A. Užkalnis: kosminės investicijos bejėgės prieš apsileidimą

Kaip būtų, jei kas nors išleistų milijonus gamtoje, nelabai toli Vilniaus, pastatytų puikų maniežą arkliams, prie ežero – didžiulę terasą, padarytų didelius ir gražius aptvarus, pilnus triušių, ožių, lamų, stručių ir dar visokių egzotinių gyvių (tik dinozaurų nėra), ir dar ten padarytų didelį restoraną, ir tas restoranas būtų organizuotas su tokiu pat išmanymu, kaip aklų beždžionių organizuotas šachmatų turnyras Palangos paplūdimyje, tai ką gautume? Aną sekmadienį pamačiau, ką gautume. Jei nuvažiuosite į Dubingių žirgyną, pamatysite ir jūs.

Pinigai, žinokite, neturi begalinių galių. Kai atvažiuoji į fantastišką, labai brangiai pastatytą užmiesčio kompleksą sekmadienį, kuris turi būti karščiausias vasaros sekmadienis, šviečia saulė, blizga vanduo, pučia vėjelis, ir viskas yra tuščia taip, lyg būtų atskridę marsiečiai ir pradėję visus deportuoti, tai susimąstai – kaip taip gali būti?

Tai gali būti buvimo būdu. Tuo pačiu metu Trakuose tikriausiai ežerų pakrantėse jau priimdavo tik stovinčius lankytojus, žmonės po dvi valandas laukė kibinų ir nebuvo gyvos vietos, kur pasistatyti automobilį, čia sugebėjo atkurti gerai prižiūrimų, prabangių, tuščių kapinių atmosferą. Ir automobilį yra kur pasistatyti, nes nelabai kas ten atvyksta.

Ko lankytojai ten galėtų važiuoti? Veikia ar ne, nelabai aišku. Gyvūnams daugiau rūpesčio, nei lankytojams (kas gal ir nėra blogai, humanizmo požiūriu – žmonės gali patys savimi pasirūpinti, o gyvūnėliams dažnai tokios galimybės nėra). Ožiukas turi aptvarą ir ateina lankytojams parodyti gražios barzdelės, kaso ragus, lamos staiposi lyg aukštuomenės moterys vakarėlyje, kur reikia fotografuotis prie ištemptos sienelės, triušiai apskritai turi atskirą salą, bet lankytojams kokių nors nuorodų padaryti niekas neprisiruošė.

Nelabai aišku, ar esi laukiamas, ar ne. Žirgų lyg ir yra, bet iš kur žinoti, ar jais galima jodinėti. Maudytis gal ir galima, bet ką gali žinoti? Galima numanyti, kad yra restoranas, bet iš kur žinoti, jei niekas net nepažymėjo?

Gal sėdėsime lauke? Gal ir sėdėsime, jei kas nors atkreips dėmesį. Padavėjų tik truputį mažiau, nei lankytojų, bet visos atrodo pasimetusios ir išsigandusios. Atneša trumpą valgiaraštį, tačiau padavėjo reikia palaukti: ateina išsigandęs vaikinas, kuris gali patarti truputį mažiau, negu nieko – jis sąžiningai pripažįsta, kad dirba čia neseniai ir nieko nežino. Nežino jis ir apie tai, kad be trumpo valgiaraščio, yra šiandienos ypatingi grilio pasiūlymai, apie kuriuos sužinome jau tik tada, kai maistas būna užsakytas ir sugalvojame persikraustyti į vidų (restoranas yra didelėje patalpoje su prabangiu, tviskančiu maniežu, kuriame matyti arkliukas ir dvi kumelės). Kiaulienos sprandinės šašlykas, kiaulienos šonkauliukai, ant grilio keptas karpis, ėrienos nugarinė – būtų gerai, jei būtume žinoję.

Neskubėkite manęs moralizuoti. Aš nekaltinu padavėjo. Jis daro viską, kaip išmano, tik jo niekas nemokė ir jam niekas nepadėjo. Jei mane nuvežtų prie keleivinio orlaivio Vilniaus oro uoste ir lieptų atlikti techninę apžiūrą, turbūt jausčiausi lygiai taip pat. Nežinočiau, nuo ko pradėti. Gal paspardyčiau ratus, pažiūrėčiau, ar gerai pripūstos padangos, ir pažiūrėčiau, ar abu sparnai vietoje.

Kur sėstis restorano viduje? Na, ten, kur pats sugalvosi. Padavėjos prie baro užimtos savais reikalais, jų viršininkės, atrodo, nėra (ją pamatome, kai jau būname pavalgę). Bendras įspūdis yra toks, kad restoranas gal dar ne visai atidarytas, o mūsų padavėjas yra paliktas mokytis profesijos pats, ir mes turbūt būsime geriausi jo mokytojai.

Keptas sūris su uogiene (€6) yra neblogas, bet aš pats tokį iškepčiau. Indai dailūs, matosi, kad kažkas pasirūpino receptūra, pinigų nepagailėjo nei staltiesėms, nei įrankiams, nei taurėms, tačiau restoranas yra ne tik virtuvė su indais ir produktais šaldytuve.

Dienos sriuba su pomidorais (€4) yra nejokia. Praėjo kelios dienos, ir aš jau pamiršau, kokia ji buvo, ir tikrai dėl jos negrįžčiau.

Ravioliai su bulvėmis, aplieti tirštu padažu (€7) nebuvo nevykę, bet tokius pagaminčiau ir aš pats, nusipirkęs kokioje Senamiesčio krautuvėlėje.

Labiausiai egzotinis patiekalas buvo lazanija su strutiena (€9,50). Gal ir buvau kažkada anksčiau valgęs stručio, bet nepaliko didelio įspūdžio, nepalieka ir čia. Gal prieš dvidešimt metų ir galėtum ką nors nustebinti tokiu patiekalo pavadinimu, bet pavadinimo nepakanka.

Dar buvo desertas „Jonis“ (€4) su morengais, kurio skonis buvo kaip Jonio (ne, aš irgi nežinau, koks Jonio skonis – kaip dar jums paaiškinti, kad praėjo laikai, kai patiekalus galima buvo vadinti „Salotos „Danutė““, „Kalvio plaktinis“ ir „Laumės kepsnys“, šiais laikais valgiaraštyje reikia tiesiog parašyti patiekalo aprašymą), ir gana prabangus morkų pyragas (€4), kuris man visai patiko.

Baigiantis pavalgymui, kuris liūdnai dirsčiojant į keturkojus manieže, apytuštėje salėje pasirodė administratorė (bent aš manau, kad ji buvo administratorė), kuri garsiai telefonu aptarinėjo kažkokios Ivetos krikštynas ir ar išsiteks tos krikštynos numatytame biudžete, o taip pat informavo visus šimto metrų spinduliu (turėjo girdėti ir arkliai), kad rytoj važiuos į Žirmūnus ir ten apie kažką tarsis. Reikia tikėtis, kad jai pavyko susitarti geriau, nei jai sekasi tvarkytis restorane. Aš net nemoku paaiškinti, pagaliau, ir ne mano reikalas aiškinti, kad restorano salėje dirbantys turi savo pareigas ir funkcijas.

Gal juos kada nors išmokys. Gal kada nors tai bus geras restoranas, bet mes to nesužinosime. Sumokėjome €42,10 ir arbatpinigius, bet noro grįžti buvo tiek pat, kiek buvo kokybės tragiškame arbatos puodelyje (€1,80), kuriame turbūt kelios arbatžolių dulkės buvo pamirkytos kelias sekundes, prieš atnešant drungną padažytą vandenį ant stalo.

Dvi žąsys iš penkių.

Dubingių žirgynas, Žalktynės k., Molėtų rajono savivaldybė. Tel. [phone]. Tinklalapis. Facebook profilis.

Pirmadieniais: nuo 11:00 iki 19:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 20:00, penktadieniais: nuo 11:00 iki 21:00, šeštadieniais: nuo 10:00 iki 21:00, sekmadieniais: nuo 10:00 iki 20:00.