Viešojoje erdvėje jau kelias savaites aptarinėjamos komunikacijos specialistės Ievos Koncevičiūtės įžvalgos apie aukštesnes nei vidutines pajamas uždirbančio Lietuvos jaunimo vartojimo įpročius.
Socialiniame tinkle „Facebook“ daug dėmesio sulaukė jos įrašas, kuriame detaliai aprašyta tai, kaip šalis pasikeitė per pastaruosius kelis dešimtmečius. I. Koncevičiūtė rašė, kad jos bendraamžiai šiandien gali sau leisti važinėti „Porsche Cayenne“, valgyti kvapiuosius mandarinus (jap. Yuzu), dantis valyti bent 6 eurus kainuojančia pasta, nuolat darytis manikiūrą, pirkti „Netflix“ ar „Audible“ prenumeratas ir t.t.
Įraše pasikartoja frazė „seniai karas buvo“, o galiausiai apibendrinama, jog taip gyvenantys žmonės visą valstybę veda į priekį.
Tik svajonė, kuri gali išsisklaidyti
Turto valdymo įmonės „Milvas“ partneris T. Marčiulaitis suskaičiavo, kad norint gyventi taip, kaip aprašė I. Koncevičiutė, vienam žmogui reikia 3,5–4 tūkst. eurų per mėnesį. „Dviese taip gyvenant turbūt pavyktų viską sudėti į kokius 6 tūkst. eurų“, – pastebi jis.
Savo „Facebook“ paskyroje ekonomistas rašė, kad objektyviai vertinant, Lietuvoje tikrai yra taip gyvenančių asmenų, tačiau jų labai nedaug.
„Sodros“ duomenimis, 2019 metų vasarį Lietuvoje buvo 12,6 tūkst. asmenų, kurie gavo daugiau nei 5 tūkst. eurų darbo pajamų iki mokesčių. Pridėjus ir tuos, kurie gauna tarp 4 ir 5 tūkst. eurų, išeina beveik 23 tūkst. gyventojų, kurie, pasak T. Marčiulaičio, galėtų išleisti tiek, kaip aprašo I. Koncevičiūtė.
„Vidutinio lygio vadovai negauna 5 tūkst. eurų į rankas. Dauguma jų, kaip ir dauguma kodą rašančių rinkos numylėtinių, sėdi ant gerų 2–4 tūkst. eurų per mėnesį ir už tiek gyvenimą myli. Nes 7 tūkst. eurų arba daugiau yra rezervuoti rimtesniems bei gyvenimo mačiusiems vadovams. Ne samdomam ir lengvai pakeičiamam jaunimui.
Taip, yra išimčių, yra visokių startuolių, yra ir jaunimo su didesne nei 10 tūkst. eurų alga arba verslu, normaliai veikiančiu ir gerus pinigus generuojančiu. Bet vidutiniškai rinkoje taip jau yra, kad ta aukštesnioji-vidurinė klasė sėdi su maždaug 3 tūkst. eurų“, – teigė T. Marčiulaitis.
Ekonomistas svarstė, kad dauguma tų, kurie susitapatino su I. Koncevičiutės įraše apibūdintu gyvenimo būdu iš tiesų tik svajoja kada nors taip gyventi.
„Kas būtų kaip ir gerai – svajonių reikia turėti. Tik labai negerai, kad būtent toks gyvenimas yra kažkokia siekiamybė jau šiandien. Ir ne iš vertybinės pusės, nes čia jokių priekaištų neturiu. Bet iš finansų valdymo ir pasaulio suvokimo pusės.
Visas šitas reikalas aiškiai parodė, kad pilna arogantiško jaunimo, kuris dirba samdomą darbą arba turi nelabai augti galinti ir 50 tūkst. eurų pelno (prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją) per metus kuriantį startuolį. Dėl ko gauna kelis tūkst. eurų pajamų per mėnesį, ir dėl to save laiko aukštesniąja-vidurine klase. Todėl gali sau egzotines keliones, naujas mašinas ir „paėdimus“ po 100 eurų nuolat leisti bei tuo pat metu svajoti apie namuką su terasa, naują „Porsche“ ir butuką investicijai.
Negalit. Arba pirmo, arba antro. Nes su 3 tūkst. eurų per mėnesį nesate turtingi. Net aukštesnioji-vidurinė klasė realiai nesate – tokiais galite vadintis nebent prieš tuos 250 tūkst. iki 600 eurų uždirbančių tautiečių“, – rašė jis.
T. Marčiulaičio vertinimu, aukštesniąja-vidurine klase galima vadintis gaunant bent 100 tūkst. eurų pajamų per metus ir turint tarp 500 tūkst. ir 1 mln. eurų vertės turto.
„Seniai karo nebuvo“ yra klasikinis veikalas apie po krizės į darbo rinką atėjusią kartą, kuri augimo ciklo pabaigos link jaučiasi nepažeidžiama ir maišo finansinius išteklius su įplaukomis, – sakė ekonomistas. – Ateis eilinė krizė, sumažės etatų, o likusiems etatams mažės atlyginimai.
Tada pajusite, kad nesate tokie jau nepažeidžiami. Kad patys gražiausi, protingiausi ir reikalingiausi buvote tik tol, kol darbdaviui reikėjo, kad tokiais jaustumėtės ir eitumėte su pilna komandine dvasia „atidirbinėti“ savo algos. O realiai esate vieni iš dešimčių tūkstančių visiškai vienodų arogantiškų vidutiniokų.“
Nemato gyvenančių prasčiau
Tuo metu J. Mundeikis pabrėžia, kad I. Koncevičiūtės aprašytas jaunimas nemato ne tik savo, bet ir prasčiau gyvenančiųjų realybės.
„Vilniaus elitas pašiepia turto nesukaupiančius, nuosavo verslo neturinčius piliečius, tuo metu kone kas antras namų ūkis Lietuvoje negalėtų padengti 280 eurų nenumatytų išlaidų iš savo lėšų“, – savo tinklaraštyje pastebi J. Mundeikis.
Ekonomistas nukreipia į naujausius Statistikos departamento duomenis apie gyventojų materialinį nepriteklių Lietuvoje. Jie rodo, kad didelio materialinio nepritekliaus lygis 2018 metais šalyje siekė 11,1 proc. Palyginti su 2017 metais, lygis sumažėjo 1,3 proc. punkto.
Didelį materialinį nepriteklių patyrė apie 310 tūkst. gyventojų, jie dėl lėšų stokos susidūrė su bent keturiais iš šešių materialinio nepritekliaus elementais.
T.y. susidūrė su šiomis problemomis: dėl pinigų stokos negalėjo laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų; neturėjo galimybės praleisti bent savaitės atostogų ne namuose, negalėjo sau leisti pakankamai šildyti būsto; negalėjo sau leisti bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar lygiaverčio vegetariško maisto; negalėjo apmokėti nenumatytų išlaidų iš savo lėšų; dėl lėšų stokos neturėjo automobilio.
„Norėčiau palinkėti, kad kokybišką išsilavinimą įgavęs ir save aukštesniajai-vidurinei klasei priskiriantis jaunimas nepamirštų pagalvoti apie tai, ką reiškia toks jų subjektyvios realybės sampratos bei faktinės realybės atotrūkis.
Taip pat palinkėčiau tokiam jaunimui nepamiršti, kad kas mėnesį iš Lietuvos vis dar emigruoja apie 3 tūkst. nuolatinių Lietuvos gyventojų, pajamų nelygybė Lietuvoje vis dar viena didžiausių Europos Sąjungoje, o tame pačiame Vilniuje dirbantys socialiniai darbuotojai, slaugytojai, daktarai ir pedagogai, kurių teikiamomis paslaugomis naudojasi šis auksinis jaunimas, neretai neuždirba nė 1 tūkst. eurų per mėnesį“, – apibendrino J. Mundeikis.
Ekonomistas įspėjo, kad jeigu šis (neretai ir politinių aspiracijų turintis) jaunimas nepradės matyti viso vaizdo ir prisiimti elitui visuomenės priskiriamų funkcijų, anksčiau ar vėliau tai prives prie tokių politinių pokyčių, kurie nebus naudingi nei visai visuomenei, nei kvapniųjų mandarinų ar mados namų aprangos besivaikančiam elitui.