Karas veiklos nesujaukė
Kasdien po valandą arba dvi, pasigirdus sirenai, visi darbuotojai skuba slėptis. Trikotažo gamybos įmonė „Mrija“ savo veiklą Ukrainoje vykdo jau beveik 50 metų. Dar 1973 m. buvo įrengta slėptuvė, kuria šiandien naudojasi ne tik įmonės darbuotojai, bet ir gyventojai.
„Laimė, kad tai – vakarinė Ukrainos dalis, nėra jokių karo veiksmų, tik pavojaus sirenos. Žmonės prie to jau priprato ir dirba įprastu režimu. Pastarąsias kelias savaites buvo ramiau, gal tik du kartus teko slėptis per savaitę, bet oro pavojaus signalai pradėjo vėl tankėti – per dieną po vieną kartą. Nesvarbu, ar tu darbe, vaistinėje, ligoninėje ar banke, – jei yra oro pavojaus signalas, visi turi bėgti į slėptuvę“, – pasakoja N. Kaučikienė.
Anot jos, įmonėje darbuotojų skaičius nepakito, beveik niekas iš darbuotojų nuo karo pradžios neišvyko iš šalies.
„Buvo keli vyrukai, kuriuos pašaukė į tarnybą. Mūsų dirbantiems vyrams – per 60 metų, jiems šaukimas negalioja, tai jie ir dirba. O iš moterų netgi atsirado porą siuvėjų daugiau, nes atvyko nemažai iš Rytų Ukrainos. Net ir kai kurios įmonės keliasi iš ten į Vakarinį regioną. Mes savo įmonėje darbuotojų trūkumo nejaučiame, bet kitose gamybinėse įmonėse, kur reikia daugiau vyrų, situacija kita“, – pastebi pašnekovė.
Vadovės teigimu, dirbantys ukrainiečiai ir pati „Mrija“ vadovė Tatjana Roshchina – visada pakilios nuotaikos.
„Didžiuojuosi ukrainiečių dvasios stiprumu. Kai paskambinu, atrodo, kad pas mus vyksta karas, o ne ten. Jie visada pakilios nuotaikos, nes tiki, kad nugalės. Kai pakalbu su jais, pasikraunu pozityvo ir teigiamos energijos. Kai būna sunku, paskambinu Tatjanai, tada žinau, kad viskas bus gerai“, – šypsosi „Utenos trikotažo“ vadovė.
„16-os mūsų darbuotojų vaikai ar vyrai tarnauja fronte, joms tikrai nėra lengva, bet jos viską priima labai didvyriškai ir drąsiai. Nuo karo pradžios nė karto nesu girdėjusi nusiskundimo ar nepasitenkinimo“, – priduria ji.
Logistikoje trukdžių nėra
Kaip tikina, priešingai nei kitos Ukrainoje veikiančios įmonės, „Utenos trikotažas“ užsakymų įmonei nesumažino: „Mes visada teikėme užsakymus, kad galėtume sumokėti darbuotojams algas. Jie labai vertina darbą, nes tai jų pajamų šaltinis.“
„Mrija“ siuvykla didelę dalį produkcijos gamina „Utenos trikotažo“ prekės ženklui, tad pagrinde gaminiai atkeliauja į Lietuvą, kur parduodami „Utenos trikotažo“ parduotuvėse. Vadovė patikina, kad su prekių ir žaliavų transportavimu problemų nekyla. Žaliavos įmonei tiekiamos iš Lietuvos.
„Viskas gerai sustyguota, pradžioje buvo tik eilės prie muitinių. Įmonė geroje strateginėje vietoje – šalia keli muitinės postai, tai gal tik vieną dieną vėluodavo transportas. Vairuotojai – ukrainiečiai, kuriems per 60 metų, tad jokių problemų neturime“, – pasakoja N. Kaučikienė.
Elektros ir dujų kainos išaugo po 10 kartų
Pašnekovė sako, kad daugiau problemų „Utenos trikotažas“ patiria Lietuvoje, o ne Ukrainoje.
„Tiesioginių iššūkių mūsų įmonė turi daugiau Lietuvoje. Elektros kainos Ukrainoje pakilusios 50 proc., lyginant kaštus, tai nėra daug, juos pasidengiame. O Lietuvoje elektros kainos pakilo 10 kartų. Tai mums iššūkių daug daugiau nei jiems. Jie medžiagų neperka, viską tiekiame mes. Be moralinio spaudimo, kad šalyje vyksta karas, didelio skirtumo nėra: siuva kaip ir anksčiau, atlyginimus gauna laiku“, – pažymi vadovė.
Ji užsimena, kad prieš karą buvo suplanuota įmonės plėtra, tačiau teko juos atidėti.
„Kol kas plėtros neplanuojame, nes pirmiausia – šalyje vis dar vyksta karas, o kitas stabdantis plėtrą veiksnys – pas mus Lietuvoje beprotiškai dideli kaštai. Po karo planuosime plėtrą. Turime pakankamai daug vietos, norime didinti pajėgumus“, – sako pašnekovė.
Situacija Utenoje – visai kitokia. „Gyvename sunkiai“, – atsidūsta N. Kaučikienė. Gamykloje ne tik elektros, bet ir dujų kainos išaugo 10 kartų.
„Dujas naudojame gamybos procese. Kas mėnesį mūsų sąskaitos išaugo šimtais tūkstančių eurų. Užsakymų šiems metams kol kas turime, taupome. Tačiau įmonėje nesitikime, kad užsakymai augs, nes artėja šaltoji žiema“, – pasakoja ji.
Dirba nuostolingai
Kai kurių darbuotojų įmonėje gali tekti atsisakyti arba jau atsisakė, bet vadovė patikina, kad masinių atleidimų kol kas nėra. Šiuo metu „Utenos trikotažas“ dirba nuostolingai, mat visą uždarbį „suvalgė“ energetiniai kaštai. Kiek ilgai tai tęsis – sunku pasakyti. Vadovė nusivylusi pagalbos stoka iš Vyriausybės.
„Gaila, kad Vyriausybė mums nieko nepadeda, kiek bandėme, nepapuolame į jokias programas. Energetikos kaštų irgi niekas nekompensuoja. Norime investuoti į saulės energiją, dar laukiame, kol bus paskelbtas konkursas. Biokuras ir visos kitos priemonės mums netinka, tai yra nepritaikoma gamybiniuose procesuose, nes pagal mūsų galingumą, reikėtų pasistatyti didžiausią biokuro elektrinę, o tai nerealu.
Kas blogiausia – visos priemonės numatytos ateičiai, o mes sąskaitas mokame dabar. Mokesčių atidėjimo projektas dar kažkur „kabo“. Be to, nepretenduojame ir į lengvatines paskolas nuo karo nukentėjusiems. Greitosios pagalbos nėra – įmonės turi pačios kažkokiu būdu išgyventi“, – atkreipia dėmesį N. Kaučikienė.
„Toks požiūris, kad verslai turi prisikaupę rezervų ir turi, iš ko gyventi. Taip nėra, lengvosios pramonės verslai tikrai to neturi. Dabar – labai sunkus metas. Kažkaip bandysime išgyventi“, – atsidūsta ji.
Peržiūri kainas
„Utenos trikotažas“ peržiūri ir savo prekių kainodarą, tačiau didėja rizika prarasti konkurencingumą.
„Tų didžiulių kainų savo galutiniam pirkėjui ir užsakovams negalime perkelti. Kitos valstybės verslą ir pramonę remia. Mūsų didžiausių konkurentų – portugalai, lenkai, ispanai – energetiniai kaštai nėra tokie dideli, ir jie gauna iš valstybės paramą. Jei išsišoksime ir būsime brangesni, tapsime nekonkurencingi. Tai – baisiausias dalykas ir didžiausia grėsmė“, – pabrėžia pašnekovė.
Daugumą žaliavų įmonė perka Europoje. Jų kaina taip pat itin išaugo, bet jei tai būtų vienintelė problema – gamykla lengvai išgyventų. Didžiausią kaštų dalį įmonėje sudaro dujų kaina, antroje vietoje – elektra.