„Gazprom“ tarpininkai ir partneriai neteko didelių stabilių pajamų, tad tiek Rusijos struktūros, tiek Lietuvoje jas aptarnavusios interesų grupės suinteresuotos, kad bent planas B pavyktų.
Be jokios abejonės, jis nėra toks didingas kaip planas A, kai visą Europą ir Lietuvą turėjo apraizgyti tiek Rusijos dujų, tiek elektros tiekimo tarpininkų tinklas. Jo įtaka būtų leidusi ilgainiui prisijaukinti Europos verslą, žiniasklaidą ir partijas, taigi – ir pačią Europą.
Tiek dėl JAV skalūnų dujų revoliucijos, tiek dėl Europos Sąjungos (ES) energetikos politikos ir trečiojo energetikos paketo dujų imperijos nuo Maskvos iki Paryžiaus sukūrimo projektas žlugo, o elektros invazijos ir elektros tiekimo bei tarpininkų tinklo sukūrimo projektas – dar ne, todėl tam sutelktas visas intelektinis ir finansinis Kremliaus struktūrų dėmesys.
Rezultatas: net tie su Rusijos rinka siejami verslininkai, kurie anksčiau konkuruodavo dėl įtakos, šiandien Lietuvoje veikia kaip niekada vieningai, telkia resursus ir daro įtaką, formuoja Rusijos strategijai įgyvendinti palankią politinę ir informacinę aplinką.
Kremlius ekspansijai jau pasiruošęs
Vertinant Kremliaus veiksmus ir strategiją, reikia pripažinti, kad ji imperinių Rusijos interesų realizavimo atžvilgiu yra išmintinga ir toliaregiška. Ją įgyvendinti Vladimiras Putinas pradėjo gana seniai, nors daugelis analitikų tik dabar pradeda tikėti, kad automobilių pramonės transformacija Europoje – perėjimas prie elektromobilių – iš tiesų įvyks artimiausiais dešimtmečiais. Tad šiandien mažėja Rusijos pajamos, gaunamos iš Europai parduodamų dujų, o artimiausioje ateityje pradės mažėti ir pajamos, gaunamos iš parduodamos naftos. Todėl vienintelis būdas kompensuoti šiuos nuostolius bus didinti elektros eksportą.
Tai Rusija pasiruošusi daryti, nes gali didinti elektros gamybą ir, beje, jau prieš keletą metų įkūrė visą tinklą bendrovių Skandinavijoje bei Lenkijoje, kurios pasiruošusios parduoti Rusijoje pagamintą elektros energiją. Problema tik ta, kad nors Lenkijoje įmonė, galinti parduoti elektrą, yra, pačios rusiškų koncernų gaminamos elektros energijos Lenkijoje nėra, nes nėra elektros jungčių, kuriomis būtų galima ją perduoti. Būtent dėl šios priežasties Lietuva šiame Rusijos žaidime atlieka labai svarbų vaidmenį. Jau šių metų gruodį mūsų šalis užbaigs elektros jungčių su Švedija ir Lenkija tiesimo darbus. Jei Rusijai dėl investicijų į Lietuvos verslą, politiką ir žiniasklaidą pavyks primesti sau naudingą strategiją, ilgainiui Lietuvoje išaugs Rusijos struktūrų įtaka, o Lietuvos energetikos sistema taps Rusijos elektros energijos ir su jos prekyba susijusių struktūrų įtakos eksporto placdarmu.
Tai nereiškia, kad Lietuvai jungčių su Švedija ir Lenkija nereikėjo. Jos buvo būtinos, tačiau kaip ir bet kurioje sistemoje vieno sistemos komponento realizavimas neužtikrina visos sistemos efektyvaus veikimo. Todėl jungtis su Lenkija ypač svarbi siekiant galutinio tikslo – užtikrinti Lietuvos elektros tiekimo sistemos sinchronizavimą su ES elektros tiekimo sistema, nes šiandien Lietuva veikia Rusijos kontroliuojamoje elektros tiekimo sistemoje. O jungtis su Švedija, kurioje šiandien elektros energijos kainos mažesnės, leistų Lietuvoje sumažinti Rusijos elektros tiekėjų dominavimą arba bent jau privers mažinti rinkos kainas.
Ilguoju laikotarpiu reikia atkreipti dėmesį į tendencijas Skandinavijos rinkoje. Dėl jų įtakos elektros kainos augs (apie tai rašome šio numerio „Įžvalgų“ skiltyje), o Rusija, pasistačiusi Lietuvos pasienyje branduolinių jėgainių, ilgainiui sieks užimti kuo didesnę Lietuvos rinkos dalį ir maksimaliai išnaudoti Lietuvos jungtis elektros eksportui toliau į Vakarus. Todėl jei Lietuva, nusitiesusi jungtis, nespręs elektros generacijos klausimo ir liks priklausoma nuo elektros importo, daugiausia išloš Kremlius – pasinaudodamas Lietuvos rinka jis galės ne tik sukurti Rusijoje daugiau darbo vietų, gauti daugiau pajamų mokesčių pavidalu ir iš elektros energijos eksporto, bet ir su dosnių tarpininkų pagalba didinti įtaką tam tikrų valstybių verslo, politikos bei žiniasklaidos elitui ir taip tas valstybes užvaldyti.
Svarbiausias ginklas – propaganda
Rusijos skleidžiama įtaka, bent jau Lietuvoje, tikrai įspūdinga. Deja, dažnai suvokti jos mastą nėra lengva, nes veikėjai, kovoję su Lietuvos perėjimu nuo „Gazprom“ dujų prie biokuro ar SGD terminalu, juk neprisisega ant savo drabužių kolorado juostelių, atvirkščiai – prisistato ypatingais Lietuvos patriotais. Tokiais pilietiškais buhalteriais, kuriems svarbiausia, kad niekas nevogtų, vadinasi, geriausia, kad niekas nieko nedarytų.
Vis dėlto kai kurių atvejų analizė atskleidžia, kokį milžinišką ir puikiai kontroliuojamą įtakos tinklą yra nuaudęs Kremlius. Juk perėjimui prie biokuro buvo priešinamasi labai nuosekliai, prieš SGD terminalą buvo įgyvendinta ir tebevyksta milžiniško masto propagandos kampanija, o Japonijos ir JAV koncerno „Hitachi“ investicijoms paskelbtas tikras propagandinis karas. Ir tai logiška, nes biokuras mažino „Gazprom“ tiekiamų dujų poreikį, SGD terminalas ne tik sumažino jų poreikį, bet ir privertė mažinti kainas, o „Hitachi“ projektas būtų palaidojęs ir V. Putino planą B. Todėl visi šie reiškiniai sulaukė puolimo.
Bet ar kas nors prisimena kokį nors puolimą prieš elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, kurias Rusija gali panaudoti savo elektros eksporto ir įtakos ekspansijos tikslais? Tikriausiai ne, nes jo nebuvo. Nebuvo nė vieno „sumauto“ populisto, kuris būtų nuosekliai gąsdinęs visuomenę, kad Lietuvos valdžia nusprendė investuoti į šiuos tinklus tik tam, kad būtų galima pavogti šimtą ir daugiau milijonų. Arba aiškinančio, kad, jei ES reikia bendros elektros rinkos, tai tegul pati ir tiesia šiuos tinklus.
Pradedant genetiškai modifikuotais augalais, kurių bent kol kas niekas neketina Lietuvoje leisti auginti, tačiau visuomenei gąsdinti šis baisiai skambantis reiškinys labai tinka. Taip pat Lietuvos kariuomenės įsigyjamomis pėstininkų kovos mašinomis, kurios sustiprins Lietuvos gynybinį potencialą, tačiau už jas mokama suma atrodo įspūdingai, todėl puikiausiai tiks įtikinėjant piliečius, kad jos pirktos tik tam, kad būtų pavogti šimtai milijonų, nes juk nuo Rusijos kariuomenės vis tiek negalime apsiginti (tarsi gintumėmės vieni). Ir baigiant „Hitachi“ projektu, kuris dėl prieš 2012 m. rinkimus Rusijos finansuoto grandiozinio puolimo ir taip įstrigęs.
Tačiau gąsdinant šiuo projektu galima daryti įtaką dalies rinkėjų pasirinkimui ir užsitikrinti, kad rinkimus laimėtų tie, kurie netrukdys įgyvendinti Kremliui naudingos energetikos doktrinos. Beje, profilaktinis puolimas šiuo klausimu jau būtų prasidėjęs, jei ne pabėgėliai, kurie taip puikiai tinka gąsdinant bloguoju ES projektu, esą Europa ketina naudodamasi imigrantais Lietuvą paversti naująja Afrika.
Esame įsprausti į kampą
Tikriausiai visiems akivaizdu, kad gąsdinimas tuo tūkstančiu pabėgėlių, kurių nemažai pirmai progai pasitaikius spruks į Vokietiją, tėra priemonė siekiant didesnių tikslų. Žinoma, pagrindinis gąsdinimo tikslas – įkvėpti visuomenei vidinio pasipriešinimo vieningai ES, nes tai mažina Lietuvos nepriklausomybę ES bandančių įtvirtinti politikų populiarumą ir leidžia rinkimuose geriau pasirodyti su Rusija siejamiems veikėjams. Jų pergalė rinkimuose sudaro sąlygas didinti Rusijos struktūrų įtaką Lietuvos politikai ir ekonomikai, užsitikrinant, kad ekonominė sistema veiktų kuo naudingiau Maskvai.
O energetika šiuo aspektu ypač svarbi. Nes Rusija, norėdama, kad Lietuvoje įsitvirtintų jos remiami verslininkai ar politikai, turi vienaip ar kitaip milijonais remti jų verslą, kad jie galėtų pakankamai lėšų skirti tam, kad užsitikrintų visuomenės elito ir žiniasklaidos palankumą. Žinoma, dalį pajamų Lietuvos valdžioje įsitvirtinę tokie veikėjai vėliau gali užsidirbti įsisavindami ES ir biudžeto lėšas. Tačiau tai tik sumažina Rusijos skiriamų lėšų poreikį. O priėmus sprendimus, kurie užtikrina ilgalaikę įtaką energetikai, galima ne tik sukurti stiprų tarpininkų ir jų partnerių tinklą, kuris išsilaiko iš procentų, gaunamų pardavus Rusijos koncernų eksportuojamą elektros energiją, bet ir – o tai svarbiausia – gauti daugiau pajamų į Rusijos koncernų ir pačios Rusijos biudžetus. Taip būtų atperkamos visos investicijos į Lietuvoje veikiančių struktūrų stiprinimą.
Būtent dėl šios priežasties kova dėl to, kokia Lietuvoje veiks elektros tiekimo sistema, artimiausiu metu bus pati svarbiausia, o visos investicijos gąsdinant pabėgėliais, genetiškai modifikuotais organizmais, Lietuvos kariuomenės įsigyjamais tankais ir t. t. bus tik priemonė, padedanti užtikrinti Rusijai palankių verslo ir politinių grupių sėkmę 2016 m. Seimo rinkimuose.
Žvelgiant iš Kremliaus pozicijų, dabartinė situacija beveik ideali įgyvendinti planą B. Visuomenė įtikinta, kad yra daugybė būdų sėkmingai ir saugiai užsitikrinti elektros energijos tiekimą, o pats sėkmingiausias yra nieko nedaryti. Nors beveik visos ES valstybės stengiasi pasigaminti elektros tiek, kiek suvartoja. Dažniausiai užsitikrindamos bazinę elektros generaciją, paremtą anglimis, dujomis arba branduoliniu kuru, bei plėtodamos atsinaujinančių išteklių energetiką. Lietuva anglių neturi, todėl gamintis elektrą iš jų būtų tikrai sunkiau nei Lenkijai ar Vokietijai. Pastaroji šiuo metu tyliai stato keletą naujų anglis deginančių elektrinių, nors viešai kalba tik apie atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą.
Didesnių hidroelektrinių, kurios galėtų pagaminti daug iš tiesų pigios elektros energijos, kaip tai daroma Norvegijoje ir Latvijoje, statyti Lietuvoje negalime, nes tai draudžia mūsų jau labai seniai priimti įstatymai. Prisirišti prie dujomis paremtos elektros generacijos pavojinga, nes ilgainiui dujų kaina gali kilti. Taigi, lieka vien atsinaujinančių išteklių – vėjo ir saulės – energetikos plėtra. O tai iš tiesų gundo ir tikrai skatintina, tačiau šiandien šiuo keliu žengiančių valstybių – Danijos ir Vokietijos – privatūs vartotojai už elektrą jau moka du kartus brangiau nei Lietuvos, nes pasirinko būtent šį kelią.
Deja, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos atstovai pasiduoda pagundai ir dažnai pritaria Rusijos struktūrų pastangoms įtikinėti Lietuvos žmones, kad plėtojant vien atsinaujinančių išteklių energetiką elektra vartotojams nebrangs, nors tai yra melas. Rusijos struktūros jį skleidžia sąmoningai, nes kuo labiau sistema bus paremta elektros generacija, kuri priklauso nuo vėjo ar saulės ir todėl nėra stabili, tuo didesnę įtaką sistemai turės elektros importuotojai – jie galės užtikrinti elektros tiekimą, pavyzdžiui, tylų vakarą, kai nėra vėjo, sau priimtinomis sąlygomis.
Žinoma, šios sistemos stabilų veikimą galima užtikrinti ir turint galingus dujomis ar anglimis paremtus elektros generavimo įrenginius, tačiau tai reikštų, kad iš tiesų renkamės plėtoti ne atsinaujinančių išteklių energetiką, o atsinaujinančių išteklių ir iškastiniu kuru paremtos energetikos derinį. O stengiantis realizuoti sistemą, paremtą tik atsinaujinančių išteklių energetika ir nepriklausančią nuo elektros importo, būtina statyti ypač galingus elektros kaupimo įrenginius.
Dėl šių priežasčių Seimas jau kelis kartus buvo patvirtinęs strategiją, kurioje numatė, kad, Lietuvai siekiant saugiai ir ekonomikai naudingu būdu apsirūpinti elektros energija, verta statyti naują branduolinę jėgainę. Tačiau kiekvieną kartą, kai tik priartėdavo sprendimo priėmimo diena, sukildavo aistros, visuomenė išsigąsdavo, o politikai paskelbdavo, kad galvos naują strategiją. Nors puikiausiai supranta, kad kito būdo pasipriešinti V. Putino planui B – paversti Lietuvą energetiniu Rusijos placdarmu plėtrai į Vakarus – nėra.