Anais metais papasakojau jums apie dešimtis restoranų ir tūkstančius išleistų eurų maistui (leidau savo eurus, kad jūs galėtumėt žinoti daugiau, tai padėkokite nors), šiemet bus tikrai ne mažiau.
Restorane „12 istorijų“ apsilankiau dar gruodžio mėnesį – turiu tokį sąrašą naujų rekomenduojamų vietų, kur reikia apsilankyti, ir šita vieta priešais Filharmoniją buvo viena jų.
Įstiklinta terasa, ar kaip ją pavadinti, liko nuo čia anksčiau buvusio paprasto restorano, apie kurį lyg ir buvau rašęs, bet net pavadinimo nebeprisimenu, kažkas labai paprasto ten buvo.
Jei būčiau piktas, sakyčiau, vaizdas į automobilių stovėjimo aikštelę, bet esu mielas, todėl pasakysiu: vaizdas į gražiai apšviestą Filharmoniją. Kai vaizdas už lango yra patrauklus, tinka net ir nelabai išmanus interjeras. Patarimas: sėskitės į tas vietas, kurios yra pakeltos aukščiau. Gerokai smagiau.
Įeinant vienas dalykas nupurto: ne, ne pavadinimas, kurio negaliu nei suprasti, nei paaiškinti (bet tebūnie), bet užrašas „Restoranėlis“. Už mažybinių žodžių naudojimą verslui reikia bausti kokiomis nors baisiomis bausmėmis, kad žmonės taip nedarytų.
Restoranėlis, viešbutukas, kepyklėlė. Regis, vis dar yra senamiestyje „Senolių kepyklėlė“. Kas tai? Tai vieta, kur kepa senolius?
Nedidelis, jaukus ir mielas krematoriumas? Fu, kaip jūs taip galite.
Perskaitai „restoranėlis“, ir iškart įsivaizduoji senmergę, ar žindukais apsikaišiusią supermamą, kuri nieko nesupranta nei apie maistą, nei apie vyną, bet labai svajoja „prie taurės vyno paplepėti kokiame restoranėlyje“. Jos taip kalba.
Bet mano atlaidumo nuotaika yra didi, ir aš viską atleidžiu. Kas man darosi? Gal gerumo angelas, „skrisdamas nuo Aušros vartų, perbraukė savo sparnu.
Atsiverčiu valgiaraštį. Jis paprastas iki nuobodumo (šefo šiame restorane gal ir nėra, nes absoliučiai visus patiekalus galima pagaminti iš pusfabrikačių ir išdėlioti pašildytus ant lėkštės). Nepasirenku mėsainių – kas man darosi?
Aš visada renkuosi mėsainius, nes tai – geras, amerikietiškas maistas, juose yra visos reikalingos organizmui sudėtinės dalys, jie, manoma, stiprina imunitetą ir padeda kontroliuoti teisingą kūno svorį, suteikia gražų blizgesį plaukams, o akims – spindesį.
Taip pat jie padeda senoliams ilgiau išlaikyti žvalumą ir jėgą, o jaunuoliams – lytinę potenciją. Mėsainiuose vien privalumai, tačiau šiandien aš jų nesirenku.
Aštri avienos sriuba (€5,50) yra šiek tiek aštri ir tiršta. Pretenzijų neturime. Štai ji, nuotraukoje – ten, kur parašyta prie nuotraukos „Žuvienė“.
Čia toks mano kodavimas, kad priešai nesuprastų.
Sraigės (€5,50) yra standartinės, net ir jų indelis standartinis, aš galiu iš didmenos irgi tokių nusipirkti, kartu su indeliu. Ačiū.
Ožkos sūrio kroketai (€4,50), kitos valgytojos nuolatinis maisto pasirinkimas, jai patinka, o aš tai žiūriu į juos nepaliesta jausmo širdimi. Na, kaip ir visur, šmotelis sūrio, apvoliotas trupiniuose ir pašildytas orkaitėje. Iš didmenos. Aš irgi taip galiu. Dvylika istorijų? Gal, jei taip sakote. Man visos istorijos vienodos kol kas atrodo.
Vištienos suktinukai, įdaryti kažkuo (€8) yra standartinis lietuviškas patiekalas, pamėgtas lietuvių jau nuo XII amžiaus. Ne, juokauju. XII amžiuje Lietuvoje dar net vištos negyveno, tai buvo dinozaurų laikai.
Vištienos suktinukai yra Sąjūdžio ir Atgimimo laikų patiekalas, iš tų pačių laikų, kurie įvedė į mūsų sveiko maisto racionus Vievio paukštyno vištienos kepsnį, aplietą sūriu ir su ananaso gabalėliu. Vievyje vištas šimtmečiais augino vienuoliai. Labiausiai vertinamos buvo dvigalvės vištos, sako, jų mėsa buvusi skaniausia. Skaitykite senąsias receptų knygas, daug ką sužinosite. Tie suktinukai buvo visai suvalgomi.
Krevetės čili padaže su kuskusu (€6,50) buvo, taip sakant, su kuskusu. Kuskusą prisimenu, krevečių ne. Bet normalu. Aš taip irgi pagaminčiau, bet restorano tai jau tikrai neatidarinėčiau. Todėl ir neatidarau restorano. Nes nenorėčiau tokių paprastų krevečių kam nors atnešti, kad paskui pasakytų lankytojas: aš ir pats tokias pasidarau.
Dviese sumokėjome €54,50 ir arbatpinigius. Nesijaučiu, kad kažkas blogo atsitiko. Visai normaliai pavakarieniavom Senamiestyje, pasišnekėjom, išmaniuosiuose telefonuose savo Feisbukus paskaitėm. Prisiminsim tą maistą?
Dievas mato, ne. Ar dar kada nors ten eisim? Gal, ką gali žinoti. Trys žąsys iš penkių.
12 Istorijų, Aušros Vartų g. 2, Vilnius. Tel. +370 670 54728. Facebook profilis.
Darbo laikas internete nenurodytas, o reikėtų nurodyti.