A. Staševska yra kilusi iš trijų dukterų šeimos ir pati turi tris dukreles. Viena iš jų gyvena Vilniuje, kitos – kartu su mama Lentvaryje nuomojamame trijų kambarių bute. Pirmasis kambarys yra skirtas vyresniai dukteriai ir jos vyrui, antrasis – A. Sraševskai ir jaunėlei Beatai, trečiasis paliktas keturioms anūkėms.
Moters pajamos – socialinė pašalpa, siekianti 350 litų. Dar 180 Lt našlaitės pašalpą kas mėnesį gauna Beata. Už nuomą jos moka 200 litų per mėnesį, papildomai atsieina ir komunaliniai mokesčiai. Nors jokių lengvatų ši šeima negauna, džiaugiasi, kad bent šildymas nėra brangus – namas apšildomas malkomis.
Darbai siūlomi tik jauniems
A. Staševska darbo ieško jau 5 metus iš eilės. Ilgą laiką ji dirbo plastikinius gaminius parduodančioje įmonėje, vėliau – radijo aparatų gamykloje. Pastaruosius metus jai tenka dirbti tiek daug įvairiausių darbų, kad jų jau nebeskaičiuoja. Iš paskutinio – ją išprašė vos prieš keturias dienas – moteris nepateisino darbdavių lūkesčių.
„Daržovių bazėje reikėjo rūšiuoti, pakuoti prekes. Pagrinde – nešioti dėžes. Esu bandžiusi dirbti ir Trakuose, nors buvo visai gerai, darbas baigdavosi 22:30, tad grįžti namo nebuvo įmanoma. Siūlė ir kelis darbus Vilniuje, bet ten užtenka savų. Yra pasiūlymų, bet jie skirti jaunimui. Kai sveikatos nėra, tai ir darbdavys atsisako, ir aš kartais sakau, kad nebegaliu. Labai sunku, o dar mano sveikata pašlijo... Turbūt dėl ilgo buvimo namuose atsirado ligos“, - atviravo moteris.
Tačiau ji patikino, kad rankų stengiasi nenuleisti. Svajonių darbo A. Staševska neturi, geriausia – jei dirbti reikėtų „ką nors su rankomis“.
Žiemą A. Staševska mezga ir savo dirbinius parduoda turguje, vasarą papildomai uždarbiauja rinkdama uogas ir grybus.
Mėsa – retas svečias ant stalo
Drabužius jos dažniausiai gauna per labdarą, jeigu reikia geresnio apavo ar rūbelio – apsilanko dėvėtų drabužių parduotuvėse. Moteris pasakojo, kad iš savo pinigų niekada nepramogauja. Jei taip darytų, jų neužtektų būtiniausiems dalykams. Tad kine, teatre ar kosmetikos prekių parduotuvėje apsilanko tik tada, kai gauna kvietimus ar dovanų čekius iš šeimą remiančio „Carito“.
Būtiniausioms prekėms priklauso ir vaistai. Praėjusį mėnesį jiems A. Staševskai teko išleisti 140 litų.
Gelbsti „Carito“ parama
Nors šeima verčiasi sunkiai, iš penkiolikametės Beatos veido to nepasakytum. Mergina mokosi dešimtoje klasėje, o laisvalaikį leidžia prie ežero arba vaikų dienos centre.
„Ten darome įvairius darbelius, einame į žygius, muziejus, buvome Trakuose. Labai daug bendraujame, susipažįstame su naujais žmonėmis. Mane tai labai praturtina. Čia susiradau ir geriausią draugę“, - pasakojo penktus metus centre besilankanti Beata.
Beata prisipažino, kad beveik visi jos draugai priklauso „Carito“ organizacijai. Su kitais bendraamžiais ji tikino neturinti, ką kalbėti.
Dėl sunkesnės materialinės padėties patyčių ji tikino nepatirianti. Prieš rugsėjo pirmąją kanceliarinių prekių jai parūpina vaikų dienos centras, o jei reikia vykti į ekskursiją – paramos prašo „Caritą“ remiančių verslininkų. Pasirodo, vienam vaikui ten yra skirtas vienas slaptas asmuo, kuris per metus jam skiria 400 litų.
„Puoštis tai mėgstu, bet nelabai puošiuosi. Kosmetikos nenaudoju, nebent kremus. Jų gaunu per Kalėdas. Šiemet padovanojo daug šampūnų, muiliukų, dantų šepetukų, veidrodėlių, dantų pastų – labai praktiškų dalykų, bet būna kosmetikos, pakabukų, papuošaliukų“, - kuklumu pasižymėjo Beata.
Svajoja apie mokslus, vyrą, namą, šunį ir vaikus
Mokykloje merginai sekasi neblogai, mėgstamiausias dalykas – matematika. Ateityje ji svajoja būti psichologe ir padėti nuo patyčių bei polinkio į savižudybę kenčiantiems vaikams.
„Pagal statistiką per mėnesį labai daug žūsta jaunų 14-15 metų paauglių. Noriu tai pakeisti, padėti jiems. Nes, iš tiesų, ir mokykloje daug matau patyčių, man tai labai žiauru. Pavyzdžiui, mūsų klasėje yra adaptuotas vaikas, ją visi spjaudo. Ji nemoka skaityti, kartais į mokyklą ateina purvina, bet tai ką padarysi?“, - kitų, o ne savo problemomis rūpinosi mergina.
Tiesa, pabėgti iš gimtojo Lentvario ji nenorėtų, tikina, jog yra pratusi prie žalumos, tad Vilniuje jai „siaubinga“. Po dešimties metų ji save įsivaizduoja kaip profesionalią psichologę, turinčia vyrą, didelį namą ir šunį.
„Aš baigsiu mokyklą, įstosiu kur nors, susirasiu ten sau „berną“, po to mes baigsim mokslus. Pažiūrėsim, kad vienas kitą labai mylim, susituoksim. Gražiai dirbsim, įsigysim didelį šunį, namą su dideliais langais, nes aš labai mėgstu, kad būtų šviesu. Na ir dirbsiu, o paskui vaikų bus - trys. Mama su manimi gyvens, neatiduosiu jos į senelių prieglaudą“, - nuoširdumu spinduliavo mergina.
Nusiteikusi pesimistiškai
Tačiau to paties klausimo sulaukusi merginos mama nebuvo nusiteikusi taip pat optimistiškai.
„Kuo ilgiau būnu namuose, tuo labiau pasitikiu savo rankomis – kažką padarau, sukonstruoju. Nors anksčiau mezgimas man buvo malonumas, dabar tai darau automatiškai. Reikia ir viskas. Aš labai mėgstu, kad būtų tylu ir ramu, bet to nėra mūsų kolūkyje. Daug žmonių, kiekvienas šneka, televizoriai įjungti, muzika įjungta, anūkės bėgioja“, - skundėsi moteris.
Kai būna sunku, jai labiausiai padeda bažnyčia ir socialinės darbuotojos.
„Sunku, labai sunku. Net neįsivaizduoju, - atsiduso moteris, - po dešimties metų tai nieko aš nebesitikiu. Jau tiek metų praėjo ir nieko. Tos ligos neišgydomos prasideda, neatsikratysi paskui, nieko gero. Po dešimties metų nežinau kaip su sveikata bus, bet į mišką, į gamtą tai tikrai norėsiu“.
Karta iš kartos gyvena vien iš pašalpų
Lentvario Vaikų dienos centro vadovė Alina Daudienė pasakojo, kad nedarbas šiandien – labai aktuali problema. Tačiau dažniausiai ji kyla ne dėl valdžios nerūpestingumo, pasiūlymų nebuvimo, o dėl asmeninių žmonių savybių.
Vaikų dienos centro vadovė patikino, kad su nedarbo problema galima kovoti, tačiau tai reikia daryti asmeniškai bendraujant su kiekvienu žmogumi. Geriausia, jei motyvacija dirbti skatinama dar nuo mažų dienų.
„Vaikai yra visa mūsų ateitis, mes jiems turime dovanoti meilę. Jeigu bandysime gerinti jų gyvenimą, parodyti kitokias gyvenimo sąlygas, galima daug išlošti. Norime, kad vaikai svajotų, norėtų mokytis, pasiekti kažko. Dabar pastebime tendenciją, kad karta iš kartos gyvena tik iš pašalpų, todėl norime padaryti įtaką vaikams ir paraginti juos neiti tokiu keliu“, - pasakojo A. Daudienė.