Pasak pusę Lietuvos teritorijos aptarnaujančio Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vyresniojo specialisto arklių veislininkystei Vido Isodos, Lietuvoje arklininkystė pasiekė tokią ribą, kad turėtų įvykti lūžis. Specialistai pasigenda griežtesnės arklių atrankos. Tai ilgas, kruopštus ir nemažai kainuojantis užsiėmimas. Ne be reikalo Vakaruose arklių asociacijoms vadovauja karaliai, lordai, naftos magnatai. Paprastas neturtingas žmogelis ten gali tik arklio gardą išvalyti.
Ypač susirūpinta Lietuvos nacionalinių arklių veislių – Lietuvos sunkiųjų, žemaitukų bei stambiųjų žemaitukų išsaugojimu. „Vienu metu savo teritorijoje turėjome tik 60 kumelių, turinčių kilmės dokumentus, nes kitas pardavėme. Mūsų išaugintą arklieną suvalgė italai, prancūzai. Buvo likę tiktai 8 veisliniai eržilai. Dar kiek - ir būtų lietuviškos veislės išnykusios, ypač Lietuvos sunkieji, kurie ypač vertinami dėl delikatesinės mėsos“, - kalbėjo V.Isoda.
Jo pastebėjimu, karvę A.Smetonos laikais laikydavo dėl mėšlo ir pieno, o arklį - dėl darbo jėgos. Net dainos, pasakos, pasakėčios be jų neapsiėjo. Užtat arklio mėsos lietuviai ir nevalgė. Jis buvo pragyvenimo ūkyje pagrindas. Kai atsirado technika, arklys liko daugiau kaip paveldas. „Mums istorija neatleistų, jeigu neišsaugotume nacionalinių veislių arklių. Reikia tik paskambinti ir į Lietuvą atveža arabų, trakėnų, hanoverių ar kitokių veislių arklių. Bet iš kur parsivešime nacionalinių veislių arklių?“ - retoriškai klausė VL pašnekovas.
Ilgametis arklininkystės žinovas tikino, jog šiuo metu tik labai mažai daliai arklių augintojų šis užsiėmimas yra pelningas. Dažniausiai yra atvirkščiai - arklius savininkai išlaiko kitų savo verslo rūšių lėšomis. „Praėjo laikai, kai iš arklių buvo galima prasigyventi. Buvo metas, kai lietuviai pirkdavo arklius Rusijoje už rublius, o parduodavo vokiečiams, lenkams, švedams, suomiams už tiek pat, tik jau gaudavo doleriais. Tada susidarė nuomonė, kad arklininkystė – aukso šulinys. Tik semk ir netingėk“, - svarstė V.Isoda. Šiandien jau yra kitaip. Paprastą arklį per metus išlaikyti kainuoja apie 4 tūkst. litų, o sportinis iš savininko pareikalauja net iki 15 tūkst. litų.
Sukuria darbo vietų
Arklininkystės nauda V.Isoda neabejoja. Anot jo, vienas arklys sukuria apie 11 darbo vietų. Jam reikia šėriko, kalvio pasagoms kaustyti, veterinaro paslaugų, sportiniams žirgams – trenerio. „Kas tiksliai gali pasakyti, kiek dar ir vaikų iš gatvės ištraukia žirgininkystė. Pradėjęs joti, vaikas vos prabudęs vasarą lekia į žirgyną. Neturi laiko niekais užsiimti. Iš savo praktikos žinau. Jei nepasakytum, vaikai, eikite namo, tai būtų žirgyne per naktį“, - dėstė ilgametis arklių specialistas.
Pats jis arkliais susidomėjo, kai jau pradėjo nebetilpti po stalu. Tuomet pirmą kartą ir užlipo ant arklio. „Daugiau nieko ir nebuvo gyvenime be arklių, - teigė jis. – Pastebėjau, kad žirgininkystėje pasilieka paženklintieji, kaip patys sakome, fanatikai“.
Jam tenka bendrauti ir su veislinius žirgus auginančiais stambiais ūkininkais, ir su arklius laikančiais čigonais. Neseniai užsukęs čigonų tautybės marijampolietis Stepas Marcinkevičius, auginantis 17 Lietuvos sunkiųjų arklių, pareiškė norą dalyvauti Nykstančių naminių gyvulių veislių išsaugojimo programoje. „Nesuprantu kaime gyvenančių žmonių, kurie laiko neveislinius arklius. Kam tokius laikyti?, - svarstė specialistas. - Arklys tiek pat suėda, koks jis bebūtų, o dar šeimininkas kasmet penkerius metus gautų 191 – 198 eurų paramą. Kiti kaimiečiai sako jau nemoką arkliu arti, esą traktorius jį išstūmė. Bet man, kai pamatau kieme arklį, ta sodyba vien dėlto pasidaro širdžiai miela. Vandenį karvėms galima nuvežti pasikinkius arklį, nebūtinai vežti traktoriumi. Kaimui labiau „prie veido“ tinka, kai laikomos senosios nacionalinės gyvulių veislės“.
Tokiu pavyzdžiu galėtų būti Lietuvos sunkiųjų arklių asociacijos pirmininko Juozo Bekampio veislinis ūkis Kūlokų kaime (Marijampolės sav.). Jame šiuo metu auginama per 80 nykstančios veislės arklių. Kasmet veislyną atjaunina kelios dešimtys kumeliukų. Tačiau J.Bekampis iš to didelės naudos neturi, nes nepaisant paramos, į arklius tenka daug investuoti. Jam tai labiau tėvų perduotas, į kraują įaugęs pomėgis.
Ncionalinių veislių arklių augintojai dar gali pasigirti valdžios dėmesiu jų verslui – būsimomis ES išmokomis, tačiau sportinių, daugiausia trakėnų, hanoverių, veislių žirgų augintojai ir veisėjai pakankamai dėmesio nesulaukia. Pasak vos ne ketvirtį amžiaus žirgininkystei skyrusios ir ne vienerius metus Marijampolės žirgynui vadovavusios Daivos Leonavičiūtės, šiuo metu Lietuvoje sportinių žirgų auginimas daugiausia laikosi tik entuziastų pastangomis. Trūkstant paramos tokių arklių augintojams, ūkiai smulkėja – laikoma vos iki 10 veislinių kumelių. Be to, paauginti žirgai parduodami užsieniečiams. Todėl Lietuvoje beveik nebelieka paties pajėgiausio amžiaus (12–18 metų) žirgų, su kuriais jojikai gali pasiekti pačių geriausių sportinių rezultatų.
Nauda ir akiai malonu
Be nacionalinių veislių arklių ir sportinių žirgų, Lietuvoje pradėjo plisti ir labiau pramogoms skirti fryzų veislės žirgai. Jie akį traukia grakščiais judesiais, elegancija. Arklininkystės specialistai Lietuvoje pastebi, kad turėti nuosavą tokios veislės arklį vis labiau tampa prestižo reikalu, nes jau ne iš automobilio, o iš žirgo sprendžiama apie jo šeimininko skonį. Tokia tradicija atkeliauja iš Vakarų, kur žirgai bei gražios karietos – jau sena realybė.
Marijampolietis verslininkas Romas Vizbara vienas pirmųjų savo krašte įgyvendino šią svajonę. Jis augina tris olandų fryzų veislės kilmingus žirgus ir turi tris arklių traukiamas transporto priemones. Be dviejų jau anksčiau įsigytų originalių brikų, šeimininkas pagal individualų užsakymą Lenkijos gamykloje dar pasigamino ir prabangią karališką karietą.
Pasak šeimininko, kol kas jam tai - tik pomėgis, širdies pamaloninimas, bet ne verslas. Nors ir kirba galvoje minčių karališka karieta šventadieniais vežioti vestuvininkų, tačiau kol kas dažniau brika ar karališka karieta jis vežioja kaimynų ar pažįstamų vaikus. Šiaip sau, pramogai.
Tokių pramoginių žirgų auginimo entuziastų, kaip pats, R.Vizbara randa Dzūkijoje bei Lenkijoje. Kasmet susitinka kelių dienų žygyje. Vieni atjoja, kiti – suvažiuoja karietomis, brikeliais. Tokiam prabangiam pomėgiui neprieštaraujanti R.Vizbaro žmona Dalia teigė, kad taip jos vyras įgyvendino savo dar vaikystės laikų svajonę.