Vašingtone veikiančio Džeimstauno fondo vyresnysis bendradarbis V. Socoras interviu DELFI teigė, kad pastaroji dujų krizė privertė atsibusti Europos Sąjungą ir ne tik suvokti Rusijos keliamą grėsmę energetikoje, bet ir susizgribti imtis diversifikuoti dujų šaltinius. Tiesa, pagalius į ratus kol kas kaišioja ir Kremliaus bičiuliai tarp įtakingų Vakarų politikų, ir energetikos kompanijos, keliaklupsčiaujančios dėl rusiškų dujų.
– Prieš kelias savaites kilęs konfliktas tarp Ukrainos bei Rusijos dėl dujų ir vėlesnis Maskvos sprendimas nutraukti dujų tiekimą į Europą buvo techninė ar politinė problema?
– Pagrindinis Rusijos tikslas dar nuo praėjusio dešimtmečio yra perimti Ukrainos tranzito sistemos kontrolę – vienokia ar kitokia forma.
Tai buvo beveik pasiekta – ar bent jau rusams taip atrodė – 2002 m., kai tuometiniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis ir Ukrainos vadovas Leonidas Kučma pasirašė susitarimą sukurti konsorciumą, kuris taptų Ukrainos dujų tranzito sistemos operatoriumi. Šiame konsorciume turėjo dominuoti „Gazprom“.
Antras pagal dydį akcijų paketas turėjo atitekti „Naftohaz Ukrainy“, o Vokietijos kompanija „E.ON Ruhrgas“ būtų trečioji. Pastaroji yra „Gazprom“ verslo partnerė, priklausoma nuo šios kompanijos taip pat kaip G. Schroederis yra Kremliaus politinis sąjungininkas.
Konsorciumas faktiškai reiškė, kad Ukrainos dujų tranzito sistemos kontrolė pereina į „Gazprom“ rankas.
Tuomet buvo sakoma, kad konsorciumas nebus sistemos savininkas, tik operatorius. Bet tai turėjo būti tik pirmoji stadija. Antrame etape „Gazprom“ ketino investuoti į Ukrainos tranzito sistemą. Teisybė, kad ši sistema reikalinga modernizacijos, ji sena ir varganos būklės. 2002 m. Vakaruose tuo niekas nesidomėjo. „Gazprom“ pareiškė, kad turėtų tam reikiamų lėšų, greičiausiai būtų jas pasiskolinęs, galbūt iš Vokietijos bankų, susijusių su G. Schroederio socialdemokratų vyriausybe. Pavyzdžiui, „Gazprom“ palaiko ypatingus santykius su „Deutsche Bank“.
Mano galva, L. Kučma niekada neketino įgyvendinti šio susitarimo. Toks buvo jo darbo metodas – dalinti pažadus ir nebūtinai juos įgyvendinti. Susitarimo L. Kučma iš tiesų neįgyvendino. Kai atėjo „oranžinė vyriausybė“, pasiūlymas buvo numarintas.
Rusai siekė peržiūrėti susitarimą 2007-aisiais. V. Putinas, dar būdamas prezidentu, viešai pasiūlė suvienyti Rusijos ir Ukrainos dujų tranzito sistemas ir bendrai jas valdyti. Tuo metu Ukrainoje valdžioje buvo Viktoro Janukovičiaus vadovaujama Regionų partija, susijungusi į koaliciją su prezidento Viktoro Juščenkos stovykla.
Susidariau įspūdį, kad V. Juščenka ir V. Janukovičius tam būtų pritarę, tačiau V. Putinas apie tai prakalbo viešai, taip sukeldamas Ukrainoje politinį skandalą. Tokioje atmosferoje tuometinė opozicijos lyderė Julija Tymošenko pateikė įstatymo projektą, kuriuo pasiūlė uždrausti keisti dujų sistemos savininką. Aukščiausioji Rada didžiule balsų persvara tam pritarė. Šis reguliavimas yra labai platus – sistema negali būti parduodama, skaidoma, atiduoda valdyti pasitikėjimo teise, įkeista ir pan.
Rusai tebesidairo galimybių kaip nors perimti sistemos kontrolę. Jie pasiūlė sukurti „Gazprom“ partnerių Europoje konsorciumą, į kurį įeitų tas pats „E.ON Ruhrgas“, italų „Eni“, galbūt prancūzų „Gas de France“. Tačiau Rusijai būtina įtikinti Vakarų europiečius, kad jie imtųsi šio projekto. Tam reikia pristatyti Ukrainą kaip nepatikimą tranzito šalį. Todėl jie sukūrė šią krizę.
Prisiminkite, kaip krizė prasidėjo. Ukraina nesumokėjo už dujas už rugsėjį, spalį ir lapkritį. Dauguma žmonių nesuprato ar nežinojo, kad ji buvo skolinga ne „Gazprom“, o „RosUkrEnergo“, kuri priklauso „Gazprom“ ir dviem ukrainiečių verslininkams. Galiausiai gruodžio 31 d. Ukraina atsiskaitė už visas sąskaitas – rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio. Tačiau „Gazprom“ norėjo, kad Ukraina sumokėtų ir baudą už vėlavimą. Kijevas to nepadarė.
Ir „Gazprom“, ir Ukraina nusprendė eiti į Stokhomo arbitražo teismą. Dar prieš tai, kai teismas pradėjo nagrinėti ginčą, „Gazprom“ sausio 1 d. nutraukė dujų tiekimą į Ukrainą, o sausio 7 d. – į Europą.
Tokie veiksmai atrodo visiškai nepateisinami. Tačiau „Gazprom“, Rusijos vyriausybė, premjeras V. Putinas, prezidentas Dmitrijus Medvedevas pradėjo kampaniją Vakaruose, siekdami pateikti Ukrainą kaip kriminalinę valstybę.
Rusijos tikslas yra įtikinti europiečius, kad Ukraina, kaip tranzito šalimi, negalima pasitikėti. Jei tai pavyks, galimos dvejopos pasekmės, kurių siekia rusai. Norima, kad Europa finansuotų „Gazprom“ dujotiekius, kurie aplenkia Ukrainą – „Nord Stream“ ir „South Stream“. Jiems tiesti „Gazprom“ neturi nei pinigų, nei technologijų. Tokiu atveju europiečiai finansuotų savo pačių priklausomybę nuo rusiškų dujų.
Kitas variantas – netiesti šių dujotiekių, bet leisti „Gazprom“ perimti Ukrainos dujų tranzito sistemos kontrolę. Nebūtinai tiesiogiai, nebūtinai iš karto – per konsorciumą po europietišku „skėčiu“, nors iš esmės tai būtų „Gazprom“ veikla. Tiek „E.ON Ruhrgas“, tiek „Eni“ yra visiškai priklausomos nuo „Gazprom“ dujų, be to, jos yra politinės „Gazprom“ sąjungininkės: vokiečių kompanija – per savo vyriausybę, italų kompanija – per premjerą Silvio Berlusconi.
– Ar viskas sukasi vien aplink Ukrainos dujotiekį? Gal Rusijai magėjo pademonstruoti Europai, kokia ji stipri, ir priversti europiečius ją gerbti bei mylėti? O gal – įspėti ES, kad panašios krizės gali kartotis ir ateityje? Arba destabilizuotiį padėtį Ukrainoje?
– Nemanau, kad tai buvo suplanuota kaip tiesmukas jėgos parodymas Europai. Rusija nenori būti vertinama kaip Europos baugintoja, priešingai. Ji nori, kad bauginančiomis atrodytų Ukraina, Gruzija, kitos šalys, kartu siekia puikių santykių su Europa. Ji nenori bauginti Ukrainos ir Europos tuo pačiu metu. Priešingai – ji baugina Ukrainą, Gruziją ar Baltijos šalis ir siekia „pagerinti“ santykius su Europa.
– Lietuvos premjeras Andrius Kubilius vienoje konferencijoje pernai klausė: „Kas laukia po Gruzijos? Gali sekti energetikos ataka, ir aiškūs jos taikiniai“. Nejau kažkas Vakaruose turėjo iliuzijų, kad to nebus? Žinoma, panaši ankstesnė dujų krizė baigėsi gana greitai ir neskausmingai, bet dabar dujų badą pajuto ir kitos Europos šalys.
– Apie tai galvojau 2006 m., kai Rusija nutraukė dujų tiekimą Ukrainai. Tą pajautė ir Vakarų Europa, bet labai nežymiai. Šis įvykis buvo lyg įspėjimo signalas, bet ne Europai – ji vėl saldžiai užmigo, nejausdama jokio nepatogumo. Nauja krizė tapo tikru įspėjimu, nuskambėjusiu netrukus po invazijos į Gruziją. Vakarų Europoje pagaliau suvokta, kad reikia diversifikuoti dujų tiekimą.
Jau Rusijos invazija į Gruziją gerokai supurtė Europą. Europos Komisija (EK) pirmą kartą rimtai ėmėsi šaltinių diversifikacijos klausimo. Ji paskelbė kelias iniciatyvas. Reaguojant į konfliktą Gruzijoje, pasiūlyta kurti Kaspijos vystymo korporaciją, kurioje EK, kaip tarpvyriausybinis ir viršnacionalinis organas, imtųsi propaguoti dujotiekius iš Centrinės Azijos į Europą.
Tai yra didelis postūmis į priekį, iki šiol Europoje ir JAV buvo tvirtai tikima, kad laisva rinka savaime išspręs energetikos saugumo problemas. Be to, buvo jaučiama, kad tik privačios kompanijos gali apsispręsti dėl investicijų, – tai turi būti palikta jų vadovams ir pelno siekiantiems akcininkams. Abiems įsitikinimams dabar buvo suduotas smūgis.
Faktas, kad kuriama Kaspijos vystymo korporacija, rodo, jog tai nebus palikta tik laisvos rinkos jėgoms ar privačioms kompanijoms. Valstybės įsikišimas yra būtinas.
ES taip pat pristatė ambicingesnę ir geriau parengtą „Nabucco“ dujotiekio koncepciją. „Nabucco“ yra tik viena didesnio projekto – vadinamojo Pietų koridoriaus, kuriuo būtų tiekiamos dujos Europai, – dalis.
Šis projektas apima penkis dujotiekius, kurie prasidės Kaspijoje ir baigsis Centrinėje Europoje. Dar nenutiestas „Nabucco“ yra svarbiausias. Jo pajėgumas – 31 mlrd. kub. m per metus (pirmame etape – 15 mlrd. kub. m, antrame – dar 16 mlrd. kub. m)
Kitas dujotiekis – Turkijos-Graikijos-Italijos jungtis, kurios planuojamas pajėgumas yra 8 mlrd. kub. m per metus, dabar jos pajėgumas (nutiesta tik nuo Turkijos iki Graikijos) yra dvigubai mažesnis.
Trečias dujotiekis – jau egzistuojantis Baku-Tbilisis-Erzurumas, ketvirtas – nesantis „White Stream“, kuriuo dujos pirmame etape turėtų tekėti iš Azerbaidžano, antrame – iš Centrinės Azijos. Jis turėtų būti nutiestas Kaspijos jūros dugnu, priešingai nei „Nabucco“, kuris eis į Europą per Turkiją sausumos paviršiumi. Bet tai tėra koncepcija, dar net ne projektas.
Penktas projektas – seniausias, siekiantis maždaug 1996 m., bet iki šiol neįgyvendintas. Šis dujotiekis turėtų eiti iš Turkmėnistano per Azerbaidžaną, Gruziją, Kaspijos jūrą ir Turkiją į Europą. Du dujotiekiai – šis ir Baku-Tbilisis-Erzurumas – turėtų maitinti „Nabucco“, kuris prasidėtų Turkijoje.
„Nabucco“ išplėtimas kitais dujotiekiais slepia štai ką. Turkmėnistanas ir galbūt Azerbaidžanas, prisijungdami prie šių projektų, turės prisiimti rimtą politinę riziką ir pasipriešinti Rusijai. Todėl būtina, kad dujotiekių tiesimas šioms šalims būtų patrauklus finansiškai. Reikia joms pasiūlyti didelės apimties sutartis, nes dėl mažo dujų kiekio nenorės rizikuoti. Be to, reikia motyvuoti Europos investuotojus, įtikinti juos, kad žemyne yra didžiulė dujų rinka. „Nabucco“ net veikdamas visu pajėgumu toli gražu nepatenkins viso poreikio. Bet pridėjus kitus dujotiekius, šis projektas tampa patraukliu investuotojams – tiek Europos, tiek iš kitur.
ES kur kas rimčiau pripažįsta Rusijos keliamą pavojų. Minėtų projektų tikslas yra ne tik apsirūpinti papildomu dujų kiekiu ir patenkinti visų poreikius, bet ir sumažinti rusiškų dujų dalį bendroje rinkoje. „Nabucco“ padidins Europą pasiekiančių dujų kiekį, bet nesumažins rusiškų dujų dalies bendrame vartojime.
– Rusijos Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto vadovas Konstantinas Kosačiovas pareiškė, esą europiečiai iš dalies atsakingi už dujų krizę. Ar tame įžvelgiate kokios nors ES kaltės? Gal ji tikrai neapgynė ne tik savo narių, bet ir Ukrainos?
– Europiečiai galėjo daug ką padaryti jau seniai, bet niekada nieko nepadarė. ES galėjo finansuoti Ukrainos dujų tranzito sistemos modernizavimą. Dėl politinių, teisinių ir kitų priežasčių ji niekada nesugebėjo to padaryti. Energetikos saugumas nėra bendros ES politikos dalis. Ji palikta individualioms vyriausybėms, nacionaliniam suverenumui.
Be to, kai kurios didžiulės Europos energetikos kompanijos turi bendrų reikalų su Rusija arba Rusijoje. Jos trumparegiškai tiki, kad Ukraina yra mažiau svarbi nei jų interesai, susiję su Rusija. Daug kompanijų konkuruoja tarpusavyje dėl galimybės prieiti prie rusiškų dujų ir naftos. Pavyzdžiui, Norvegijos „Norsk Hydro“ nepadarys nieko, kas nepatiktų Rusiją, nes jie nori dalyvauti „Shtokman“ projekte.
Europos kompanijos reikalus su Rusija tvarko individualiai, jos yra jautrios šantažui, todėl nepadarys nieko, kas nuviltų Rusiją. Žinoma, dar yra inercija, tinkamos politikos, vizijos stoka.
Pačioje krizės pradžioje ES atsakas buvo absoliučiai neteisingas. EK narys Andris Piebalgas ir pirmininkas Jose Manuelis Barroso viešai pareiškė, kad tai yra komercinis ginčas, kuriame ES neturi dalyvauti. Tai jie kalbėjo pirmą savaitę, kol dujos buvo netiekiamos tik Ukrainai. Antrą savaitę, kai pradėjo kentėti ir kitos Europos šalys, šie lyderiai buvo šokiruoti ir pakeitė savo toną.
Jie sušaukė keletą neeilinių susitikimų Briuselyje, bet nieko nenusprendė. Iniciatyva ir toliau liko Rusijos rankose.
– Ar pavienių šalių interesai yra pagrindinė priežastis, kodėl daug kritikos Rusijos atžvilgiu girdime tik ES viduje? Pasipiktinimas retai reiškiamas Maskvai baiminantis ją įžeisti.
– Žmonės nežino, ką daryti. Jie niekada anksčiau nebuvo atsidūrę tokioje situacijoje. Kremlius – rusiškas, nebe sovietinis – įsiskverbė į Europos politinę ir ekonominę sistemas pačiame aukščiausiame lygyje. Net sovietmečiu taip nebuvo. Anuomet Kremliaus sąjungininkai būdavo kairiajame sparne. Dabar viskas pasikeitė. Šiandien Kremliaus sąjungininkės yra didžiulės korporacijos, vyriausybių lygio politikai – ne kairieji marginalai.
Tai nėra sistema, tik keli atvejai, bet jie leidžia Kremliui daryti įtaką Europos politikai, užsienio diplomatijai ir verslo sprendimams. Jie įdarbino buvusį Vokietijos kanclerį, jie bičiuliaujasi su Italijos premjeru, kuris pats neslepia advokataujantis Kremliui. Didžiulių energetikos kompanijų vadovai ar akcininkai įsitikinę, jog jų interesai Rusijoje yra tokie svarbūs, kad jie gali nusileisti, jei Maskva paprašys paaukoti trečias šalis.
Už to slepiasi daug „Gazprom“ blefavimo. Rusija vieną dieną pritrūks dujų – jos ne apskritai baigsis, bet nepakaks dujų patenkinti visus poreikius ir įgyvendinti įsipareigojimus tiek vidaus, tiek išorės vartotojams tuo pačiu metu. Yra daugybė dujų, bet jų yra mažiau nei „Gazprom“ išdalino pažadų savo klientams. Rusijoje dujų gavyba atsidūrė stagnacijoje. Dauguma veikiančių gavybos įrenginių likę nuo sovietmečio. Prasideda gavybos smukimas. Pastaraisiais metais Rusija visiškai neinvestavo į gavybą naujuose telkiniuose.
Be to, gavyba ir transportavimas finansiškai neefektyvus. Tai nėra patrauklu kapitalistinei ekonomikai. Gavyba itin brangi dėl Sibiro klimato, o transportavimas – dėl atstumo. Kaspijos jūros regiono dujos kur kas pigesnės – Turkmėnistane ir Azerbaidžane jos glūdi negiliai, klimatas šiltas, jos gali būti išgaunamos ištisus metus, o atstumas iki Europos trumpesnis.
Taigi norint užsiimti dujų gavyba Rusijoje reikia didžiulių investicijų, kur kas didesnių nei Kaspijos jūros regione ar Irane. Šis faktorius atbaido nuo investicijų į naujus telkinius.
Be to, „Gazprom“ susidūrė su biudžeto smukimu. Dėl krentančių naftos ir dujų kainų kompanijos pajamos sparčiai mažėja. Dėl visų minėtų priežasčių artimiausiais mažės dujų iš Rusijos.
Pernai Anatolijus Čiubaisas prognozavo, kad Rusija dujų trūkumą pajus jau 2009 m. Panašu, kad jis buvo teisus. Aš ir kai kurie kiti ekspertai kalbėjo apie 2010-2011 m. Viena iš tikrųjų priežasčių, kodėl Rusija nutraukė dujų tiekimą Ukrainai, - noras kuriam laikui tai nuslėpti. Rusijai reikia Turkmėnistano dujų, bet, kiek žinau, ji iki šiol nėra sudariusi sutarties dėl tiekimo 2009 m. Todėl „Gazprom“ jaučia 55-60 mln. kub. m dujų stygių. Tai yra didžiulis minusas.
Rusijos strategija yra nutiesti daugiau dujotiekių nei ji galės eksportuoti dujų. Kaip juos finansuoti? Kai pernai rudenį buvau Vilniuje, finansinė krizė dar nebuvo sudavusi didžiausio smūgio. Tuomet atrodė, kad „Gazprom“ galbūt galėtų iš dalies finansuoti šiuos projektus. Tačiau po to prasidėjo krizė, kuri „Gazprom“ paveikė itin smarkiai. Dabar aišku, kad ši kompanija nebūtų pajėgi finansuoti net dalį minėtų projektų. Tačiau „Gazprom“ ir Kremlius dar turi pakankamai pinigų samdyti lobistus, teisininkus, viešųjų ryšių kompanijas ir politikus Vakaruose. Jie stengiasi įtikinti ES finansuoti „Nord Stream“.
– Pernai interviu DELFI teigiamai vertinote Lietuvos energetikos politiką, kaip iniciatyvią ir aktyvią. Tačiau elektros tiltai į Vakarus dar nepradėti tiesti, nauja atominė elektrinė tebelieka popieriuose, todėl iš esmės liekame priklausomi nuo rusiškų šaltinių. Ar tebesilaikote ankstesnės nuomonės?
– Lietuva yra nedidelė šalis. Labai gerai, kad ji kalba ir kalba daug. Bet ji per maža imtis individualių žingsnių ar daryti reikšmingą įtaką kitų šalių sprendimams. Ačiū Dievui, bent jau kalbate. Ne vien apie tai – puiku, kad kalbėjote apie Gruziją, apie ES politiką Rusijos atžvilgiu. Lietuva gali keisti tik sprendimų priėmėjų nuomonę.
– Mūsų situacija kiek kitokia nei Bulgarijos ar Slovakijos, į kurias nutrūko rusiškų dujų tiekimas, - mes pašonėje turime Kaliningradą. Ar Maskva gali spjauti į šį savo regioną ir ryžtis analogiškam žingsniui prieš Lietuvą?
– Rusija bet kada gali nutraukti dujų tiekimą Baltijos šalims, kaip jau buvo padariusi dešimtojo dešimtmečio pradžioje, dėl techninių priežasčių. Gali pasakyti, kad kažkas nutiko, kaip kad buvo su „Družbos“ naftotiekiu. Pastaraisiais metais, o ypač – dabar Rusija laikosi strategijos įtikinti Vakarus, kad tranzitinės valstybės yra nepatikimos, o jei nereikia tiekti dujų per trečią šalį, viskas būna tvarkoje. Jei nutrauktų dujų tiekimą Baltijos šalims, pasirodytų, kad ji nepatikima tiesioginė tiekėja. Rusija negalėtų apkaltinti kitų. Todėl, manau, nei Baltijos valstybėms, nei Lenkijai dabar tai negresia, nebent baigsis rusiškos dujos. Šiuo metu Ukraina yra pagrindinis taikinys.
– Ar Rusija gali pakelti mums dujų kainą? Nors jau dabar mokame bene daugiausiai Europoje, būtume priversti mokėti bet kiek, nes iš kitur dujų negauname.
– Europoje nėra tokio dalyko kaip dujų rinkos kaina, nes nėra bendros dujų rinkos. Yra daug nacionalinių, vietinių, subregioninių rinkų. Taigi kaina priklauso nuo dvišalių susitarimų su atskiromis kompanijomis. Beveik visos sutartys yra slaptos. Net žinodami galutinę kainą nežinome visų sąlygų. Didesnę ar mažesnę kainą Rusija siūlo atsižvelgdama į sutartyje įrašytas sąlygas. Tai paaiškina kainų skirtumą. Vienas svarbus faktorius yra tai, ar dujas gaunanti šalis leidžia „Gazprom“ valdyti dalį vamzdžių. Pavyzdžiui, Baltarusija susitarė atiduoti 50 proc. „BelTransGaz“, todėl moka mažiausiai Europoje. To neneigia ir patys rusų pareigūnai.