Parašau filmo recenziją, ir žiūrėk komentuoja: „tai ar man čia turėtų būti įdomu?“. Parašau apie emigrantus ir jų vidutinį intelekto lygį ir skonio standartą – „tai ar man dabar turi būti gėda, kad aš Anglijoje?“. Neduok Dieve, pavalgai ir parašai apie restoraną, tai jau ten išlenda penki šimtai idiotų, kurie praneša, kad (1) jie negali valgyti restoranuose, nes uždirba 325 eurus per mėnesį, (2) jie valgo namie, nes pigiau ir skaniau, ir (3) jiems toks maistas nepatinka.
Kas jums sakė, jūs medinės galvos, kad čia apskritai su jumis kas nors šneka? Jei jums nepatinka valgyti restoranuose, arba jei jūs neturite tam pinigų, arba jei jums nepatinka šitoks maistas, kas jums liepė skaityti?
Su jais kalbėtis – kaip su žemės referendumo idiotais, kurie nukrenta, kaip popieriniai kareivėliai, po paties pirmojo atsakymo. Nenori žemės parduoti užsieniečiams? Neparduok žemės užsieniečiams. Neparduok, ir viskas – kam tau ta palapinė, kam parašai, kad referendumas, kam įstatymo pataisos? Sakai, tu pats apskritai žemės neturi? Tai kokia tavo problema, kodėl tu čia aiškini, ir šiaip, kas tau davė leidimą loti apie kažką, kas išvis ne tavo bėda (šis klausimas juos išveda iš kantrybės per pusę sekundės: jie nuolatos klausinėja oponentų, kas jiems leido kalbėti, rašyti, spręsti ir vertinti, bet labai susierzina, kai šitą patį klausimą apsuki prieš juos)?
Jie – kaip tie vyresnio amžiaus giminaičiai, prieš ketvirtį amžiaus pirmą sykį pamatę TV reklamas apie prabangias atostogas ir automobilius, kainuojančius tiek, kiek jų tuometinis atlyginimas, padaugintas iš šimto metų. „Kodėl man čia šitą rodo, aš tik susinervinu.“ Čia ne tau rodo. Nepatinka – nežiūrėk. Tu čia išvis niekuo dėtas. Su tavim niekas nešneka.
Tuoj suprasite, kam ši ilga įžanga.
Apie šį kurortą aš rašau su dideliu malonumu, kadangi niekas net negalės manęs apkaltinti, esą aš jį reklamuoju. Kodėl? Todėl, kad labai mažai skaitytojų yra kurorto tikslinė auditorija. Labai abejotina, kad kažkas, paskaitęs Užkalnio straipsnį portale ir atsikėlęs nuo kėdės, pasakys sau: „aš manau, kad visą laiką norėjau kepsnio už €100 ir dabar supratau, kad tikrai noriu, ir žinau, kad tai galima gauti“.
Visų pirma, taip niekada nepasakys. Antra, to kepsnio taip paprastai net neužsisakysi: kurortas pakelia užtvarą tik klubo nariams arba tiems, kas užsisako ten nakvynę. Trečia – jis keliolika kilometrų už Trakų, prie Ungurio ežero, ir niekam nebado akių.
Čia apie kurortą „IDW Esperanza Resort“. Pirmasis įspūdis daugelį (o gal net visus) suglumina. Ne dėl idealiai sutvarkytos aplinkos – paplūdimiuką prie ežero kas rytą sugrėboja, kad smėliukas būtų tobulas, nuo teniso korto nurankioja kankorėžius ir (norėčiau tikėtis) visus pušų spyglius po vieną nuvalo skudurėliu. Na, gerai, pušų spyglių nevalo. Bet ežeras kasmet įžuvinamas, ir visi didžiulės teritorijos takeliai pašluoti taip, lyg būtų klinikos koridoriai. Dviračiai stovi tiesiog už pastato, prie vyno rūsio (mačiau ir tą, ir tikrai nedaug kitų tokių Lietuvoje), ir jie neprirakinti. Niekas jų neims, o kas pasinaudos, tie pastatys į vietą. Tie, kas čia lankosi, dviračių nevagia.
Stebina ne tai: visi pastatai prie ežero suręsti iš vakarietiškojo raudonojo kedro rąstų, kurių specialiai šiam viešbučiui atplukdė per Atlantą iš Kanados keliasdešimt jūrinių konteinerių, ir rąstai tokio nežmoniško storio, kad akis pasimeta nuo prorcijų disonanso. Saunoje jaučiausi kaip milžinų namelyje: šeši rąstai, sudėti vienas ant kito – štai ir mano ūgis. Šie medžiai, kurie gyvenime būna iki 75 metrų aukščio (Vilniaus arkikatedros varpinė yra 57 metrų aukščio, taip kad galit įsivaizduoti), tai lyg pasiutiniai iš didelių erdvių krašto į mažą Lietuvą, kaip ateivių gigantų pėdos.
Pirmoji mintis – ar viskas čia gerai su skoniu? Paskui supranti, kad reikia priprasti: ir prie Amerikos kalnų trobos pojūčio (tai vis nuo tų rąstų), ir nuo amerikietiško stiliaus puošybos – paveikslai ant sienų ne tokie, kokius kabintų lietuviai savo viešbutyje, bet tiksliai tokie, kokius matydavau geruose Amerikos provincijos viešbučiuose. Ne Niujorke, ne Los Andžele, ne Čikagoje. Tie paveikslai, baldai, puošyba – tai konteksto dalis. Nesitikėkite, kad jie sutaps su jūsų skoniu.
Tik paskui supranti, ką labiausiai primins vidutiniam lietuviui. Taip, čia Twin Peaks‘o miestelis. Tik čia ne kino studija, ne pramogų parkas ir ne imitacija. Čia sienos beveik metro storio, čia viskas pastatyta amžiams. Ir čia jautiesi, kaip pakviestas į kažkokį milžinų žaidimą, kurį jie pasidarė sau, kažkokiems tikslams, kurių iki galo negali suvokti. Tai truputį kita planeta, ir, kaip jau sakiau, prie to reikia priprasti.
Ypatingai Twin Peaks‘o jausmas aštrus ilgame balkone su giliomis, patogiomis kėdėmis.
Ir dar viena mintis pakyla ir neduoda ramybės. Čia viskas turėjo tiek kainuoti, kad niekada gyvenime nebus įmanoma padaryti tokios apyvartos, kad atsimuštum kapitalines išlaidas, nebent čia verslo planas trims šimtams metų į priekį. Dar juk virš šimto žmonių gauna atlyginimus, ir iš tų žmonių, neatrodo, kad jie dirbtų už minimumą. Kai pamatai pasaulyje žinomą šefą iš Toskanos, Mickey Bhoite, anglišku vardu, indiška pavarde ir garsų savo drąsiu itališkos virtuvės interpretavimu, supranti, kad čia pinigus skaičiuoja kitaip, negu įprasta už kurorto ribos, kur yra paprastas gyvenimas.
Klausiu Tomo Maknicko, „IDW Esperanza Resort“ direktoriaus, kiek čia viskas kainavo? Tomas ilgai gyveno Los Andžele, paskui Santa Barbaroje, Kalifornijoje, ir yra iš tų, kas grįžo į Lietuvą, kaip ir aš, nes čia dar geriau.
Tikslių skaičių, žinoma, nesitikiu, bet išgirstu apie pradinę išlaidą apie 100 mln. litų. Tomas paaiškina, kad sumanymas buvo padaryti kurortą tiksliai taip, kaip norisi – taip, kaip niekas daugiau nėra daręs Lietuvoje, padaryti kurortą, kuris būtų pripažintas užsienyje, o su pasauliniu pripažinimu ateis ir verslo sėkmė. „Think big“, galvoti plačiai – toks kūrėjų planas.
Kalbant apie pripažinimą, jau dabar jie turi susirinkę apdovanojimų ir pirmųjų vietų – nuo TripAdvisor, kuris šį kurortą vienintelį 2014 metais iš rytų Europos viešbučių įtraukė į Europos 25 geriausiųjų sąrašą, iki geriausio viešbučio Lietuvoje pagal oficialaus klasifikavimo balus. Aš apžvelgiu apdovanojimus, bet argi aš pripažinsiu autoritetus? Aš pats viską vertinu ir turiu savo sugalvotas laukines žąsis galvoje ir akyse. Aš, kaip ir jie, galvoju plačiai.
Tai planas, sakote, pastatyti svajonę, neskaičiuojant pinigų (na, žinoma, skaičiuojant, bet čia posakis toks), ir tai bus taip tobula, kad negalės neveikti? Kaip iš grožinės literatūros. Arba kaip iš mano pasakymo, kad viskas gyvenime prasideda nuo svajonės. Aš pasakyčiau, kad čia, kurorte, yra toks verslo modelis, apie kurį man nepasakojo verslo mokykloje, bet aš žiūriu savo akimis ir negaliu ginčytis, nes rąstus galima čiupinėti ir Amerikos kvapas šnervėse, įėjus į kambarį, yra tikras kvapas.
Įrodymas, kad ir toks modelis, yra prieš mano akis – kiekviename žingsnyje. Viešbučio apartamentuose, SPA, vyno rūsyje, ežero pakrantėje, baseine, pirtyje, krepšinio aikštelėje: visur švyti kokybė, kokios šiaip jau Lietuvoje neturėtų būti pagal įprastinę verslo logiką. Reiškia, įmanoma ir taip.
Čia kaip tas tailandietiškas masažas: smulki masažistė, rodos, negalinti nieko nuskriausti, mane pusantros valandos kankino taip, kad urzgiau, kaip sužeistas žvėris. Kai Anykščiuose patyriau Tailando masažą, ten skausmo skalėje nuo vieno iki dešimties buvo gal du ar trys balai.
Šiame SPA už Trakų skausmas masažo metu siekė gal dvylika balų iš dešimties galimų. Aš kandžiojau pagalvę ir vos neapsiverkiau, kai mane trypė kojomis ir po mentėmis kišo alkūnes ir spaudė, spaudė, spaudė. Žinoma, paprašyti švelniau man neleido vyriškas pasipūtimas. Visi mes norime įsivaizduoti, kad esame antžmogiai ir specialiųjų pajėgų kariai.
Šefas Mickey Bhoite paruošė degustacinį meniu – klausė, ar norėsiu kažko konkretaus iš valgiaraščio, kur kainos eina iki triženklių? Ne, man atrodo, kad tokiam šefui siuntinėti savo pageidavimus yra tas pats, kaip tapytojui aiškinti, ką norėtum, kad jis pavaizduotų. „Norėčiau saulėlydžio, vaivorykštės ir dviejų besimyluojančių undinių“. Ne, tegul šefas rodo, ką žino geriausiai. Tą patį galite pabandyti ir kituose restoranuose – paprašykite šefo pagaminti tai, ką jis pats labiausiai mėgsta. Užmirškite savo pomėgius akimirkai ir pasitikėkite žmogumi, kuriam maistas yra jo gyvenimo pasirinkimas. Blogai nebus.
Degustacinis meniu buvo labai toli nuo Lietuvos. Taip, Lietuvoje yra šefų, kurie padaro tokį lygį, yra ir panašių kainų, tačiau potyris yra toks, kad svaigaus užsienio plotas buvo atsargiai iškirptas ir perkeltas į Lietuvą, atsigulė, prigijo ir sužydėjo, kaip tie šampano burbuliukai.
Sultinys mėgintuvėlyje su grybukais, austrė su Bloody Mary padažu (pirmas kartas mano gyvenime, kai padažas papildė austrę, o ne nužudė), Madagaskaro krevetė su šviežia burrata, ravioliai su jaučio uodega, karvelio mėsa su cinamono žieve ir nepadoriai puikūs desertai, ir tikrai aukšto skyrdžio vynai, apie kuriuos primena didelės etikečių freskos ant sienų.
Cigarų kambaryje galvojau, kad taip, man reikės čia grįžti.
Man sunku paskelbti verdiktą, kurio galbūt tikitės. Kurortas ne kiekvienam (kambarys nakčiai vasaros sezono metu nuo €200, pietums su vynu planuočiau €100-€150 vienam žmogui), ir tas, kam gaila tokių pinigų, tikrai neturi jaustis blogai – taip pasakys devyni iš dešimties žmonių, ir jiems tikrai nereikėtų čia važiuoti, nes susinervins. Tačiau, jei norite išleisti nemažą sumą už trumpą kelionę į kitą pasaulį, kur negalioja paprasti ekonomikos dėsniai, arba tiesiog su cigaru pasėdėti Twin Peaks‘o verandoje, čia, man regis, jūs kelionės greitai nepamiršite.
Ir dar. Kad ir kiek sumokėtumėte, visada žinosite, kad tikrai sumokėjote žymiai mažiau, nei kažkas jau sumokėjo už jus, kad galėtumėte ten ilsėtis. Keistas jausmas, bet nepasakyčiau, kad man nepatinka.