Kai Lietuvoje jau žydi pienės, mano mylimas Stokholmas dar tik bunda po stingstančios žiemos, nedrąsiai tirpdydamas sniego likučius – šiaurėje pavasaris prasideda geru mėnesiu vėliau. Bunda ne tik gamta, bet ir Švedijos ekonomika – šalis, ko gero, išgyveno vienus sunkiausių metų pastaraisiais dešimtmečiais: kritusi kronos vertė, recesija ir ekonominė krizė, besitęsiantys ir sunkiai valdomi gaujų karai ir nežinomybė dėl NATO gerokai išalino politikų ir vietinių gyventojų nervus.
Praeitą savaitę „Riksbanken“ oficialiai paskelbė, kad infliacija stoja, ir tuo sukėlė nežmoniško palengvėjimo bangą tarp vietinių gyventojų. Erik Thedeen, „Riksbanken“ vadovas, sako kad, jei situacija laikysis stabili, šiais metais palūkanas mažins kelis kartus, pradedant jau gegužę.
Šaliai, nepratusiai būti atsilikusiųjų tarpe, taupyti reikėjo išmokti, kaip ir tvarkytis su nusikalstamumo banga. Bet jiems tai vis dar sunkiai sekasi – garsiai nuskambėjusi istorija, kai prieš porą savaičių viename blogą reputaciją turinčių rajonų į veidą nušautas švedas. Dramą padidino tai, kad jis nužudytas dvylikamečio sūnaus akivaizdoje. Teisingumo ministras Gunnar Strömmer per krizinius metus, panašu, niekaip neišmoko spręsti problemų, tik toliau su žurnalistais kalba dūsaujant ir vartojant begales šabloninių frazių. Švedijos premjeras Ulf Kristersson sako, kad nusikalstamumo suvaržymas yra pagrindinė Švedijos parlamento Riksdagen užduotis ateinančiais metais.
Apie no-go zonas Švedijoje dar parašysiu (tik trumpai užsiminsiu, kad į Švediją vykstantys eurovizininkai, nevykite i Malmėje esantį Rosengård rajoną, jei nenorite kulkos į kaktą), o šiandien analizuojame kainas Stokholme – kas pabrango, kas atpigo, ir kaip tai koreliuoja su lietuviškomis kainomis. Kadangi ką tik atpyliau metus Lietuvoje, galiu kainas lyginti tiesiogiai, tekste vykdau nedidelę head to head studiją.
