Netoli nuo Greifsvaldo, esančio regione, kuriam parlamente atstovauja pati A. Merkel, ketinama įgyvendinti 10 mlrd. JAV dolerių (8,8 mlrd. eurų) vertės dujotiekio platinimo projektą, siekiant padidinti iš daugiau nei 3 tūkstančius kilometrų nutolusio Sibiro importuojamų rusiškų gamtinių dujų kiekį.
Projektas, kuriam vadovauja Rusijos valdžios kontroliuojama dujų milžinė „Gazprom“, skirtas padidinti Vokietijos pasitikėjimą savimi dėl pakankamo dujų kiekio užtikrinimo pereinant nuo anglies ir atominių elektrinių, kurios yra uždaromos, prie ateityje dominuosiančių atsinaujinančių energijos šaltinių, rašo „Bloomberg“.
Be jokios abejonės, netrūksta tokio plano oponentų tiek pačioje Vokietijoje, tiek ir tarptautinėje arenoje.
Žmonės iš šios mažai apgyvendintos teritorijos pateikė beveik 160 skundų dėl šio plano įgyvendinimo. Vis dar negaunama palaiminimo projektui įgyvendinti iš vietos bendruomenių. Be to, būtina iškelti du sudužusius laivus, kuriuos XVIII a. paskandino švedų laivynas.
Sąjungininkai Europoje taip pat turi prieštaravimų: nerimaujama, kad šis projektas padidins Europos priklausomybę nuo vis priešiškesniu nusiteikimu pasižyminčios Rusijos, o JAV politikai pasiūlė griežtesnes sankcijas energetikos įmonėms, turinčioms verslo ryšių su Rusija.
„Nėra daug kitų vietų išskyrus Rusiją, iš kurių Vokietija galėtų greitai gauti daug dujų“, - patikino Oksfordo energetikos studijų instituto Gamtinių dujų tyrimų programos vadovas mokslininkas Jonathanas Sternas.
Remiantis Londone įsikūrusios pramoninio sektoriaus srities konsultacijas teikiančios įmonės „Wood Mackenzie Ltd.“ pateikiamais duomenimis, jau dabar laikoma daugiausia dujų suvartojančia Europos valstybe Vokietija 40 proc. suvartojamo kiekio gauna iš Rusijos – didžiausios gamtinių dujų eksportuotojos pasaulyje.
Tenka pripažinti, kad priklausomybė iki 2025 m. turėtų išaugti daugiau nei 50 proc., ypač atsižvelgiant į tai, kad artimiausiais metais Nyderlandų tiekimo pajėgumai turėtų sumažėti.
„Gazprom“ projektas „Nord Stream 2“ taip pat suteiks galimybę vykdyti dujų tiekimą į kitus Europos kampelius, o Vokietija paverčiama dar svarbesniu paskirstymo centru Europos žemyne. Rusija jau dabar vykdo gamtinių dujų tiekimą į daugiau kaip 20 valstybių, kur šios naudojamos elektrinėse, namams šildyti ir cheminėms medžiagoms gaminti.
Dvigubai didesni kiekiai
Egzistuojanti jungtis pradėta eksploatuoti 2011 m. ir driekiasi 1224 kilometrus Baltijos jūros dugnu iš Rusijos Vyborgo miesto į Lubminą Vokietijoje.
Šia jungtimi galima tiekti 55 mlrd. kubinių metrų dujų, t. y. patenkinti du trečdalius Vokietijos dujų poreikio, o dujotiekio platinimas suteiktų galimybę šiuos kiekius padvigubinti.
Remiantis „Wood Mackenzie“ pateikiamais duomenimis, dujų transportavimas „Nord Stream“ dujotiekiu į Vokietiją apie 40 proc. pigesnis nei transportuojant dujas sausumos vamzdynu per Ukrainos teritoriją.
Liepos 3 d. gamtinių dujų ateities sandorių kaina „ICE Futures Europe“ biržoje augo 4,8 proc. arba 0,43 euro už termą.
Remiantis Briuselyje veiklą vykdančio tyrimų centro „Bruegel“ pateikiama informacija, Vokietijai, Jungtinei Karalystei (JK), Prancūzijai, Belgijai ir Nyderlandams mažesnės kainos turėtų būti naudingos. „Gazprom“ išvengtų tranzito mokesčių, taikomų dujas transportuojant per Ukrainos ir Lenkijos teritoriją besidriekiančiais dujotiekiais.
Po 2019 m. „Gazprom“ planuoja sumažinti srautus per Ukrainos teritoriją.
Vokietijoje vykdomos patvirtinimo procedūros reiškia, kad infrastruktūros projektai dėl vietos opozicijos prieštaravimų gali būti vilkinami.
Kaip teigiama Meklenburgo-Pomeranijos žemės energetikos ir infrastruktūros ministerijos pateikiamoje informacijoje, posėdžiai turėtų būti pradėti liepos 17 d. Štralzunde.
Kol kas laikas, per kurį A. Merkel turi padėti Vokietijai įgyvendinti iki 2020 m. numatytus tikslus, tirpsta.
Nepaisant perėjimo, žinomo „Energiewende“ pavadinimu, šalis rizikuoja nepasiekti tikslo sumažinti anglies dioksido išmetimą 40 proc., lyginant su XX a. dešimtojo dešimtmečio rodikliais. Po šių metų rugsėjo mėn. Vokietijoje įvyksiančių rinkimų naujoji suformuota vyriausybė galimai pateiks siūlymus uždaryti anglimi varomas jėgaines, vis dar patenkinančias apie 40 proc. šalies elektros energijos poreikio.
Atsisveikinimas su branduoline energetika
Remiantis „HSBC Holding Ltd.“ pateikiama informacija, dujos per artimiausią penkerių metų periodą gali pasiekti penktadalio visų Vokietijos suvartojamų energijos išteklių ribą, o tai reikštų padvigubėjimą, lyginant su dabartiniais rodikliais.
Vokietijos kelionė atsinaujinančių išteklių energetikos sistemos link pradėta beveik prieš du dešimtmečius.
Politikos keitimas suaktyvintas po 2011 m. Japonijoje įvykusios Fukušimos branduolinės katastrofos, po kurios A. Merkel priėmė sprendimą iki 2022 m. visiškai atsisakyti branduolinės energetikos.
„Ilgalaikėje perspektyvoje Europai reikia naujų importuojamų dujų kiekių iš patikimų tiekėjų ir „Nord Stream“ projektas taps tokiu gelbėjimosi ratu“, - Berlyne birželio 15 d. sakė „Gazprom“ vykdomojo direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Medvedevas.
Anot Vokietijos ekonomikos ministerijos Dujų, naftos ir krizių prevencijos skyriaus vadovo Stefano Rolle, „Nord Stream 2” neabejotinai taptų papildoma galimybe padidinti importą. Jo teigimu, dujų tranzitas – vienintelė technologija, atitinkanti šalies klimato kaitos tikslus.
Kaip teigiama „Wood Mackenzie“ pateikiamoje informacijoje, dujų poreikis energijai gaminti 2025 m. gali pasiekti visų laikų piką, prieš pakeičiant jas vėjo ir saulės energija.
Vokietija siekia iki 2050 m. pasiekti 80 proc. iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminamos elektros energijos lygmenį.
Nesulaukusi rimtesnio pasipriešinimo rusų dujų milžinė „Gazprom“ užtikrintai juda į priekį. Pramoninėje teritorijoje Riugeno saloje, kurios plotas viršija 20 futbolo aikštelių, sandėliuojama apie 37 tūkst. 12 metrų ilgio vamzdžių, laukiančių, kol jie bus padengti betonu ir nuleisti į 50 metrų gylį po vandeniu.
Praėjusį mėnesį pasmerkusi JAV Senato sprendimą dėl didesnio masto sankcijų Rusijai A. Merkel tuo pačiu vis tik yra ir viena aršiausių Rusiją kritikuojančių Vakarų atstovų.
Ji prisidėjo prie derybų dėl Minsko taikos susitarimo, skirto padaryti galą smurtui Ukrainoje, ir atliko itin svarbų vaidmenį priimant sprendimą dėl sankcijų Rusijai išsaugojimo, teigdama, kad šių priemonių galima bus atsisakyti tik tada, kai Maskva laikysis susitarimo sąlygų.