Anot draudimo bendrovės „Compensa Life“ vadovo, šiais laikais nieko negalima garantuoti 100 proc., bet santaupų patariama turėti įvairiomis formomis.
Trūksta finansinio švietimo
Lietuvoje įprastas būdas kaupti savo pinigus – indėliai bankuose, LRT RADIJUI sako T. Milašius. Pasak jo, indėliai bankuose jau priartėjo prie 11 mlrd.: „Taigi pinigų yra, bet investicijos į gyvybės draudimą nesiekia nei 900 mln., o tai mažiau nei 10 proc. Gali būti, kad žmonės nori turėti likvidumą bankuose ir ne visi susipažinę su alternatyviomis galimybėmis.“
Bendrovės „Bonum Publicum“ draudimo direktorės Liudmilos Damulienės teigimu, pagal gyvybės draudimo įmokas Vakarų šalys mus lenkia kelis kartus – išsivysčiusiose šalyse egzistuoja gilios gyvybės draudimo tradicijos. „Nepaisant to, kad 26 metus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, vyrauja požiūris, kad mumis kažkas turi pasirūpinti.
Pamirštame lietuvišką patarlę – pasidėk pagalvę, ant kurios krisi“, – aiškina specialistė. Gyvybės draudimo sutartis, anot jos, ir yra ta pagalvė, ant kurios galima kristi nelaimės atveju.
„Aviva Lietuva“ finansų direktorė Rita Nogė įsitikinusi, kad Lietuvoje trūksta finansinio švietimo: „Tai turėtų būti bendras visuomeninių organizacijų, vyriausybės ir mūsų darbas – šviesti žmones, aiškinti, kad valstybė tikrai nėra visagalė ir padės tik dalinai, nelaimės atveju suteiks tik tam tikrą bazinį pragyvenimą.“
Kaip teigia T. Milašius, Lietuvoje kas trečias darbingas arba dirbantis žmogus turi gyvybės draudimą, tai – pakankamai neblogai. „Tai bazė, nuo kurios mes startuojame, galima taip sakyti. Tačiau kalbant apie Vakarų šalis, šią priemonę naudoja apie 80 proc. dirbančiųjų, mes – apie 50 proc.“, – aiškina specialistas.
Pataria nuspręsti, ko reikia
R. Nogės tvirtinimu, svarstant apie gyvybės draudimą, pirminis darbas yra suprasti, kam jo reikia: „Svarbu tai, ar žmogus turi išlaikytinių, ar jam reikia apsaugos ligos ar traumų atveju, ar jis turi įsipareigojimų. Draudimas aktualiausias darbingo amžiaus žmogui, turinčiam ir išlaikytinių, ir įsipareigojimų. Vėliau, artėjant pensiniam amžiui, aktualus kaupimo elementas.“
Anot L. Damulienės, kiekviena draudimo bendrovė turi savo kriterijus, rizikos vertinimą, bet tam tikros principinės ribos nėra. Kiekvienas atvejis yra individualus, tad atsižvelgiama į žmogaus poreikius, galimybes, reikalavimus.
Kalbėdama apie jaunus darbuotojus, R. Nogė sako, kad optimalus variantas – rinktis mišrią sutartį, kurioje būtų ir gyvybės draudimas, ir kaupimas. „Esant jaunam, aktualu apsidrausti nuo traumų – tam, kad, įvykus nelaimei, būtų galima nuvykti į sanatoriją ar gauti papildomų sveikatingumo paslaugų“, – aiškina ji.
T. Milašiaus įsitikinimu, jei žmogus yra šeimos maitintojas, reikia apsvarstyti gyvybės draudimo apsaugas be kaupimo dalies arba su ja: „Tai reiškia, kad jei šeimos maitintojui kažkas nutiks, šeima turės pajamų, už kurias galės išgyventi tam tikrą laiką. Skaičiuojama, kad tokiu atveju šeima turėtų būti sukaupusi maždaug 2–5 metų metinių pajamų sumą. Žinoma, draudimo sumą galima pasirinkti, tai individualu.“
Kaupti, pasak T. Milašiaus, galima įvairiais būdais, tačiau rekomenduotina tam tikrą dalį skirti ilgalaikiam taupymui.
„Verta pasidomėti ir nekilnojamuoju turtu, kitomis kaupimo ir investavimo priemonėmis. Šiais laikais nieko negalima garantuoti 100 proc., bet turėti santaupų įvairiomis formomis yra gerai“, – įsitikinęs specialistas.
Perspėja nesusivilioti dideliais skaičiais
L. Damulienė teigia, kad šiuo metu investicinio gyvybės draudimo sutarčių rinkoje yra apie 70 proc. Ji sako norinti kiekvienam, sudarančiam draudimo sutartį, nesusivilioti dideliais skaičiais, pavyzdžiui, 10–17 proc. grąža.
Anot pašnekovės, reikia žiūrėti į realius skaičius ir suvokti investavimo riziką: „Būna laikotarpių, kai kyla arba krenta vertybinių popierių kainos. Kai jos kyla, visi būna susižavėję ir greitai sudaro sutartis. Kai pradeda kristi, turto vertė sumažėja – žmonės nusivilia.“
Gyvybės draudimo sutarties naudą, pasak L. Damulienės, geriausiai pajusime tuomet, kai kaupsime drausmingai. „Didžiausią naudą galima pajusti iš periodinių įmokų. Kartais stebina klientų pretenzijos ir skundai, kad jie nesukaupė tiek, kiek sumokėjo. Tuomet pasirodo, kad žmogus kokius metus net nemokėjęs“, – dalijasi patirtimi specialistė.
T. Milašius, paklaustas, kokią sumą turint galima praverti gyvybės draudimo bendrovės duris, dalijasi taisykle iš Vakarų: „Reikia galvoti apie ilgalaikį kaupimą, apie 10 proc. nuo pajamų. Ir jei atsiranda pajamų prieaugis, pavyzdžiui, atlyginimas siekė 1000 eurų ir padidėjo iki 1100 eurų, – tą šimtą reikia padalinti perpus. 50 eurų pasilikti sau, 50 – atidėti ilgalaikiam kaupimui. Kalbant apie draudimo kompanijas, standartas yra maždaug 25–30 eurų įmoka per mėnesį.“