Situacija pradės keistis 2027 m.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) prognozuoja, kad nuo 65 m. žmonių dalis tarp visų šalies gyventojų ilgainiui padvigubės. Tai reiškia, kad darbingo amžiaus gyventojų, mokančių mokesčius, bus vis mažiau, o vyresnio amžiaus asmenų, kuriems reikės mokėti pensijas, – vis daugiau. Todėl esą pensijų didinimui gali pritrūkti viešųjų pinigų.
„Sodros“ direktorė Julita Varanauskienė patikina, kad šiuo metu Lietuvos pensijų sistema yra „sveika“ ir save išlaiko, tačiau sutinka, kad po kelerių metų ji susidurs su iššūkiais, kai pradės trūkti lėšų pensijoms. Anot jos, su šia problema susiduria ne tik Lietuva, bet ir visa Vakarų Europa.
„Su demografine statistika pasiginčyti sunku, nes vaikai, kurie šiemet negimė, nemokės mokesčių ir nemokės įmokų į socialinę draudimo sistemą, o kiek po kelių dešimtmečių bus žmonių, sulaukusių 65-erių ar daugiau metų, – nesunkiai prognozuojama.
Šiuo metu sistema yra „sveika“, save išlaikanti. Pensijų draudimo įmokų surenkame šiek tiek daugiau, nei išmokame pensijų draudimo išmokų. Prie to prisideda tai, kad šiuo metu vis dar ilginamas pensinis amžius, kuris 2026 m. turėtų pasiekti 65 m.
Nuo 2012 metų matome, kad kasmet pensijų gavėjų skaičius sumažėja maždaug 6 tūkst. Pensijas gauna ne tik senatvės sulaukę žmonės, bet ir neįgalūs žmonės. Dėl po truputį vėlinamo pensinio amžiaus kiekvienais metais sulaukiame 9 tūkst. pensininkų mažiau.
Paskaičiavome: jeigu dabar pensinis amžius nebūtų vėlinamas, pensininkų skaičius jau būtų augantis, ir kasmet turėtume apie 3 tūkst. daugiau pensininkų. Taigi turime mažėjantį pensininkų skaičių ir didėjančias pajamas, t. y. įmokas, todėl kol kas sėkmingai galima didinti pensijas, negriaunant socialinio draudimo sistemos.
Tačiau planuodami 2027 m. taikome prielaidas, kad pensininkų skaičius bus didesnis. Dėliodami dar kelerius metus į priekį, matysime artėjantį horizontą, kai pageidaujamoms išmokoms, t. y. santykyje su vidutiniu darbo užmokesčiu, gali pradėti trūkti (lėšų – red.). Tokią prognozę ar tokią situaciją matysime po 5–6 metų. Prognozės pradės keistis 2027 m.“, – laidoje „Delfi tema“ kalbėjo „Sodros“ vadovė.
Iš kur ateityje paimsime pinigų pensijoms?
Šiuo metu socialinio draudimo sistema ir pensijos finansuojamos iš dviejų šaltinių: apdraustųjų ir draudėjų įmokų, o bendroji pensijos dalis finansuojama iš valstybės biudžeto, kur keliauja Gyventojų pajamų mokestis (GPM).
Paklausus, iš kur nuo 2026 m., kai padaugės pensininkų, bus paimta pinigų pensijoms, A. Varanauskienė įvardija du sprendimo būdus. Anot jos, ateityje gali reikėti susimažinti pensijos dydžio lūkesčius.
„Norint išlaikyti atitinkamo lygio pensiją, reikės arba ieškoti kitų finansavimo šaltinių, arba peržiūrėti savo lūkesčius, koks turėtų būti tas pensijos dydis, kad esamų surenkamų pinigų užtektų gausėjančiam pensininkų ratui“, – pažymi ji.
Lietuvai pasiūlė ilginti pensinį amžių
Būdų, kaip sumažinti spaudimą pensijų sistemai, yra įvairių. EBPO ekspertai pasiūlė vieną iš sprendimų – ilginti pensinį amžių. Tiksliau – indeksuoti pensinį amžių pagal tikėtiną gyvenimo trukmę. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė atkreipia dėmesį į detales. Anot jo, kai kuriose diskusijose apie pensinį amžių atsiranda paradoksalių situacijų.
„Kalbant apie EBPO pasiūlymą, kryptis aiški – bet kokių indeksų įvedimas į sistemas turi objektyvumo kriterijų ir padeda išvengti subjektyvesnių sprendimų. Tačiau žiūrint į detales, EBPO siūlo sieti pensinį amžių su tikėtina gyvenimo trukme. Tai reiškia – augant gyvenimo trukmei, automatiškai turėtų ilgėti ir pensinis amžius.
Tačiau šalia turime kitą dėmenį, kuris Lietuvai – itin nepalankus, t. y. tikėtina sveiko gyvenimo trukmė, kuri – ženkliai mažesnė nei tikėtina gyvenimo trukmė. Kartais atsiduriame paradoksaliose situacijose. Europos Komisija (EK) savo Žaliojoje knygoje, kalbėdama apie senėjančią visuomenę, modeliavo, kad nepriimant jokių sprendimų, pensinis amžius Lietuvoje turėtų būti apie 72 metus.
Suprantama, kad tikėtina vyrų gyvenimo trukmė net nesiekia tokios amžiaus ribos. Čia ir yra toks paradoksas, kai atsiribojame ir prisirišame prie tokio kriterijaus, kuris žiūrint į mūsų šalies specifiką yra neadekvatus, ne visai tikslus ir neatspindi situacijos“, – laidoje kalbėjo M. Lingė.
Politikai sprendimų iki 2026 m. nepriims
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pažymėjo, kad šiuo metu pensinio amžiaus didinimo klausimas nėra svarstomas.
„Senstančioje visuomenėje svarbu ne tik tai, kiek yra pensijas gaunančių, bet dar labiau svarbu, kiek yra įmokas mokančių žmonių. Ar, padidinus pensinį amžių, darbo rinka galės priimti vyresnio amžiaus žmones? Jei darbo rinka neprisitaikys prie to, kad joje turi dirbti ne vien jaunesni žmonės, tai mechaninis pensinio amžiaus nustūmimas vargu ar labai padės valstybei.
Patys EBPO ekspertai atkreipė dėmesį į tai, kad vien mechaninis pensinio amžiaus ilginimas nepadės, jei nebus sprendžiamas sveiko gyvenimo trukmės klausimas“, – komentuoja ministerija.
Anot M. Lingės, politikai kokių nors sprendimų dėl pensinio amžiaus ilginimo iki 2026 m., kai turėtų susilyginti vyrų ir moterų amžiaus ribos, nedėlioja. Tiesa, ši idėja – indeksuoti pensinį amžių pagal gyvenimo trukmę nuo 2026 m. – jau buvo iškelta praeitoje kadencijoje, bet Seimas jį atmetė. Tad kodėl dabartinė valdžia iš anksto nesiruošia bręstančioms problemoms ir nesiryžta priimti sprendimų?
„Žmonės jau dabar jautriai priima šį ilgėjimo laikotarpį (iki 65 m. – red.). Jei dabar, kai tebevyksta ilginimo procesas, galvotume ir priimtume sprendimus, kai reforma liptų ant reformos, visuomenei siųstume neigiamą signalą, kuris pasitikėjimo anksčiau priimtais sprendimais nesuteiktų. Galvoti ir ruoštis, kaip atrodys vaizdas po 2026 m., be abejo, turime, tačiau forsuoti ir stumti papildomus sprendimus – nematyčiau tokios galimybės“, – pažymi Seimo narys.
Kiek galėtų ilgėti pensinis amžius?
Laidos dalyviai nesiryžo prognozuoti, kiek galėtų ilgėti pensinis amžius. „Sodros“ vadovė tik pažymėjo, kad pensinis amžius nuo 65 m. Lietuvoje neturėtų drastiškai kilti.
„EBPO ekspertai atliko matematinį uždavinį, skaičiuodami tikėtiną gyvenimo trukmę, surenkamas įmokas ir pageidaujamą pensijos pakeitimo normą. 72 metai yra šio uždavinio rezultatas.
Yra kitų veiksnių ir planų, kaip valstybės galėtų gauti kitų finansavimo šaltinių ar didinti pajamas. Juos visus sudėjus, galima skaičiuoti, koks galėtų būti tas pensinis amžius.
Kita vertus, atsižvelgiant į šiandienos realijas, pensinį amžių galima uždėti kokį nori – 75 ar 78 m., bet jei žmonės negalės dirbti, tai nebus problemos sprendimas. Reikėtų atsižvelgti ne tik į demografinius rodiklius, bet ir įvesti papildomus veiksnius ir tokiu būdu skaičiuoti amžių.
Šiandien nėra valstybės, kurioje pensinis amžius būtų didesnis kaip 67 metai. Vienoje konferencijoje kolega danas pasakė, kad jo prognozuojamas pensinis amžius – 75 metai. Nenorėčiau įvardyti kitokio skaičiaus, nei tą daro EBPO ekspertai, tačiau nemanau, kad šiandien galime kalbėti apie reikšmingai didesnį pensinį amžių nei 65 metai“, – komentavo J. Varanauskienė.
Ekonomistas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas EBPO siūlymą vertina kritiškai, tačiau pensinio amžiaus ilginimą mato kaip neišvengiamybę. Jis atkreipia dėmesį į būsimas problemas – ilginant pensinį amžių, esą turėsime nuo 55 m. iki pensinio amžiaus žmonių grupę, kurios dalis negalės išeiti į pensiją, bet tuo pačiu negalės ir dirbti.
„Demografinė situacija – tokia, kokia yra, ir mes neturime kito pasirinkimo. Pagrindinė problema, kurią įžvelgiame, – tam tikro amžiaus sulaukęs žmogus nebegalės dirbti, bet pensinis amžius dar nebus atėjęs, ir jis turės kažkur pasidėti: išeiti į išankstinę pensiją, jeigu toks dalykas bus numatytas, ar kažką veikti. Tačiau gali būti, kad tos pajamos, kurias jis gaus iš išankstinės pensijos, bus nepakankamos išgyventi“, – laidoje dėstė jis.
Be pensininkų darbo ateityje neišgyvensime
S. Besagirskas įvardijo dar vieną problemą – Darbo kodekso (DK) reguliavimą.
„Šiandien įmonėse – mano ir kitose – matome, kad yra pensininkų, kuriems 70 m., jie yra aktyvesni už jaunus žmones, dirba daug ir su dideliu atsidavimu, bet yra žmonių, kuriems 60 m., ir jie prašo, kad jų darbo diena būtų, pvz., 4 val., nes jie daugiau nebepajėgia dirbti.
Tačiau tada susiduriame su DK reguliavimo problema. Iš esmės vyresni žmonės tikrai galėtų likti darbo rinkoje, bus būtinybė, nes darbo rankų trūksta, ir kuo toliau, tuo labiau trūks, tačiau reikėtų padaryti, kad darbdavys ir darbuotojas šiandien nepažeidinėtų įstatymų. Turbūt 99 proc. įmonių, kur dirba pensininkai, pilnai nesilaikoma DK“, – sako Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas.
Jis patikina, kad įmonėse trūkstant darbuotojų, pensinio amžiaus žmonės tikrai laukiami, tačiau esą reikia sudaryti sąlygas jiems prisitaikyti: pradedant nuo perkvalifikavimo ir mokymo programų pagal darbdavių poreikius, baigiant lankstesniu DK.
„Manau, kad tai tikrai išsprendžiama, nes ne vienoje šalyje vyksta diskusijos – kas geriau: atsivežti darbuotojų ar įdarbinti savus pensininkus. Skandinavijos šalyse jos baigiasi tuo, kad savi pensininkai yra prioritetas, gal realybėje ne visada taip vyksta, bet visi supranta, kad be pensininkų artimiausius 20 metų darbo rinkoje neišgyvensime. Visi koziriai – valstybės rankose“, – pabrėžia pašnekovas.
Yra alternatyvų: didinti mokesčius arba atsivežti imigrantų
Anot J. Varanauskienės, yra net kelios išeitys, kaip būtų galima spręsti bręstančias pensijų sistemos problemas, kalbant ne tik apie pensinio amžiaus ilginimą.
„Reikia žiūrėti, kaip didinti pinigų skaičių arba kaip padaryti, kad taip sparčiai nedidėtų išmokų gavėjų skaičius. Pensinio amžiaus ilginimas susijęs su tuo, kad lėčiau didėtų pensijų gavėjų skaičius.
Kalbant apie įmokų didinimą, kaip padaryti, kad įmokų mokėtojų būtų daugiau, vienas iš receptų – didinti gimstamumą, tačiau rezultatą pamatysime po 30 metų ar vėliau, jeigu pasisektų tai padaryti.
Kitas dalykas – skatinti darbingo amžiaus žmonių imigraciją, bet šis būdas atsineša problemų. Imigracija sukuria papildomą spaudimą sistemai, nes imigruojantys žmonės atsiveža ir šeimas, kurioms neretai reikia socialinės pagalbos ir kitų išlaidų.
Dar vienas dalykas, ką daro valstybės, – ieškoti papildomų finansavimo šaltinių. Yra tokių valstybių, kurios jau kaupia rezervinį fondą demografinei duobei. Yra aiškūs įsipareigojimai, kiek valstybė kasmet turėtų skirti pinigų fondui.
Kitos valstybės ir Lietuva spaudimą nori mažinti, skatindamos privatų kaupimą, t. y. II pakopos pensijų programą, kai mažėjant galimybėms mokėti iš socialinio draudimo fondo, žmonės galėtų gauti iš savo sukauptų lėšų tam tikrą sumą pinigų“, – priemones vardija „Sodros“ vadovė.
Ekonomisto S. Besagirsko vertinimu, be imigrantų Lietuva neišsivers, tačiau mokesčių didinimas esą nėra išeitis.
„Be imigrantų bet kokiu atveju neišsiversime, nes statybų ir transporto sektoriuje šiandien dirba ukrainiečiai, baltarusiai, kazachai ir kitų Rytų šalių žmonės, – tai neišvengiama. Jie atsiveža ir savo problemas, galbūt kultūrinius aspektus, kurie mums ne visada patinka.
Jei mes didinsime „Sodros“ įmokas, verslas tiesiog pabėgs iš Lietuvos. Šiuo metu Lietuvoje mokesčių sistema nėra pati palankiausia, lyginant su kaimynais – estais ar lenkais, šiandien prarandame tam tikras investicijas, darbo vietas, nes yra patogiau steigti įmonės ir kurti darbo vietas kitose šalyse, o ne Lietuvoje. Todėl, manau, šį variantą apskritai reikėtų atmesti, todėl lieka imigracija ir pensinio amžiaus didinimas“, – vertina jis.
Vis dėlto, anot verslo atstovo, yra dar viena alternatyva, kuri galėtų iš dalies sušvelninti problemas.
„Tai – mūsų valstybės išlaidos, kurios daugeliu atveju šiandien yra ganėtinai keistos. Pinigai didžiąja dalimi yra skolinami ir „pravalgomi“, bet neinvestuojami į ateitį. Jei dalis pinigų būtų panaudoti efektyviau, manau, šios problemos taip aštriai šiandien nediskutuotume“, – atkreipia dėmesį jis.