Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ diskutuota, kas yra ta vidurinioji klasė ir silpsta ji ar stiprėja?
„Swedbank“ Finansų instituto užsakymu atlikta reprezentatyvi šalies gyventojų apklausa rodo, kad save laikančių viduriniosios klasės atstovų skaičius išlieka stabilus, tai – daugiau nei pusė (54 proc.) šalies gyventojų.
„Pastarojo laikotarpio infliacijos šuoliai ir energijos išteklių kainų augimas paveikė gyventojų subjektyvų suvokimą apie savo vietą visuomenės klasinėje sanklodoje. Nors viduriniajai klasei save priskiriančių respondentų skaičius išlieka stabilus, 3 proc. punktais mažiau gyventojų, palyginti su 2022 m., save laiko aukštesnės viduriniosios klasės atstovais (8 proc.). Tuo metu sakančių, kad jie priklauso žemesnei viduriniajai klasei, skaičius augo 5 proc. punktais ir siekia 31 proc.“– duomenis pristatydama pasakojo „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.
Tyrimo duomenimis, elitui save priskiria 1 proc. gyventojų, nepasiturintiems ar skurstantiems – 6 procentai, t.y. 1 proc. punktu mažiau nei pernai.
J. Cvilikienė teigia, kad apibrėžiant viduriniąją klasę, reikia apžvelgti daugybę skirtingų kintamųjų.
„Ir pačių gyventojų įsivertinimą, ir statistinius duomenis, ir pajamas, ir išlaidas, ir turtą, ir šeimyninę padėtį, ir įsipareigojimus, ir net tai, kiek žmogus gali savo laiko skirti kultūrai, fiziniam aktyvumui ir kitiems dalykams. (...) Be abejonės, tai subjektyvu. Tai yra įsivertinimas, bet jis irgi yra įdomus. Mes pasižiūrėjome, jis išsikoreliuoja gana stipriai su EBPO apibrėžimu, kur pagal dirbančiųjų pajamas mes matome, kad 62 procentai Lietuvoje būtų priskiriami viduriniajai klasei“, – teigia ji.
Anot jos, tai reiškia, kad žmonės save įsivertina pakankamai tiksliai. Tiesa, viduriniosios klasės ribos yra išties plačios. Swedbank“ Finansų instituto vadovės atskleidžia, kokios pajamos turėtų būti žmogaus, kad jis galėtų priskirti save viduriniajai klasei.
„Tai turėtų būti nuo 75 iki 202 procentų šalies medianos – 1100 ir 2946 eurai prieš mokesčius. Tokio platumo tas rėžis būtų pagal EBPO apibrėžimą“, – teigia J. Cvilikienė.
Socialinių mokslų centro vadovas prof. Boguslavas Gruževskis laidoje teigė, kad esmė yra ne pats skaičius, bet vartojimo laisvė. Anot jo, viduriniajai klasei save priskirti, iš esmės, gali tie žmonės, kurie dalį savo pajamų gali leisti laisvai ir nepriklausomai nuo privalomų išlaidų.
„Vartojimo laisvė, tai yra, kai jūs iš savo disponuojamų pajamų apie 30-40 procentų pajamų galite laisvai leisti. Tai yra, nepririštas prie privalomų išlaidų: komunalinės, automobilio padangos, vaiko mokykla ir panašiai. Tai yra tos privalomos ir jums dar lieka apie 30-40 procentų pajamų“, – teigia pašnekovas.
„Šitoje srity, tų tyrimų viduriniosios klasės, aišku, turtingiausi yra JAV mokslininkai ir stebėtojai. Jie labiausiai šitą tyrinėja, kadangi jie labai aukštai vertina ir tai yra politinio lygio klausimas. Jiems buvo užduotis, kad, faktiškai, daugiau negu 60 procentų sudarytų tą viduriniąją klasę. Jie net ribas taiko platesnes“, – teigia B. Gruževskis.
„Jie pastebėjo, kad Amerikoje labai svarbu save priskirti viduriniajai klasei. Ir jeigu vertinti pagal pajamas, daug žmonių net nepatenka į viduriniąją klasę, nors, pagal apklausą, priskiria save, kadangi tai yra statusas“, – aiškina jis.
Anot profesoriaus, tokie rezultatai iškraipo realybę.
„Jeigu mes pagal tai matuosime mokesčių sistemą, jeigu mes pagal tai matuosime įmokas už mokyklą, už švietimą – tai, aišku, bus blogai, kadangi tos grupės nukentės. Jeigu mes kalbėsime apie patriotizmą, apie savivertę žmonių – tai yra gerai. Viskas priklauso nuo to, apie ką mes kalbame ir koks yra mūsų tikslas. Todėl vieno atsakymo nėra“, – priduria jis.
J. Cvilikienė šioms B. Gruževskio mintims ir idėjoms taip pat pritaria. Ji teigia, kad viduriniajai klasei save priskiriantys žmonės sako, kad jiems labai svarbu yra atostogauti, laisvai išleisti į mokslus savo vaikus, kreiptis į privačias gydymo įstaigas ir panašiai.
„Labai svarbu, kad viduriniosios klasės atstovas turėtų santaupų, būstą ir tokius dalykus, kurie suteikia saugumo. Tai tikrai tai yra labai svarbu. Pajamos sako labai mažai, iš tiesų“, – teigia J. Cvilikienė.
Ruginienė: gyvename tokiais laikais, kai mes turime vargstančius darbuotojus
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė teigia, kad rezultatai, kuriuos matome šiandien, labai priklauso nuo to, kaip tas tyrimas yra daromas ir kokie žmonės yra apklausiami.
„Tas, kad priskiria ar nepriskiria, tai tokia abejotina sąvoka, nes žmogus kartais net ir gėdinasi pasakyti, ypatingai, jei tu pavadini, kad tai yra klasė, tai niekas nenori toje žemesnėje klasėje atsidurti“, – apklausos metodiką kritikuoja ji.
Ji pateikia pavyzdį, kad iš tikrųjų situacija nėra tokia graži.
„Statistika, iš tikrųjų, negailestinga. Ji rodo, kad iki 70 procentų dirbančiųjų, deja, uždirba tik iki vieno vidurinio darbo užmokesčio ir dabar, jeigu net ir paėmus tam tikrus skaičius, kuriuos Nerijus Mačiulis įgarsino, tie 1104 ir beveik 3000 eurų, tai, tiesiog, panagrinėkime labai paprastais skaičiais. Aš, be abejo, nesu profesorė, aš galiu tik paprastai išsidėlioti ant lapo. Jeigu mes turime tokią paprastą, elementarią statistinę šeimą – keturi asmenys, du tėvai, du vaikai. Jeigu mes sakome, kad tie du tėvai, tai tie du turtuoliai, kurie uždirba virš 1100 euro, tarkim, namų ūkio pajamos 2500 eurų sudaro.
Be abejo, statistė šeima turi būstui paskolą. 800 eurų čia tokia vidutinė, nelabai brangi paskola, jau gali nuo šios sumos nubraukti. Plius dar komunalinės išlaidos, plius dar tokie niuansai, apie kuriuos mes, turbūt net nešnekame, kaip sumokėjimas už darželį. Jeigu vasaros sezonas, gali daugiau pasitaupyti. Jeigu tai yra šildymo sezonas – jau tau kainuoja tas daugiau. Jeigu, neduok Dieve, kažkas iš šeimos narių suserga, jau yra didelė suma iš karto per mėnesį, kuri nuplaukia. Ir, galų gale, kai tu viską suskaičiuosi, tau liks visiški grašiai, už kuriuos tu negali nei atostogoms susitaupyti, pasirodo, nei gali į teatrą nueiti, nei dar kažkur. Tai, kur ta vidurinioji klasė?“, – aiškina I. Ruginienė.
„Galime apgaudinėti vienas kitą, galime įsivaizduoti kažkokius savus modelius, bet, deja, mes gyvename tokiais laikais, kai mes turime vargstančius darbuotojus – vieną grupę ir turime turtuolius. Ir tarp tų dviejų grupių žiojasi vis didesnė praraja. Man, pavyzdžiui, asmeniškai, yra ciniška girdėti iš banko, kuris teigia, kad ta vidurinioji klasė staiga skursta.
Tai visiškas toks ciniškas požiūris, kuomet bankas pats prisideda prie to skurdo, per didėjančias palūkanas. Šiais metais, pavyzdžiui, minimalias pajamas gaunančiai šeimai padidėjo palūkanos beveik trečdaliu, apie 300 eurų, ir tai dar nesustoja. Kiekvienais metais, kiekvienais mėnesiais tos palūkanos didėja. Tai apie ką mes kalbame?“, – kritikuoja I. Ruginienė.
Atsakydama į I. Ruginienės mintis, J. Cvilikienė pabrėžia, kad Lietuvoje tik 17 procentų gyventojų gyvena su paskola įsigytame būste. Anot jos, tai tikrai nėra didelė dalis gyventojų, o ir palūkanas bankai reguliuoja ne savavališkai. Jas reguliuoja Europos Centrinis Bankas (ECB).
Gruževskis: esame linkę išpūsti savo poreikius
Moteris taip pat sutinka, jog nors vidurinioji klasė atrodo gana plati, tačiau jos perkamoji galia nėra tokia, kokią matome kitose išsivysčiusiose valstybėse.
„Dalis dalykų yra visiškai tiesa, ką sako kolegė. Nėra stipri vidurinioji klasė ir tas rėžis yra be galo platus pagal EBPO paimamas. Ir nebūtinai priskirtas viduriniajai klasei žmogus gali sau daug leisti. Tai irgi rodo daugelis rodiklių“, – teigia J. Cvilikienė.
B. Gruževskis teigia, kad šiame susirūpinime atsiskleidžia daug gerų žinučių. Nors žmonėms kyla pasipiktinimas, kad jiems tenka dirbti ne vieną ir ne du darbus, tam, kad jie galėtų pasiekti viduriniosios klasės lygį, profesorius teigia, kad mes visi esame linkę išpūsti savo poreikius.
„Aš save pagavau prieš dvidešimt metų. Kodėl aš penktadieniais sėdžiu, o dauguma išeina atostogauti? Todėl, kad aš norėjau sodybą kažkokią įsirengti, dar kažką. Pažiūrėkite kaip gyvenate. Mes patys išpučiame savo poreikius, o po to kaltiname aplinką, kad ji neužtikrina mums galimybių juos gauti“, – teigia jis.
J. Cvilikienė pritaria, kad mes visi visuomet trokštame gyventi tik geriau.
„Mūsų apklausoje, gyventojai, kurie save jau priskiria viduriniajai klausei, aukštesnei viduriniajai klasei, sako, kad vis tiek jiems reikia gerokai daugiau pajamų, kad jie jaustųsi gyvenantys oriai. Turbūt įsivaizduojame, kad jau tie viduriniosios klasės atstovai, čia turbūt ir istoriniai dalykai kažkokie ar mūsų įsivaizdavimai, yra labai turtuoliai.
Bet aš norėčiau grįžti prie, vis tik, svarbaus apibrėžimo, kas tai yra ir kodėl labai svarbi vidurinioji klasė. Todėl, kad vidurinės klasės, pagal įvairius parametrus, žmogus gali savimi pasirūpinti, gali pasirūpinti savo ir vaikų ateitimi, jis moka mokesčius ir todėl kiekviena šalis, ir ekonomika turėtų džiaugtis, jeigu jų vidurinioji klasė yra didelė, nes tai yra ir sumokėtų mokesčių daug, ir tikrai stiprus verslas, ir bendruomenė“, – aiškina moteris.
J. Cvilikienė priduria, kad vidurinioji klasė mūsų šalyje nėra tokia stipri, kokios mes norėtume, tačiau reikia tikėti, kad ji užaugs.
Tačiau Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė I. Ruginienė nesutinka, kad žmonės sau išsikelia pernelyg didelius lūkesčius.
„Man atrodo, labai svarbu yra pasižiūrėti ir įvertinti gyvenimo kokybę. Tai yra pagrindinis, toks viską apibendrinantis kriterijus. Jeigu tai, kad žmogus norėdamas uždirbti, kad ir tą 1500 eurų į rankas ar 2000 eurų į rankas, kas tikrai, šiai dienai, turint finansinių įsipareigojimų, tikrai nėra daug, turi dirbti du ar tris darbus – na, atsiprašau, bet, kolegos, tai nėra normalu“, – teigia ji.
„Čia mes galime vienas kitą vėl apgaudinėti ir sakyti, kad žmogus pats to nori ir dažnai darbdaviai naudojasi būtent tokiu pasakymu, kad leiskite darbuotojui dirbti, nes jis nori naktimis dirbti, nori šventinėmis dienomis dirbti ir nori išvis labai daug dirbti, o visokios profsąjungos apriboja jo norus. Tai ne žmogus nori dirbti, žmogus nori gyventi ir gyventi kokybiškai. Tam, kad jis gyventų kokybiškai, deja, jam reikia paaukoti tam tikrą savo poilsio dalį, galbūt, laiką su šeima ir sveikatą, ir visus kitus dalykus“, – aiškina I. Ruginienė.
„Creditinfo“ verslo plėtros ir strategijos vadovė Jekaterina Rojaka teigia, kad ji sutinka su mintimi, jog gyvenimo kokybė mūsų šalyje nėra aukšta.
„Mes, kaip kreditų biuras, dar vieną veiksnį įgalinam. Tai yra, tiesiog pasižiūrime, ar žmogus, kuris šiandien negali pateisinti savo lūkesčių, ar jis galėtų gyventi ateities sąskaita, ar jis galėtų drąsiai pasiskolinti tam tikriems dalykams“, – aiškina ji.
„Šiai dienai, iš dirbančiųjų asmenų, kurie yra įvertinti kreditingumui, maždaug 15 procentų žmonių tiesiog negali. Jiems neužtenka arba pajamų, arba jie jau turi tam tikrų įsiskolinimų, vėluoja atsiskaityti už prieš tai buvusias paskolas ir jau nebegalės įvykdyti ir įgyvendinti savo lūkesčių. Deja, reikėtų pripažinti, kad per metu ši situacija nepagerėjo. Prieš metus buvo beveik 16 procentų“, – teigia J. Rojaka.
J. Cvilikienė teigia, kad nors yra teigiama, jog didelei daliai žmonių pinigų užtenka tik svarbiausiems poreikiams, šioje vietoje išryškėja įdomus paradoksas.
„Matome tą tikrai infliaciją didžiulę, didelius ekonominius sukrėtimus ir karas Ukrainoje, karantinas, apribojimai verslui – na tikrai tokie išmėginimai ilgalaikėje perspektyvoje buvo. Bet mes vis tiek matome Jungtinių Tautų tyrimą, kuriame Lietuva – tarp 20 laimingiausių pasaulio valstybių arba vartotojų pasitikėjimo rodiklis kaip yra aukščiausias Europos Sąjungoje, taip ir yra. Tai, iš esmės, turbūt yra ir šviesių spalvų“, – teigia ji.
Anot J. Cvilikienės, formuojasi išvada, jog žmonėms vis svarbesniu prioritetu tampa saugumas, galimybė dirbti, galimybė aprūpinti savo vaikus ir įgyvendinti svajones. Visa tai žmonėms padeda išlaikyti ir didesnius lūkesčius sau.
Ko reikia, kad kuo daugiau žmonių jaustųsi patenkinti savo pajamomis ir galėtų save laikyti viduriniosios klasės dalimi? J. Cvilikienė teigia, kad labai svarbus šioje vietoje yra ir mūsų šalį valdančių žmonių vaidmuo. Anot jos, labiausiai žmonės šiuo metu gąsdina nuolatiniai mokesčių reformų pokyčiai. Žmonėms darosi sunku pasitikėti ar kaupti per ilgalaikius instrumentus.
„Nuolat viskas keičiasi. Ta kaita nuolatinė neatneša pasitikėjimo, neatneša ramybės ir stabilumo mūsų visuomenėje, priešina ir kelia daug bereikalingų diskusijų, nors tikslas juk visų vienas. Visų tikslas vienas – kuo stipresnė vidurinė klasė, kuo laimingesnė visuomenė“, – aiškina ji.
J. Cvilikienė teigimu, norisi, jog augtų ir žmonių pajamos, ir perkamoji galia, kuri šiuo metu dėl kainų pokyčių yra tikrai sumažėjusi.
Visą pokalbį galite perklausyti čia:
