Bankai teigia, kad dažnai nesuteikia vartojimo paskolų, nes stengiasi apsaugoti klientus nuo finansinių bėdų.
Skubias paskolas išduodančios bendrovės tvirtina, kad rimtų sunkumų patiria tik keli procentai besiskolinančiųjų. Už sąžiningą bankininkystę pasisakanti asociacija rėžia be užuolankų: labiausiai dėl beprotiškai didelių vartojimo paskolų kalti bankai, o skubių paskolų bendroves reikia sunaikinti. Savaitraštis pabandė atidžiau pažvelgti į šią situaciją.
Nemalonu ir skaudu prisiminti
„Greitųjų paskolų bendrovės? Čia tie, kurie paskolas išduoda girtiems“, – tai − ištrauka iš viename prekybos centre, kuriame įsikūręs greitųjų paskolų išdavimo punktas, nugirsto pokalbio.
Viena 26 metų kaunietė iki šiol skaudžiai prisimena savo skolinimosi istoriją. „Man gėda apie tai kalbėti. Gėda, nes tada nesusimąsčiau, kad galiu patekti į tokią bėdą. Atrodė, nieko tokio, jei paimsiu 1000 litų paskolą. Pinigų prireikė, kai netekau darbo, o už buto šildymą žiemą reikėjo nemažai mokėti.
Tačiau tų pinigų užteko tik trims mėnesiams. Darbo neradau, todėl kitoje paskolų bendrovėje pasiskolinau dar 800 litų. Paskui prašiau atidėti mokėjimus. Abi bendrovės sutiko, bet pradėjo skaičiuoti dideles palūkanas. Po penkių mėnesių aš turėjau grąžinti jau daugiau nei 3000 litų. Kai tą supratau, pasidarė baisu. Tada darbo neturėjau, o skolos didėjo“, − savaitraščiui pasakojo jauna moteris.
Jos istorija baigėsi laimingai tik todėl, kad apie kaunietės rūpesčius sužinojo tėvai, kartą iš mažesnio miestelio atvažiavę į svečius.
„Nenorėjau apie tai pasakoti tėvams, bet nebežinojau, ką daryti. Tėvai labai supyko, bet sutiko apmokėti skolas. Kartu nuėjome ir grąžinome visas skolas. Neįsivaizduoju, kaip viskas būtų baigęsi, jei ne tėvai“, − atsiduso pašnekovė, nenorėjusi minėti savo pavardės.
Panašių istorijų galima dažnai rasti spaudoje, akcijos „Atsisakyk greituko“ svetainėje. Dabar kai kurios bendrovės siūlo nemokamų paskolų: pirmą kartą skolinantis iki 300 eurų, už tai neprašoma mokėti palūkanų. Taip priviliojama naujų klientų. Kai paskola grąžinama laiku, skolintojai dažnai pasiūlo pasiskolinti didesnę sumą tik jau sumokant palūkanas. Taip ratas įsisuka visu greičiu.
Įtaria bankų protegavimą
Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos (LSVKA) prezidentas Liutauras Valickas mano, kad dabar populiaru kalbėti apie smulkiuosius vartojimo kreditus, nes juos teikiančios bendrovės yra lengvas kritikos taikinys.
Jo vadovaujama asociacija vienija 13 bendrovių, užimančių apie 70 proc. smulkiųjų vartojimo kreditų rinkos.
L. Valickas pažymi, kad daugelis bankų vien už kredito administravimą dažniausiai ima bent 29 eurų mokestį, neskaičiuojant palūkanų ir pavedimo mokesčių.
„Šią sumą palyginkime su realiąja vartojimo kredito kaina. Pavyzdžiui, už dažniausiai imamą 100 eurų mėnesiui smulkųjį vartojimo kreditą gyventojai sumoka 9 eurus. Bankai neskolina mažesnės nei 300 eurų sumos, o už didesnę sumą ir palūkanos atitinkamai išauga. Todėl man visiškai nesuvokiama, kodėl vieni tos pačios paslaugos teikėjai kriminalizuojami, kiti – proteguojami. Peršasi išvada, kad taip siekiama sunaikinti bankų, kurie dabar turi sunkumų, konkurentus“, – mano L. Valickas.
Jis pažymėjo, kad smulkiųjų kreditų išduodama mažiau. Lietuvos banko duomenimis, pernai suteikta 9,29 proc. mažiau smulkiųjų kreditų ir paskolinta 9,92 proc. mažiau nei 2013 m. Tendencija tęsiasi ir šiais metais.
Tik 7 proc. vėluoja grąžinti
Jis neigia, kad galima paimti kreditą vien išsiuntus trumpąją žinutę. „Klientas pirmiausia turi užsiregistruoti, pateikti informaciją apie save bei duomenis, pagal kuriuos jis gali būti identifikuojamas. Tikrinamas kiekvieno kliento mokumas, nes bendrovės uždirba tik iš laiku grąžinamų kreditų. Viena negrąžinta paskola gali „praryti“ uždarbį iš keliolikos gerų klientų“, − savaitraščiui teigė L. Valickas.
Jis pažymėjo, kad LSVKA priklausančių bendrovių duomenimis, daugiau kaip 90 d. vėluojama grąžinti tik apie 7 proc. per tą laikotarpį išduotų kreditų. Pašnekovo teigimu, netiesa ir tai, kad greitųjų kreditų prisiėmę asmenys dažnai bankrutuoja.
„Nieko panašaus, dėl smulkiųjų vartojimo kreditų žmonės į teismą nesikreipia, nes pasiskolintos sumos dažniausiai nesiekia įstatymo numatytų dydžių“, − teigė L. Valickas.
L. Valickas teigia, kad LSVKA nėra nusistačiusi prieš smulkiųjų vartojimo kreditų rinkos reguliavimą, jeigu jis yra sąžiningas ir nekuria išskirtinių sąlygų vieniems rinkos dalyviams. „Man atrodo, kad norima apriboti konkurenciją. Siekiama sumažinti kredito kainą, teigiant, kad tai padės apsaugoti vartotojus nuo įsiskolinimo. Žmogus nepajus esminio skirtumo, kai pasiskolinęs 100 eurų jis po mėnesio turės grąžinti ne 109, o 107 eurus“, − mano L. Valickas.
Jo manymu, kai kurie Seimo nariai iš kreditorių neva nustekentų šeimų gautais laiškais bando paremti savo pasiūlymus mažinti kredito kainos normą.
„Tiesa ta, kad rinkos priežiūrą vykdantis Lietuvos bankas per metus sulaukė maždaug 20 vartotojų skundų dėl smulkiųjų vartojimo kreditų. Palyginkite jį su 700 tūkst. išduotų kreditų ir matysite, kad tai – pavieniai atvejai, neatspindintys tendencijų“, − svarstė L. Valickas.
Bankas siūlo „atvėsimo“ laikotarpį
Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka mano, kad svarų vartojimo kreditų teikimo verslo sėkmės faktorių sudaro aktyvi paslaugos pasiūla (agresyvi reklama), todėl šis verslas nėra veiksmingas be plačiai taikomų viešosios rinkodaros priemonių.
Lietuvos bankas taip pat siūlo nustatyti vadinamąjį „atvėsimo laikotarpį“, t. y. kad vartojimo kredito sutartį norintys sudaryti asmenys negalėtų to padaryti nedelsiant, o pirmiausia pateiktų prašymą suteikti kreditą ir tik po kelių dienų galėtų sudaryti įpareigojantį susitarimą.
„Vartojimo kredito gavėjas dviem veiksmais – prašymu ir jo patvirtinimu – išreikštų valią prisiimti finansinius įsipareigojimus. Įtvirtinus tokį pasiūlymą, visų pirma, būtų sudarytos galimybės vartotojams geriau apsvarstyti visus finansavimo šaltinius (galimybę sutaupyti tinkamai planuojant pajamas ir išlaidas, atsisakant nebūtinų išlaidų ir pan.). Vartotojas būtų skatinamas pagalvoti prieš sudarant vartojimo kredito sutartį“, − aiškino V. Šapoka.
Vidutinė bendrosios mažųjų vartojimo kreditų (iki 290 eurų) kainos metinė norma šių metų pirmąjį ketvirtį buvo beveik 148 proc. Bendroji vartojimo kredito kainos metinė norma yra bendroji vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu. Ji apima visus vartojimo kredito sutarčiai taikomus mokesčius (palūkanas, sutarties sudarymo, administravimo ir kitas išlaidas).
„Lietuvos bankas skiria daug dėmesio finansiniam švietimui: veikia mūsų finansinio švietimo svetainė „Pinigų bitė“, kurioje galima rasti ir informacijos apie atsakingą skolinimąsi“, − pridūrė V. Šapoka.
Minėtoje Lietuvos banko svetainėje pateiktas ir svarbiausias patarimas – niekada nesiskolinkite jau esamoms skoloms padengti.
Pirmiausia prašoma šeimos pagalbos
Tyrimas, kurį užsakė didžiausia smulkiųjų paskolų bendrovė „4finance“, o atliko „OpenAgency“ ir „Norstat Lt“, atskleidė, kad sunkumų apmokėti netikėtas iki 300 eurų siekiančias išlaidas turėtų 45 proc. žmonių.
Iš tyrimo taip pat paaiškėjo, kad prireikus pinigų 80 proc. gyventojų skolintųsi lėšų iš šeimos narių, pusė – ieškotų draugų paramos. Penktadalis apklaustųjų kreiptųsi paskolos į banką, o šeštadalis – imtų kreditą internetu. Kiti pasirinkimai – parduoti vertingus daiktus, užstatyti turtą lombarde ar gauti paskolą darbe – mažiau populiarūs.
„Smulkiųjų vartojimo kreditų verslo perspektyva niūri. Siekiama ne apsaugoti vartotojus, sukurti kuo geresnių sąlygų konkurencijai, bet kuo labiau pažaboti įmonių veiklą. Įstatymų pataisomis dar labiau sumažinti konkurenciją komerciniams bankams ir kredito unijoms, iš kurių pasiskolinti daugelis gyventojų dabar negali“, – sako LSVKA prezidentas L. Valickas.
Anot jo, pamirštama, kad klientai yra suaugę žmonės ir turi teisę patys prisiimti atsakomybę už finansinius įsipareigojimus. „Dabar su jais elgiamasi kaip su mažais vaikais“, − teigė L. Valickas.
Tarpininkai rekomenduoja bankus ir kredito unijas
Bendrovės „Paskolų brokeris“ direktorius Tomas Dailidėnas bet kuriuo atveju siūlo gyventojams rinktis bankus ar bent kredito unijas. „Galbūt jų poreikius išspręstų ir lizingo bendrovės – šiose institucijose palūkanos atitinka rinkos kainas, kurios yra nuo 2 iki kartais daugiau nei 30 kartų mažesnės nei greitųjų kreditų bendrovėse.
Dažnai bankai siūlo įvairių kompleksinių paslaugų, pvz., draudimą, pensijų kaupimą ir pan. Juo daugiau banko produktų naudojasi klientas, jei kliento atlyginimas pervedamas į šio banko sąskaitą, tuo palūkanų norma už vartojimo ar būsto paskolas yra mažesnė.
Greitųjų kreditų bendroves renkasi impulsyvūs asmenys ar tie, kurių gaunamos pajamos neatitinka atsakingo skolinimosi kriterijų. Bankas, neduodamas paskolos, dažnai apsaugo patį klientą nuo tolimesnių nemalonumų“, − teigė T. Dailidėnas.
Trečdalis paskolų gavėjų − iki 25 metų
2014 m. gruodžio 31 d. į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą buvo įrašyta 60 įmonių (ne kredito įstaigų), turinčių teisę teikti vartojimo kreditus.
Šios įmonės 2014 m. pabaigoje buvo suteikusios 784 tūkst. vartojimo kreditų – 8,56 proc. daugiau nei 2013 m. pabaigoje, kai suteiktų kreditų skaičius buvo šiek tiek didesnis nei 722 tūkst.
Mažųjų vartojimo kredito davėjų paslaugomis 2014 m. pabaigoje naudojosi 207 tūkst. klientų, iš jų 76 tūkst. (daugiau kaip trečdalis asmenų) − jaunesni nei 25 m.
Mažųjų vartojimo kreditų rinka yra labai koncentruota: vien bendrovės „4finance“ paskolų likutis sudaro 47 proc. visos rinkos likučio, o 5 didžiausios įmonės, teikiančius mažuosius vartojimo kreditus, užima 75 proc. rinkos.
Didžioji dalis mažųjų vartojimo kreditų yra suteikiama naudojantis ryšio priemonėmis (telefonu, internetu), per 2014 m. šiuo būdu buvo suteikta net 86,54 proc. mažųjų vartojimo kreditų. Tai reiškia, kad dažniausiai kreditas gaunamas net neišėjus iš namų.
Dažniausiai vartojimo kredito gavėjai vėluoja mokėti įmokas už mažuosius vartojimo kreditus. Tokių kreditų gavėjų pradelstų mokėti paskolų skaičius 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 90,57 tūkst. Palyginti su praėjusiais metais, jis padidėjo 11,13 proc.
Tačiau sparčiai daugėja ir vėluojamų grąžinti didesnių nei 290 Eur kreditų. Metų pabaigoje tokių kreditų buvo 74,68 tūkst. ir, palyginti su 2013 m. gruodžio 31 d., padaugėjo 30,21 proc.
Ką turėtų žinoti paskolos prašytojas?
Tokiu atveju vartojimo kredito gavėjas turi grąžinti pasiskolintą sumą ir palūkanas, susikaupusias nuo dienos, kurią buvo išmokėtas vartojimo kreditas, iki vartojimo kredito grąžinimo dienos. Vartojimo kredito sutarties atsisakymo atveju vartojimo kredito davėjas neturi teisės iš vartojimo kredito gavėjo gauti jokios kitos kompensacijos, išskyrus kompensaciją už viešojo administravimo įstaigoms sumokėtus negrąžinamus mokesčius.
Vartojimo kredito gavėjai gali ginti savo teises. Pirmiausia vartojimo kredito gavėjai gali kreiptis į vartojimo kredito davėjus, jei, jų manymu, vartojimo kredito teikimo paslauga nebuvo tinkamai suteikta.
Remiantis vartojimo kredito davėjų Lietuvos bankui pateiktais duomenimis, 2014 m. vartojimo kredito gavėjai gavo 237 vartojimo kredito gavėjų skundus, 34 skundais mažiau nei 2013 m.
2014 m. išmokėtų kreditų skaičių padalinus iš gautų skundų skaičiaus, matyti, kad 4 810 kreditų teko vienas vartojimo kredito gavėjo skundas. Palyginti nedidelį rašytinių kreipimųsi skaičių galėjo lemti tai, kad vartotojai nepakankamai domisi savo teisėmis ir galimybėmis jas ginti.
Jei nepavyksta susitarti su vartojimo kredito davėjais, klientai gali kreiptis į Lietuvos banką. 2014 m. Lietuvos bankas gavo 113 rašytinių ginčų ir skundų dėl vartojimo kreditų.