Sėkmingai išsilaikyti pavyksta ne visiems
Kaip teigė A. Adomavičienė, tokie tyrimai, kaip pastarasis, yra atliekami reguliariai.
„Šiuo metu, turime trijų metų perspektyvą. Per tą laikotarpį keitėsi duomenys, kaip žmonės mato situaciją. Matome pablogėjimą“, – atskleidė ji.
Pasak pašnekovės, dar 2022 metais apie pinigų trūkumą maistui kalbėjo beveik 12 procentų žmonių, o šiuo metu – virš 14 procentų.
„Labiausiai jaudina tas skaičius pajamų grupėje iki 500 eurų. Čia mes matome, kad pablogėjimas yra 12 procentinių punktų per tuos paskutinius metus. Faktas, kad infliacija labai smarkiai smogė ir tas kainų lygis – kai kas pigo, kai kas ne“, – atkreipė dėmesį A. Adomavičienė.
Ji atkreipė dėmesį ir į dar vieną svarbų dalyką.
„Kitas dalykas, yra žiema. Žmonės, visų pirma, nori išlaikyti būstą ir tada jau labai smarkiai taupo maisto produktams“, – teigė pašnekovė.
Tiesa, sėkmingai išsilaikyti pavyksta tikrai ne visiems.
„Beveik 20 procentų žmonių teigia, kad jiems yra sudėtinga išlaikyti būstą. Šie metai išsiskiria tuo, kad pajamų grupėje virš 700 eurų padaugėjo sakančių, kad jiems sunku išlaikyti būstą. Čia akivaizdžiai matome palūkanų normų kilimo įtaką, nes būtent per pastaruosius metus jos kilo ir žmonės, jeigu jie turi vaikų, jeigu turi būsto paskolą pasiėmę – jiems tikrai darosi sunku išlaikyti būstą“, – teigė A. Adomavičienė.
Ji atskleidė ir dar daugiau rodiklių.
„Žiūrint į profesiją, tai dažniausiai yra techniniai darbuotojai, žmonės su mažesniu išsilavinimu, žmonės, kurie neturi darbo arba tie, kurie užimti namų ūkyje, tarkime, prižiūri artimuosius – šie žmonės dažniau papuola į tą sunkumų ratą. Taip pat, smulkūs verslininkai, tarkime, žmonės, besiverčiantys individualia veikla, kurie turi labai mažas pajamas“, – kalbėjo pašnekovė.
Išskyrė ir tam tikras amžiaus grupes.
„Jeigu žiūrėti į amžiaus grupę, tai nuo 25 iki 45 metų amžiaus grupėje esantys žmonės teigia, kad jiems yra sunkiausia“, – teigė A. Adomavičienė.
Didėja atotrūkis tarp gyventojų
Savo srityje tam tikrus pokyčius pastebi ir „Maisto banko“ vadovas S. Gurevičius.
„Dirbant „Maisto banke“ sunku to nepastebėti. Kai Aistė kalba apie skaičius, tai tie skaičiai – jie yra labai svarbūs. Kasdien tie skaičiai mums atsiveria prieš akis ne skaičių pavidalu, o žmonių pavidalu. Vieniši senjorai – tai tie žmonės, kurie visada būdavo „Maisto banko“ paramos gavėjai. Jų skaičius, deja, nemažėja, bet, ką rodo tyrimas ir mūsų kasdienybė, tai, kad tos jaunesnės šeimos, ypatingai vieniši tėvai, kurie vieni augina vaikus, arba žmonės, kurie šeimoje turi ką nors, kas turi negalią – tie žmonės ateina į „Maisto banką“ ir prašo paramos“, – pasakojo jis.
Anot pašnekovo, dabartinėje situacijoje išryškėja ir dar daugiau nerimą keliančių dalykų. Pasak jo, atotrūkis tarp vidutinės klasės atstovų ir tų, kurie gauna minimalų atlyginimą – šiuo metu yra akivaizdus.
„Žmonės neturi galimybės mėnesį ar du gyventi iš santaupų, nors mes klausomės, kad santaupos yra didelės, kad vidutiniškai mes gyvename geriau. Teisybės dėlei, reikėtų pasakyti, kad vidutiniškai mes ir gyvename geriau, tiesiog tie, kurie gyveno geriau – gyvena dar geriau, o tiems, kam yra sunkiau – jiems šiuo metu dar sunkiau pasidarė“, – atkreipė dėmesį S. Gurevičius.
Jis taip pat paaiškino, kokiu būdu galima pretenduoti į „Maisto banko“ paramą maistu.
„Maisto bankas“ yra maisto dalintojas, maisto kortelių dalintojas, bet „Maisto bankas“ nėra sprendėjas, kam tą paramą suteikti. Visų pirma, žmonės kreipiasi į savivaldybes, socialinius darbuotojus. Socialiniai darbuotojai turi tam tikrus kriterijus ir pagal tuos kriterijus atrenka mums žmones“, – atkreipė dėmesį S. Gurevičius.
Tiesa, kaip teigė pašnekovas, dabar vis dažniau pastebimi tokie atvejai, kad parama reikalinga net ir tiems žmonėms, kurie neatitinka iškeltų reikalavimų ir kriterijų.
„Kodėl reikalinga parama žmogui, kuris neatitinka tų minimalių kriterijų? Dažnai tai gali būti jauna šeima arba vienišas tėvas, arba mama, kurie augina vaikus, turi pajamas, gauna net ir vaiko pinigus, bet, sakykime, turi kreditą už būstą ir tai yra vienintelis būstas. Ar tai kreditas bus, ar mokėti už nuomą – didelio skirtumo nėra, nes suma bus ta pati ir jam tiesiog neužtenka tų pinigų, kad nusipirktų maisto, kad nupirktų kažko vaikams į mokyklą. Tada dažnai žmonės sprendžia tokias neįmanomas dilemas – skirti pinigus maistui ar vaistams? Maistui ar turėti skolą už butą? Tokiems žmonėms „Maisto bankas“ stengiasi ištiesti pagalbos ranką ir tikrai raginame žmones kreiptis“, – teigė S. Gurevičius.
Anot jo, „Maisto bankas“, iš socialinio darbuotojo gavęs pranešimą, jau savaitės bėgyje susisiekia su žmogumi ir suteikia reikalingą pagalbą.
„Galbūt kažkas gali gyventi be televizoriaus, be radijo, be lygintuvo, galbūt be lovos, bet gyventi be maisto žmogus negali, dėl to mes stengiamės kuo greičiau gauti informaciją ir kuo greičiau reaguoti“, – tvirtino „Maisto banko“ vadovas.
Vien paramos nepakanka
Kaip teigė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė, „Maisto bankas“ išlieka pagrindine organizacija Lietuvoje, kuri teikia pagalbą ir paramą žmonėms, tačiau, pasak A. Adomavičienės, tokių organizacijų yra ir daugiau. Vis dėlto, anot pašnekovės, vien parama – problemos neišspręsime.
„Jeigu žmogus su negalia negauna net 200 eurų per mėnesį – įsivaizduokite, kokie pajėgumai turi būti nevyriausybinių organizacijų, kad reikiamą sumą žmogui surinkti. Vis tik, turime kalbėti apie minimalių pajamų apsaugą, kad nebūtų žmonių, kurie gauna mažiau, negu net nustatyta valstybės, tam, kad tu išgyventumei – tai 450 eurų minimalių vartojimo poreikių dydis“, – atkreipė dėmesį ji.
Taigi, šioje situacijoje reikia ir politinės valios, ir tam tikrų politikų sprendimų.
„Aišku, labai svarbu ir darbinės pajamos, bet, ką jau užsiminė Simonas, vieniši tėvai – gal jų pajamos visai neblogos, bet, turint omenyje, kad šeima turi paskolą arba turi mokėti už nuomą, tada dar yra vaikų, kurių poreikiai irgi yra nemaži, nes vaikai auga ir mokyklai suruošti reikia reikmenų, tai yra spaudimas šeimai“, – teigė A. Adomavičienė.
Be to, pašnekovė atkreipė dėmesį ir mažėjančio gimstamumo problemą.
„Turime priimti atitinkamus sprendimus, kad jis didėtų ir, kad žmonėms nebūtų to kvėpavimo „kaip aš išlaikysiu, ar mano vaikai pateks į darželį, ar aš galėsiu eiti dirbti, kai jie pateks į darželį?“. Visi tie klausimai yra labai smarkiai susiję“, – teigė A. Adomavičienė.
Kviečia atsigręžti ir į maisto švaistymo problemą
Laidos metu dėmesys buvo atkreiptas ir į maisto švaistymą. S. Gurevičius paaiškino, ką galime padaryti kiekvienas, kad maisto išmestume kuo mažiau ir, kad jis pasiektų būtent alkstančius.
„Lietuvoje dar yra daug erdvės, kad tas maisto švaistymas sumažėtų. Visų pirma, pas ką maisto yra pakankamai, kuris yra išmetamas ir, kuris galėtų būti tinkamas tam skurdžiau gyvenančiam žmogui – tai prekybininkai. Turbūt jūs pastebite, kad ateinate į parduotuves ir matote labai daug paskutinės dienos galiojimo pieno, mėsos produktų, tai yra būtent tų produktų, kurių skurdžiau gyvenantis žmogus net ir su nuolaida įpirkti negali.
Būtų labai gerai, kad prekybinininkai paliktų tam tikrą tarpą – jeigu mato, kad nepardavė, tai, sakykime, paliktų tą paskutinę dieną, kad tas maistas galėtų nukeliauti labdaros organizacijoms, o labdaros organizacijos galėtų jį išdalinti tiems, kas ir su 70 procentų nuolaida nusipirkti to maisto negali“, – pastebėjo jis.
Be to, pašnekovas atkreipė dėmesį ir į esamą kainų lygį.
„Maisto kainos, to pačio pieno ir mėsos pakilo 30 procentų, bet taip ir nenusileido, nors energijos, šilumos kaštai nusileido. Galbūt reikėtų pamažinti tų akcijų skaičių, bet bendrą kainų lygį nuleisti?“, – svarstė S. Gurevičius.
Šioje vietoje, pašnekovas teigė besidžiaugiantis ūkininkų atsakingumu.
„Vis daugiau ir daugiau surandame ūkininkų, kurie pasidalina. Jeigu anksčiau tą perteklinį derlių jie tiesiog užkasdavo duobėse ir niekam apie jį nesakydavo, tai dabar mes tiesiog vykstame į žmonių laukus, kalbamės su jais, dėkojame, kai jie atveža tas daržoves ir vaisius, ir tuo maistu pasidalina. Tada žmogui jau nereikia pirkti to maisto – jis sutaupo pinigų“, – teigė S. Gurevičius.