Po žavesio - nusivylimas
Ūkininkas A. Butvilas prisimena, kad prieš dvidešimt metų jis, kaip ir daugelis kitų besikuriančių žemdirbių, pasidavė svarainių reklamos įtakai – nusipirko 10 tūkst. sodinukų, už kuriuos sumokėjo 8 tūkst. rublių, ir užsodino hektarą žemės. Pirmaisiais metais derliaus pirkėjų buvo ne vienas. Ūkininkas prisimena, kad svarainių reikėjo vaikų tyrelių gamintojams, saldainių fabrikui Kaune, anykštėnams vynininkams, vilniečiams vaisių sulčių ekstraktų gamintojams.
Tačiau paklausos bumas kaip greitai kilo, taip pat greitai ir nuslūgo. Svarainių augintojams atėjo sunkūs laikai. „Būdavo metų, kad svarainių net neskindavome, nes jų niekam nereikėjo. Derlius taip ir likdavo ant krūmų. Tada labai daug nusivylusių ūkininkų savo svarainynus panaikino, užarė. Labai mažai Lietuvoje jų liko“, - pasakoja A. Butvilas.
Užsidarius vienoms durims, atsidaro kitos
Ūkininkas nepasidavė masinei panikai. „Pradėjau dairytis į turgus, ėmiau ieškoti, kas mano svarainius galėtų paimti ir parduoti. Pamažu radau prekiautojus, kurie svarainių nesibaidė. Iš pradžių jiems net leisdavau neparduotus vaisius išmesti. Per kelerius metus susidarė pirkėjų ratas, jie iš manęs paimdavo tiek svarainių, kiek galėdavo parduoti. Šis įdirbis pasiteisino. Dabar kasmet man svarainių trūksta, nes galėčiau parduoti daugiau negu hektare užauga“, - sako A. Butvilas.
Jis derlių tiekia tik Kauno miesto prekiautojams, kurie sezono metu išparduoda apie 4 t šių vaisių. Taigi kasmet kauniečiai suvartoja tokį kiekį ekologiškų svarainių iš Lazduonių kaimo. Mat jau septinti metai A. Butvilas savo keliolikos hektarų ūkį sertifikuoja kaip ekologinį. Seniau, kol svarainynas buvo neekologinis ir tręšiamas intensyviai, užaugdavo apie 10 t vaisių, o dabar apie 4-5 t. Kartais derlių sumažina pavasarinės šalnos, jos nušaldo svarainių žiedus. Norint nuo šalnų apsisaugoti, ūkininkui pavasarį tenka paryčiais svarainyne deginti šiaudus, leisti dūmus.
Ūkininko nuomone, mažam, keliolikos hektarų ūkiui, kuriame, be svarainių, auginami javai, pradėti ekologiškai ūkininkauti buvo logiškas sprendimas. Trąšos, pesticidai vis brangdavo. Taigi prasminga buvo jų atsisakyti ir gauti tais laikais nemenką paramą už ekologinius plotus. Derliaus praradimą kompensuodavo išmokos. Be ekonominių sumetinų, A. Butvilui nesvetimos pačios ekologinės idėjos – norisi gyventi švaresnėje aplinkoje.
Ekologinių svarainynų Lietuvoje nedaug: pernai penkiuose ūkiuose sertifikuoti 26,36 ha.
Daug sunkaus darbo
Ekologinį svarainyną prižiūrėti sunkiau, nes negalima naudoti herbicidų. Todėl piktžoles tarp krūmų tenka ravėti rankomis. Mechanizuotai galima įdirbti tik tarpueilius. „Kadangi svarainynui jau dvidešimt metų, norėdamas atjauninti plantaciją kartais kas antrą eilę krūmų išpjaunu, o tarpus kultivuoju. Vėliau augalai atželia ir po dvejų metų vėl veda vaisius su nauja energija“, - sako A. Butvilas.
augintojų, kuris nepuolė užarti hektaro įveisto svarainyno. Nors buvo metų, kad derlius taip ir likdavo nenuskintas, jis kantriai dirbo, kol susikūrė svarainių realizavimo kelius ir dabar parduoti nuskintus vaisius problemų nėra. Net atvirkščiai – pastaraisiais metais jaučiama didėjanti svarainių paklausa. Tačiau ar verta vėl susižavėti jų auginimu?
Kaip žinome, svarainių šakelės turi aštrius dyglius, taigi tiek ravint, tiek skinant vaisius reikia jų saugotis. Darbas nepatogus, lėtas. Ūkininkas derlių skina pats su šeima, atvažiuoja padėti giminės.
Susidomėjusiesiems svarainių auginimu A. Butvilas pirmiausia pataria įvertinti savo norus ir galimybes: „Teks daug ir sunkiai dirbti. Teks surasti nišą rinkoje. Tik tuomet gali pasisekti.“
Augintojui pigu, pirkėjui brangu
Per du dešimtmečius, nepaisant sunkių metų, kai derlius likdavo lauke, svarainynas, pasak ūkininko, atsipirko. Dabar iš jo uždirbama. Tiesa, kaina, kurią turgaus prekeiviai duoda už vaisius, kukli: už kilogramą augintojui tenka 2 Lt. Ne ką daugiau negu už paprastus obuolius. A. Butvilas tokia kaina nesistebi. Prekeiviai taip pat užsideda savo antkainį. Iš svarainių žmonės namuose dažniausiai daro sirupą, o tam reikia nemažai cukraus (kilogramui vaisių tiek pat cukraus). Taigi žmogui svarainių sirupas kaštuoja palyginti daug, todėl svarainių pavieniai pirkėjai didelių kiekių neperka.
Augintojas prognozuoja, kad svarainių kaina gali ir kilti, nes jau dveji treji metai jaučiamas šių vaisių paklausos augimas. Tačiau jeigu žmonės vėl, kaip anksčiau, puls veisti svarainių plantacijas, po kelerių metų gali pasikartoti senoji istorija, kai derliaus nebuvo kur dėti. „Šiemet galėtume parduoti daugiau negu nuskinsime. Esame sudarę sutartį su kitu ūkininku, kuris organizuoja svarainių perdirbimą. Jam ketiname parduoti toną vaisių“, - pasakoja A. Butvilas.
Ūkininkas planuoja svarainyną plėsti. Šiemet užsiaugino šiek tiek sodinukų. Pavasarį sodins kelias bandomąsias eiles. Jeigu viskas pavyks, vėliau ketina užsodinti dar vieną hektarą lietuviškųjų citrinų. Svarainiai gana įnoringi augalai: dauginant iš sėklų ne visi sodinukai paveldi motininio augalo savybes. Tenka atrinkti tuos, kurie veda didesnius vaisius, nes būna prisimaišę menkaverčių augalų.
Reikėtų plėtoti perdirbimą
Norint labiau išplėsti svarainynų plotus šalyje, reikia vystyti jų perdirbimą. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės mokslininkai yra sukūrę ne vieną produktų su svarainiais receptą.
Ūkininkas A. Butvilas imtis svarainių produktų gamybos kol kas neplanuoja. Idėja galbūt nebloga, tačiau tam reikia nemažų investicijų, atbaido didelis biurokratizmas.
Svarainių supirkimo ir perdirbimo patirties turi ūkininkas Algirdas Grigalevičius, kuris šiais vaisiais susidomėjo prieš dešimt metų ir dabar Kauno r. augina maždaug 2 ha svarainių plantaciją. „Dabar Babtuose įsirengėme šaldytuvus, nedidelį cechelį, kuriame gaminame kai kuriuos svarainių produktus. Dalį svarainių džioviname, taip pat gaminame jų sirupą, sultis. Šiemet turime užsakymą paruošti šaldytas svarainių skilteles. Tačiau svarainių produktų užsakymų kiekiai nedideli. Todėl turime ir kitų papildomų verslų, pavyzdžiui, auginame obuolius, kuriuos vežame į vaisių perdirbimo fabriką. Jis atlieka paslaugą - pagamina sulčių koncentratą, kurį realizuojame patys pagal sutartis“, - apie vaisių perdirbimo verslo kasdienybę pasakoja A. Grigalevičius.
Paklaustas, kaip vertina svarainių auginimo ir perdirbimo perspektyvas, A. Grigalevičius sako, kad svarainių panaudojimo teorinių galimybių yra daug. Šie vaisiai tinkami kaip įvairių produktų sudedamoji dalis. Poreikis gana nemažas, nors ribotas. „Su svarainiais panašiai kaip ir su kitais vaisiais ar uogomis: būna metų, kai paklausa išauga, o būna, kai ji visiškai sumenksta. Manau, nėra nė vienos rūšies vaisių ar uogų, iš kurių tik vienintelę auginant galėtum būti užtikrintas dėl ateities. Visi girdėjome, kaip buvo atsitikę juodųjų serbentų augintojams, kainos buvo nukritusios iki 1 Lt/kg uogų, o dabar jau moka ir 4 Lt/kg“, - pasakoja A. Grigalevičius. Jis įsitikinęs: svarainius verta auginti kartu organizuojant ir jų perdirbimą. Tačiau reikia žinoti, kad šie vaisiai kieti, gana „agresyvūs“: nuo rūgščių greitai susidėvi įrengimai. Tai yra viena priežasčių, dėl kurių mažai kas nori imtis svarainių perdirbimo.
Vis dėlto A. Grigalevičius įsitikinęs, jog svarainių auginimo plotai Lietuvoje turėtų dar plėstis. Jo nuomone, galėtume auginti iki 100 ha svarainynų. Toks plotas ir gaunamas derlius patenkintų dabartinį šių vaisių poreikį šalyje. Augintojas sako, kad reikėtų naujų veislių svarainių, kurie būtų ne tokie dygliuoti, būtų lengviau nuskinti derlių.