laivų statybos srityje. Kokia padėtis dabar?

– Žinote, energetika visada yra rodiklis to, kas vyksta. Ir jeigu nori žinoti, koks regiono, apskrities ar šalies išsivystymo lygis, visuomet žvilgtelk į energetiką.

Sunaikinta ir tvarkoma Ukrainos infrastruktūra („Mykolaevoblenergo‟ nuotr.)

Prasidėjus karui, daugiau kaip 5 kartus krito elektros suvartojimas. Tai reiškia, pramonė išnyko. Nikolajevo regione sustojo cemento fabrikai, sunaikinta perdirbamoji pramonė, sustojo uostai. Šiuo metu uostai neveikia ir tas grūdų susitarimas Nikolajevo uosto nepaliečia. Tai didelė problema.

Bet yra ir gerų naujienų. Du mėnesius iš eilės elektros suvartojimas auga, ir auga sparčiai. Tai reiškia, verslas tiki greita pergale, jis sugrįžta. Atsikuria gamyklos, pradeda veikti fabrikai, sugrįžo smulkusis verslas, atsidarė daugelis restoranų, kavinukių, kirpyklų. O svarbiausia, gatvėse vėl žmonės, tuomet grįžta ir verslas.

– Regis, Ukrainai pavyko aplenkti Baltijos šalis desinchronizuojant savo tinklus nuo Rusijos. Kokie dabar energetiniai jūsų šalies ryšiai su Rusija?

– Iš tikrųjų, Ukraina 2022-aisiais neturėjo sinchronizuotis su europine energetikos sistema, buvo planas etapais įsijungti į ją. Dieną iki karo Ukraina turėjo savaitę padirbėti „salos‟ režimu, tai yra, turėjome parodyti Europai, kad galime savarankiškai dirbti, reguliuotis patys ir atsijungėme nuo Rusijos.

Rusai labai gerai išnaudoja silpnąsias vietas – tai buvo laikotarpis, kai, jų vertinimu, Ukrainos energetinė sistema buvo labai nusilpusi. Ir neatsitiktinai kitą dieną prasidėjo karas. Sistema atsilaikė ir Europa nusprendė prijungti Ukrainą, tai buvo padaryta maksimaliai greitai ir sėkmingai, dabar veikiame bendroje Europos sistemoje.

Iš Rusijos po to, kas įvyko, jokio importo nėra. Dujos importuojamos tik iš Europos šalių. Tai, kas liko, tai dujų tranzitas į Europą per Ukrainos teritoriją. Jokių energijos išteklių Ukraina neperka.

– O branduolinis kuras?

– Mūsų (atominės) elektrinės pereina sparčiai prie amerikiečių branduolinio kuro. Gal daugiau kaip 50 proc. branduolinių blokų pervesta.

– Tinklai su Rusija atjungti fiziškai?

– Ukraina gali atjungti tinklus, jokios priklausomybės nuo Rusijos nėra, bet suprantate, vyksta karo veiksmai, tad ateiti prie sienos ir fiziškai atjungti – to negalime padaryti. Aišku, po pergalės, manau, geriausias variantas – atkirsti, pamiršti ir pastatyti didžiulę tvorą per visą milžinišką Ukrainos ir Rusijos sieną.

– Viena iš užduočių karo metu yra ir branduolinių objektų apsauga, prevencijos priemonės nuo radiacinio nuotėkio. Kokia situacija šiuo klausimu Ukrainoje?

– Radiacinės saugos padėtis yra normali. Bet žinote, Rusija yra teroristinė valstybė, ne kartą galima perskaityti, kad „virš tokios ir tokios elektrinės praskrido rusų raketos‟. Teroristinei valstybei nėra jokių ribų. Raketos ne kartą skrido labai žemai, netoli branduolinių elektrinių, tad garantuoti, kad nieko neįvyks, yra labai sunku.

Ukrainos atominė energetika:

– Ko dabar labiausiai trūksta, pradedant perdavimo infrastruktūra, baigiant galutiniu vartotoju?

– Transformatoriai, kabeliai, atramos – to reikės didžiuliais kiekiais. Galiu pateikti mūsų kompanijos pavyzdį. Antskrydis per vieną akimirką sunaikino 70 technikos vienetų, okupuotose teritorijose technika išvogta. Speciali įranga yra tai, ko reikia mūsų kompanijai.

Nerasite daug rangovų, kurie norėtų dirbti užminuotose teritorijose arba vietose, kurios pavojingos, – rizikuojama žmonėmis, technika. Tai yra, mūsų kompanijos turi naudoti savo žmones, savo techniką, netgi išsinuomoti įrangą yra labai sunku.

Tam, kad atkurtume Nikolajeve elektros tiekimą, mums padėjo brigados iš visos Ukrainos. Jau patiekėme energiją į paskutinę gyvenvietę, kuri buvo metus be elektros. Tai yra džiugus įvykis ir mums. Mūsų žmonės dirbo beveik po 24 valandas per parą, galima sakyti, be išeiginių. 270 namų gavo elektrą pirmą kartą per metus. Tai tikrai didžiulis laimėjimas, ir priežastis didžiuotis.

– Kadrai ir specialistai – ar jaučiate jų trūkumą? Kalbėjome apie infrastruktūrą, bet juk ir žmonės yra labai svarbus išteklius.

– Taip, iš tiesų jaučiame kadrų, specialistų deficitą. Pirmoji priežastis: daugelis mūsų bendradarbių savanoriais išėjo į karą. Didelė dalis puikių specialistų išėjo ginti šalį. Dalis buvo mobilizuoti. Armijoje dabar apie 400 mūsų žmonių, tad jų greitai pakeisti beveik neįmanoma.

– Ar jus tenkina pagalba, kurią teikia Lietuva, Europa, pasaulis?

– Be pagalbos, net nežinau... Mes praktiškai nepirkome nei laidų, nei kabelių, tik nedidelę dalį pirkome, visa kita yra humanitarinė pagalba iš Europos. Parama labai svarbi.

Lietuva... Su Lietuva mūsų santykiai ypatingi. Dabar vykdome bandomąjį projektą Nikolajevo regione: su tarptautiniu klasteriu atliekame tinklų pervedimo, atkūrimo su nauja įtampos klase projektą. Atkursime tinklus jau naudodami naujas technologijas, europinę patirtį ir, atitinkamai, tai taps tinklų atstatymo šablonu regionams, nukentėjusiems nuo karo.

– Kaip prasidėjo šis bendradarbiavimas?

– Idėja gimė per karą, bet matote: jis užgimė dar liepą, kai niekas nesuprato, kam vykdyti projektą sunkių mūšių zonoje, kai su kiekviena diena situacija tik sunkėjo: okupuotos teritorijos, miestas beveik kasdien apšaudomas, atskrenda po 10–20 raketų, apšaudymas vyksta po du kartus per dieną iš visų įmanomų pabūklų – ir tuo metu mes kalbame, kad gal pradėkime projektą.

Bet aš manau, jog tai pats teisingiausias požiūris, nes tam, kad kažką nuveiktum, reikia turėti planą. (…) Projektas bus tarsi pavyzdinis, kaip reikia atkurti tinklus, jau atsižvelgiant į visus aspektus, kaip įmanoma greitai, efektyviai ir šiuolaikiškai.

– Ką aptarėte Lietuvoje?

– Aptarėme su klasteriu tolesnį bendradarbiavimą, perspektyvą. Susitikome su Vilniaus, Kauno universitetais, įmonėmis. Kalbėjome apie technologijas, skirtas atstatyti atramas, pažeistas sviedinių ar kitos amunicijos, transformatorių apsaugą. Mums labai naudinga Lietuvos universitetų patirtis.

– Dėkoju už pokalbį.

****

„Mykolaevoblenergo‟, kurio generalinio direktoriaus pareigas šiuo metu vykdo V. Danylkivas, yra regioninis elektros skirstymo operatorius, 70 proc. jo akcijų valdo valstybė. Bendrovė aptarnauja 0,4–150 kV įtampos tinklus. Lietuvos Energetikos ministerija skelbia, kad minėto bandomojo projekto metu siekiama atkurti regiono skirstomąjį tinklą ir modernizuoti jį pereinant į 20 kV klasę.