Apklausą inicijavusios Lietuvos pensijų ir investicijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys atkreipia dėmesį, kad šalia 18 proc. neplanuojančiųjų savo finansų galima statyti ir 36 proc., kurie pagalvoja vos apie mėnesį-du į priekį – tai beveik tas pats, kas nieko, rašoma asociacijos pranešime.
„Kas antras gyventojas stokoja įgūdžių arba žinių numatyti savo finansinę situaciją ilgiau nei pora mėnesių į priekį. Vienais atvejais tai lemia lengvabūdiškas požiūris į gyvenimą, kitais, kas yra gerokai skaudžiau, kitos išeities neturėjimas. Akivaizdu viena - esant bent mažiausiam ekonomikos sukrėtimui daugiau nei 50 proc. gyventojų atsidurtų nepavydėtinoje, sunkioje situacijoje, kurioje prireiktų pagalbos“, – sako jis.
Finansinis raštingumas – pervertintas
Reprezentatyvios apklausos duomenys patvirtino faktą – kuo ilgesnis laikotarpis pateikiamas, tuo sparčiau mažėja jį planuojančių. 20 proc. respondentų patvirtino, kad savo pajamas ir išlaidas numato pusmečiui ar metams į priekį, tačiau apie kelerius metus galvoja vos 13 proc. gyventojų, arba kiek daugiau nei kas dešimtas.
„Toliau – tik dar blogiau. Apie tai, kiek gaus pajamų bei kiek ir kam jas panaudos iki pensijos mąsto 6 proc. žmonių, o apie tai, kaip gyvens pensijoje – irgi vos 6 proc. Vadinasi, yra kritiškai maža visuomenės dalis, kuri galvoja apie savo finansinę situaciją ilguoju laikotarpiu ir jai ruošiasi. Nors apie sudėtingą gyvenimą pensijoje žinome anaiptol ne iš vadovėlių, tai žmonių nemotyvuoja geriau pasiruošti šiam gyvenimo laikotarpiui ir jam kaupti lėšas, kol dar galima tai daryti“, – teigia Š. Ruzgys.
Jo teigimu, nors valstybė skatina kaupti pensijai II ir III pakopoje, tačiau pačių gyventojų nenoras mąstyti apie ilgąjį laikotarpį verčia galvoti, kad šios tiksinčios ekonominės „bombos“ savieigai palikti nevalia.
Pensija yra neatrasta žemė
Analizuojant apklausos dalyvių atsakymus pagal amžių paaiškėjo, kad išgyvenimo pensijoje klausimas ima rūpėti tik sulaukus 36-ių. 36-45 metų amžiaus grupėje apie tai susimąsto 4 proc. gyventojų.
Didžiausias nerimas stebimas tarp 46-55 metų respondentų, tarp kurių išgyvenimo reikalai pensijoje jau ima dominti 12,8 proc. Tarp vyresnių kaip 56 metų gyventojų pajamų ir išlaidų klausimas pensijoje klausimas rūpi kas dešimtam, arba 9,9 proc. apklaustųjų.
„Akivaizdu, kad auksiniais savo metais pensijos klausimo nekeliame. 18-25 metų grupėje ir 26-35 metų grupėje apklausos metu neatsirado žmonių, kuriems bent truputį rūpėtų, iš kokių lėšų gyvens pensijoje. Darant prielaidą, kad dirbti pradedama sulaukus 22-23 metų, geras dešimtmetis tiesiog praleidžiamas nesirūpinant jokia finansine pagalve savo ateičiai“, – perspėja Š. Ruzgys.
Daugiausiai lengvabūdiškumo – miestuose
Nors regionai bendrai pasižymi kuklesnėmis galimybėmis, tačiau apklausa atskleidė dar vieną stebinantį faktą: daugiausiai lengvabūdiškumo vis tik yra miestuose.
„Žvelgiant į šia diena gyvenančiųjų statistiką, didžiausia jų grupė yra ne regionuose, o būtent miestuose – 21 proc. Mažesniuose miestuose ir kaimuose taip besielgiančių gyventojų yra kiek mažiau, po 16 proc.“, – sako LIPFA vadovas.
Atitinkamai didelių miestų gyventojams mažiausiai rūpi, kaip jie gyvens pensijoje – tokių yra 4,6 proc., kai miesteliuose – 7,6 proc., o kaimuose – 7,5 proc.
Pasak Š. Ruzgio, finansinis gyventojų švietimas turi tapti prioritetu, nes valstybė neturi tiek resursų, kad kiekvienam gyventojui galėtų užtikrinti įprastą gyvenimo lygį, jei jis pats asmeniškai nebegali tuo pasirūpinti..
„Spinter tyrimai“ apklausą atliko šiemet kovo 18-28 dienomis, joje dalyvavo 1008 gyventojai, sulaukę18-75 metų amžiaus.