Beširdiškumas šokiruoja
Šiaulių apskrities maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vadovas Alvidas Trilikauskas sako, kad kartais net juos, visko mačiusius specialistus, šokiruoja tai, ką pamato. Neseniai veterinarai vyko į Šiaulių rajono Smilgių kaimą, kur sniege „ganėsi“ kumelė ir ožys.
Paaiškėjo, kad šie gyvūnai benamiais tapo jau antrą kartą. Prieš porą metų jie jau buvo paimti iš to paties kaimo gyventojos ir perduoti kitam sodiečiui, kuris iš pradžių juos prižiūrėjo. Bet, matyt, rūpinosi tol, kol gyvuliai buvo sveiki ir naudingi, ypač kumelė. Antraip gyvuliai šią žiemą nebūtų atsidūrę lauke. Gyvūnų sveikata bei jų gerove besirūpinantiems specialistams iškart tapo aišku, kad arklys dar ir serga. Gyvuliai rasti nešerti ir negirdyti. Kaimiečiai apsidžiaugė sužinoję, kad jų pagalbos šauksmas dėl kankinamų gyvūnų buvo išgirstas. Jie patys suskubo atnešti pašaro. Vėliau gyvūnams buvo surastas naujas šeimininkas. Juos priglaudė Vabalų kaimo gyventoja Natalija Čiuhlėj. Tačiau nei dėmesys, nei vaistai kumelei nebepadėjo – ji nugaišo.
Vyresnių žmonių bėdos
A.Trilikauskas sako, kad ankstesniais metais jų specialistai dažniau būdavo kviečiami į psichinę negalią ar bent ryškių tokių negalavimų požymių turinčių žmonių sodybas. „Bet ant tokių šeimininkų nė pykti negali. Šiuo metu žiauriai su savo gyvūnais elgiasi, rodos, protingi ir gana stiprūs žmonės, t. y. tokie, kur nepasakysi, kad jiems pritrūko sveikatos gyvulį pašerti. 2010 metais iš 23 gautų pranešimų apie neprižiūrimus gyvulius ir gyvūnus gal tik trimis atvejais patiems šeimininkams reikėjo pagalbos, visi kiti – sveiki žmonės“, – dėstė veterinaras.
A.Trilikauskas pastebi, kad savo augintinių kankintojais dažniausiai būna vyresnio amžiaus, pernelyg į taurelę įnikę žmonės.
Ne šeimininkų iškviesti veterinarai būna sutinkami įvairiai: „Vieni varo iš kiemo, kiti grasina pažintimis, treti koneveikia, ketvirti būna sutrikę ir net išsigandę, pažada pasitaisyti. Ir netgi pasitaiso. Kartais stebina ir elementariausio supratimo stoka, – pasakojo A.Trilikauskas. – Dar būna ir tokių, kurie tiesiai pasako, kad nebepajėgia gyvulių prižiūrėti ir paprašo paimti juos.“
Tačiau gyvūnų sveikatingumo ir gerovės specialistai bet kada sugalvoję negali lankytis kaimiečių tvartuose. Jie atvyksta tuomet, kai turi informacijos apie blogą padėtį.
Ilgos paėmimo procedūros
Gyvūnų sveikatingumo bei gerovės specialistai privalo paisyti teisinių dalykų. „Gerai, jei gyvuliai turi dokumentus (gyvūno pasą) ir jie registruoti Žemės ūkio ir kaimo verslo registre, – dėstė A.Trilikauskas. – Tuomet galima kreiptis į teismą ir po kelių dienų jau gauti leidimą paimti gyvulius.“
Tačiau neprižiūrimi gyvuliai dažniausiai neturi jokių dokumentų, todėl pirmiausia reikia jais pasirūpinti. Be to, tai kainuoja. A.Trilikauskas prisipažįsta, kad už Smilgių kumelės, kuri netrukus nugaišo, pasą jie patys sumokėjo, tačiau kur kas didesnės išlaidos būna, kai tenka paimti iš fermos visus gyvulius. Toks atvejis buvo Kairiuose. Tąkart gyvūnams naujo šeimininko nebeieškota, jie iškart, gavus teismo sprendimą, buvo paskersti.
A.Trilikauskas prašo kaimo žmonių nebūti abejingiems gyvulio kančiai. Ne visada gal ir specialistus kviesti reikia, gal vertėtų kaimyną sugėdinti. Kita vertus, žmonės dažnai bijo neigiamos nedorai besielgiančiųjų reakcijos. Tuomet belieka negaištant apie tai informuoti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistus ar bent savo seniūną.