A. Užkalnis atleido Kaunui ir sako, važinės ten valgyti

Yra laikas mėtyti akmenis į langus ir nubėgant kikenti, o yra laikas mėtyti akmenis į orą iš džiaugsmo, trimituoti ir šokinėti. Nors esu griežtas, bet niekas nepaneigs, kad esu tuo pačiu ir teisingas.

Visiems, kas man priekaištavo, kad skriaudžiu Kauną ir iš jo maisto šaipausi, neduodu jam gerų įvertinimų, o jei duodu, tai nebent kokiai pigiai reliktinei valgyklai (taip dar labiau tą miestą skaudindamas), sakydavau, kad kai Kaune bus restoranas, vertas didžiausio įvertinimo, tai ir gaus tokį įvertinimą.

Kaunas ilgai prašėsi skriaudžiamas. Miesto restoranai buvo mišinys iš liaudiškų kleckų ir zacirkų, komiškų plikbajorių pretenzijų į dvarininkus (sietynai, salionai, kvarbatkos ir teatralizuotos durnystės per Božolė dienas), įprastinio apsileidimo ir neišmanymo (Valick Valley) ir restoranų, kurie gal ir geri, bet į juos niekada neisiu, nes kai man nusibosta nesibaigiantys kaulijimai „apsilankykit būtinai būtinai būtinai nepasigailėsit“, tai jie nusibosta visiems laikams. Todėl, pavyzdžiui, niekada neisiu Kaune į restoraną Uoksas. Jiems geriau be manęs, o man – be jų. Aš nežinau, ar ten gerai, ar blogai. Ir niekada nesužinosiu.

Galiausiai, mano pasidygėjimas gimtuojo miesto nesugebėjimu sukurti puikaus restorano pavirto įsitikinimu, kad Kaunui nelemta džiaugtis sėkme. Gali Klaipėda, gali Palanga, gali Druskininkai, gali net Anykščiai (kai ten atvažiuoja vilniečiai), bet Kaunas, maniau, tiesiog nepajėgus. Jam nestovi.

Ar girdėjote apie kokį nors puikų virtuvės vadovą, kuris dirbtų arba būtų dirbęs Kaune ir apie tai pasakotų? Nė vienas garsus chirurgas nemeta darbo didžiosiose universitetinėse ligoninėse ir nevažiuoja į kaimo ambulatoriją išrašinėti tepalo nuo sumušimų girtiems traktorininkams, išsivertusiems iš kinkomojo transporto ir apsidaužiusiems ant žvyrkelio. O Kaunas kulinarine prasme visada tebuvo kaimo ambulatorija.

Viskas pasikeitė vieną šeštadienį, kai Kaune lankiausi darbų dirbti (buvau kalbėtojas miesto šventėje, garbinusioje maistą – kai festivalis kviečia Užkalnį į hedlainerius, tai daug ką pasako apie festivalį, pasakysite jūs). Pakalbėjęs ir ant scenos priešais kameras paskanavęs džiovintų svirplių ir lervų (kas gi nemėgsta lervytės paskanauti), turėjau susirašęs visą eilę rekomenduotų restoranų, iš kurių reikėjo pasirinkti vieną.

Pasirinkome „Agave“ – ne dėl to, kad čia pat, Rotušės aikštėje (Kaune beveik viskas netoliese, išskyrus Aleksotą ir hidroelektrinę), gal greičiau dėl to, kad Vilniuje vos ne kas tris dienas einame į tą patį meksikietišką, Salsa (Naugarduko gatvėje) ir laukiame, kada jis nusibos, bet jis niekada nenusibosta, ir kaip tai paaiškinti? Be to, Tex-Mex virtuvė (lietuviškai turbūt čia būtų Teksaso ir Meksikos) yra šiaip viena mėgstamiausių, nes tolima nuo lietuviškos, o man tik duok, kad užsienietiška. Tiesa, buvo toks liūdnos atminties meksikietiškas restoranas Vilniuje, Gedimino prospekte, vadinosi Vidudienis (dar anksčiau ten buvo picerija tuo pačiu pavadinimu) – ten prieš daug, daug metų kepdavo paprastą lietuvišką karbonadą, pašlakstydavo Tabasco padažu ir tada jis vadindavosi „Kepsnys Sombrero“ ar kažkaip panašiai. Baisūs laikai buvo.

Tai štai, „Agave“, Kauno Rotušės aikštėje. Rūsys, kai ir visi tenai – bet su šiek tiek puošybos, signalizuojančios apie tai, koks čia restoranas (baras toks margas nuo šviesų ir butelių, kad reikia akinius nuo saulės užsidėti, prieš žiūrint).

Valgiaraštis nedidelis, bet gerai, kad ateina pasišnekėti šefas (Rodrigo Torres Canela), nes po pokalbio užsisakome ir to, ko nebūtume užsisakę – jūros gėrybių. Lietuvoje jūros gėrybės retai būna vykusios, bet šis virtuvės vadovas išsamiai ir užsidegusiai pasakoja apie tiekėjus ir apie tai, kaip jis renkasi tik tai, ko jam reikia, o jei tinkamos kokybės sudėtinių dalių nebūna – tai patiekalo irgi nebūna.

Šefas turi patirties kituose Lietuvos restoranuose, bet jo svajonė buvo savas restoranas, ir kad būtų meksikietiškas, ir kad galėtų patiekti tai, ką pats labiausiai mėgsta iš jaunystės, kur jis užaugo – prie vandens. Dabar mes tą jo svajonę ir išbandysime.

Mango Margaritos su aitriaisiais pipirais (€4,50) yra išskirtinai gaivios, ir pipirai, kurių gali susiurbti šiaudeliu tiek, kiek leidžia drąsa, yra pats tas, ko reikėjo. Aš ten gersiu šį gėrimą, manau, dar daug kartų.

Guacamole su ridikėliais (€4,63) ir su trijų spalvų kukurūzų traškučiais (kaip Meksikos vėliava) yra geriausia, kas galėjo nutikti avokadams jų gyvenime. Ir dar, žinote ką? Kiekvienoje detalėje matyti dėmesys ir perfekcionizmas. Indai iš Anglijos tiksliai tokie, kokių tikėčiausi gerame meksikietiškame restorane kur nors Los Andžele ar San Diege. Stiklinės ir taurės – ne bet kokios, bet tiksliai tokios, kokių reikia. Atrodo, viskas magiškai limpa prie rankos ir prie akies.

Kesadija su vištiena (€5,21) lengva, puikiai suformuota, ir aš apie ją dar daug čiulbėčiau, jei ne tie patiekalai, kuriais šefas norėjo nustebinti, ir, Dievas mato, nustebino.

Jūros gėrybių lėkštė (€30), kur puikus aštuonkojis (aš žinau, ką sakau, kai kalbu apie puikų aštuonkojį), šukutės iš Naujojo Orleano su sūria ir stipraus skonio chorizo dešra, ir puikios krevetės, su meksikietiško sūrio sniegučiu, buvo turbūt vienas įstabiausių patiekalų, kuriuos ragavau pastaraisiais metais. Tai buvo gastronominė tobulybė, dėl kurios aš važiuosiu į Kauną ir vėl. Girdite, ką sakiau? Aš važiuosiu į Kauną vien dėl šio restorano ir dėl šito patiekalo.

Nors nustebinti jau atrodė sunku, bet midijos su čipotlės padažu (€11,58) buvo irgi neįtikėtinos. Tai buvo absoliučiai geriausios midijos Lietuvoje. Visi restoranai, Marijos žemėje apsimetantys belgiškais ir atnešantys tas pačias blankias nuoviras balkšvame vandenyje, šiandien gali užsidaryti su visomis savo puodynėlėmis, nes jie nežino, kas yra midijos. Midijos yra čia. Ir jos yra dar viena priežastis važiuoti į Kauną.

Desertui „trijų pieno rūšių“ pyragas (€4,63), gardintas tekila, irgi buvo toks, kad paragavau ir aš, nedidelis desertų mėgėjas. Ta prasme, aš didelis, bet nelabai mėgstu desertus.

Galėčiau dar daug rašyti apie ilgus pašnekesius su šefu, ir jo aistrą ir norą pasakoti apie tekilą, ir apie sudėtines dalis, ir apie maistą, bet tai jau nebus restorano kritika. Todėl nerašysiu.

Dviese sumokėjome, įskaitant ir arbatpinigius, €73.

Šis restoranas Kaune turi didžiausią TripAdvisor reitingą iš visų (faktiškai tai užsieniečių vertinimas, nes lietuviai retai Lietuvoje šia sistema naudojasi, ir vertina ne specialistai, kaip „Laukinėse Žąsyse“, o visi, kas netingi parsisiųsti programėlę). Paprastai skeptiškai žiūrėjau į liaudies balsą restoranų vertinimuose, nes daugelis valgytojų visada pasirinks karbonadą su ananasu ir užlyditu ant viršaus sūriu, ir tegu jiems Dievas būna teisėjas. Tačiau čia taip išėjo, kad žmonių reitingas sutapo su mano mintimis – taip, šiandien geresnio restorano aš Kaune nežinau, ir tai pirmasis ir kol kas vienintelis restoranas, dėl kurio verta važiuoti į Kauną ir iš Vilniaus, ir iš Klaipėdos.

Penkios žąsys iš penkių, ir neregėta pagarba už tai, kad kaip Kristus išpirko mūsų visų nuodėmes, taip ir šis restoranas, užsieniečio rankomis, prikėlė Kauno kulinariją iš klinikinės mirties. Dabar viskas eis tik geryn.

„Agave“, Rotušės aikštė 3, Kaunas. Tel. [phone]. Nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo vidurdienio iki 22:00 val., penktadieniais ir šeštadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais: nuo vidurdienio iki 20:00 val.