„Visus grybus galiu atiduoti, išskyrus šiuos. Yra pušynėliai, o tarp jų kelias, viename pušynėlyje baravykai dygsta be proto, o kitame visai ne. Jų vietas būtina žinoti. Baravykynas būna produktyvus apie aštuonerius metus, po to, kaip sakau, grybai iškeliauja.
Tuomet gali atrasti kitą baravykyną kur nors netoliese. Apskritai dabar baravykai nyksta, nes, kad ir kur nuvažiuosi, visur kertami miškai, o kur iškirsta, reikia bent 10 metų, kad grybai vėl atsigautų“, – „Veidui" pasakoja grybautoja.
Azartas, o ne verslas
Pašnekovė sako niekada net nepagalvojusi surinktus grybus nešti į supirktuvę. Visą savo surinktą laimikį ji marinuoja, džiovina arba šaldo, o vėliau išdalija giminėms ir draugams.
„Aš esu azartiška, miške grybaudama ilsiuosi. Tai man poilsis. O surinktų grybų per daug dar niekada nebuvo“, – paklausta, ar ne verčiau grybų tiesiog nusipirkti turgavietėje ar parduotuvėje, atsako moteris.
Ji pastebi, kad grybautojų bent jau Kauno, Jonavos rajonuose tik daugėja – populiaresni ir lengviau pasiekiami miško takai kartais pradeda priminti miesto parko takelius. Anksčiau miške sutikdavai daugiausia pensininkus ir vyresnius žmones, o dabar pilna ir jaunimo.
„Veido“ kalbinti pašnekovai tikina, kad ir Dzūkijos, ir kiti Lietuvos miškai pastebimai netuštėja, nors grybavimo ir uogavimo rezultatai labai daug priklauso nuo konkrečių metų ir orų.
Lietuvių pomėgį grybauti liudija ir gausios grybų bei uogų laimikio fotografijos, užpildančios socialinius tinklus, vos vasarą sulaukus gausesnio lietaus.
Įvairių grybavimo nuotykių ir istorijų gausus ir lietuvių emigrantų folkloras – nuo nuolatinių to nepratusių daryti vakariečių nuogąstavimų apie skausmingą mirtį apsinuodijus nepažįstamais grybais iki policijos ar miškininkų reidų Didžiojoje Britanijoje ir klausimų, kam jūs renkate gyvūnėlių maistą.
Ir nors garsus posakis apie Dzūkijos merginų likimą be grybų ir uogų sako viena, tačiau jų supirkimu, perdirbimu ir eksportu užsiimančios šalies įmonės piešia šiek tiek kitokį vaizdą. Jų Lietuvoje šiuo metu yra keliolika. Didelę dalį grybų ir uogų šios bendrovės importuoja, o vėliau išveža į Vakarus.
Lietuvoje superka mažiau
Oficialios statistikos apie grybų ir uogų supirkimą nėra – Statistikos departamentas jos neberenka nuo 2012 m. Paskutiniai duomenys rodė, kad 2012 m. buvo supirkta 1182 t grybų, 2011-aisiais – 2128 t. Didžiąją dalį supirktų grybų sudarė voveraitės (2012 m. – 1100 t), kur kas mažiau grybautojai surinko šilbaravykių, baravykų, bobausių, makavykų ir raudonikių.
„Pastaraisiais metais nėra čia ko rinkti, jau treji metai mes niekuo nepasižymime. Gal šiemet pasieksime vidurkį, bet apskritai apie grybus nėra daug ką kalbėti – Lietuvoje renkamų grybų kiekis yra labai mažas ir jokios įtakos rinkai neturi.
Visai kas kita – įvežtiniai grybai. Spėčiau, kad pernai buvo supirkta 300 t grybų, maždaug trečdalis to, ką rodė paskutinė statistika. Lietuvos perdirbėjai grybų ir uogų įsiveža iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, čia juos sutvarko, paruošia prekybai ir vėl išveža. Turime geras tradicijas, mokame paruošti taip, kaip reikalauja mūsų Vakarų klientai. O Lietuvoje vartotojų nedaug ir grybų nuperkama mažai“, – "Veidui" pasakoja Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas Virginijus Varanavičius.
Lietuviškus grybus aktyviai superka ir atvažiavę lenkai, bet jokios tikslios apskaitos taip pat nėra, todėl pasakyti, kiek grybų yra išvežama, labai sunku.
Per šimtą darbuotojų turinčios Švenčionėlių rajone įsikūrusios įmonės „Girios“ vadovas Modestas Masevičius sako, kad Lietuvoje įmonių, superkančių grybus ir uogas, yra gana daug, o produkcijos – mažai ir jos neužtenka, todėl įmonės importuoja miško gerybes iš Rytų Europos. Šio reiškinio priežastys, jo teigimu, tos, kad mažėja ir grybų bei uogų, ir jų rinkėjų.
„Švenčionėlių rajone žmonių, kurie tuo užsiima, yra nemažai, ypač tarp tų, kurie gyvena mažiau pasiturimai. Tai geras būdas prisidurti prie pensijos ar atlyginimo. Tačiau šiemet supirkimo kainos labai mažos, grybų nėra daug, todėl kol kas daug prisidurti tikrai nepavyks“, – pasakoja pašnekovas.
Kainas muša baltarusiai ir ukrainiečiai
Pasak jo, šiemet labai daug mėlynių užaugo Baltarusijoje, Ukrainoje ir tai itin numušė supirkimo kainas Lietuvoje. Uogautojų šiose šalyse dėl sudėtingos ekonominės padėties netrūksta, todėl, palyginti su Lietuva, iš ten eksportuojami milžiniški uogų kiekiai.
Šiuo metu už kilogramą mėlynių Lietuvoje mokama 1,20 euro, nors prieš kelerius metus kaina siekė ir tris eurus. Jeigu derlius geras ir uogaujama nuo ryto iki vakaro, galima surinkti ir 50 kilogramų uogų. Taigi uždirbti iš šios veiklos tikrai įmanoma.
V. Varanavičiaus teigimu, per dieną uogaujant ar grybaujant ir nešant laimikį į supirktuvę galima užsidirbti vidutiniškai apie 20 eurų. Sunkiau nusakyti, kiek galima užsidirbti grybus ir uogas mėginant parduoti pakelėse ar turguose.
Vokiečiai ir prancūzai aktyviai perka lietuviškas arba per Lietuvą atkeliavusias šviežias voveraites, mėlynes, italai importuoja šviežius ir šaldytus baravykus.
„Manau, jie perka dėl to, kad lietuviai sugeba pagaminti kokybiškai ir aplenkti mūsų konkurentus iš Ukrainos ar Rusijos. Lietuvoje šiek tiek kitoks požiūris į produkto paruošimą – juk ir Ukrainoje, ir Rusijoje auga tokie patys grybai bei uogos“, – aiškina M. Masevičius.
Paklaustas apie šio sektoriaus perspektyvas įmonės vadovas užsimena, kad greičiausiai uogas ir grybus uždarbiui renkančių žmonių Lietuvoje ir toliau mažės, nes supirkimo kainos nedidelės, o miesteliai ir kaimai tuštėja. Žmonės vis aktyviau keliasi gyventi į miestus, iš kur nukakti iki miškų sudėtingiau.
Kita vertus, pasak M. Masevičiaus, šiandien vis dar daugiau nei pusė Lietuvoje surenkamų grybų ir uogų patenka į supirktuves, didelė dalis jų nukeliauja į turgus ar pas pakelių pardavėjus, o po mišką vaikštinėjantiems savo malonumui daug laimikio ir nereikia – užtenka 10– 20 kilogramų.
Darbo yra ir taip
Dzūkijos miestelio Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra pasakoja, kad šiuo metu čia tėra keletas žmonių, kuriems grybai ir uogos yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Visiems kitiems tai duoda tik šiek tiek papildomų pajamų. Per vasaros atostogas aktyviai grybauja paaugliai, pedagogai, kartais tuo užsiima ir viešųjų darbų nedirbantys įvairių pašalpų gavėjai, nors apie savo užsidirbtas pinigų sumas jie paprastai nutyli, nes rizikuotų prarasti pašalpą.
„Pensininkai taip pat uolūs grybautojai – jie tam turi laiko, jiems nereikia skubėti ir jie tai daro savo malonumui, nors ir prie pensijos šiek tiek prisiduria. Sakyčiau, kad pačių grybų pastaruoju metu yra mažiau, supirkėjai tuo skundžiasi. Miškų kirtimai ir medienos ruoša prie miškų gyvybingumo taip pat neprisideda“, – sako seniūnas.
Merkinės seniūnijoje yra nemažai biudžetinių įstaigų, smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių, kurioms netgi trūksta darbo jėgos. Todėl visi motyvacijos turintys vyrai tikrai gali susirasti darbo medienos įmonėse, šiek tiek didesnis nedarbas pastebimas tik tarp moterų, bet jis taip pat nėra didelis.
V. Varanavičiaus manymu, grybų Dzūkijoje mažėja dėl trejus metus besitęsiančio vandens stygiaus. Ir šiemet lietaus regione labai trūksta, todėl grybai persikelia į drėgnesnes vietas.
Kita svarbi priežastis – prieš kelerius metus praūžusi stipri vėtra, nuniokojusi daug regiono miškų. O nukirstame ar išvalytame miške grybai vėl pradeda dygti tik po daugelio metų.
Pasak Miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovo, normalaus sezono metu Varėnos regione grybų ir uogų perdirbimo įmonėse dirba iki tūkstančio žmonių, o bendras vidurkis siekia maždaug 400 darbo vietų. Taigi šis sektorius regionui išlieka gana svarbus. Kitos tokio pobūdžio įmonės įsikūrusios Aukštaitijoje bei didžiuosiuose šalies miestuose.
„Deja, kaimai, miesteliai, ypač Dzūkijoje, nyksta, o darbus turintys žmonės į mišką eiti turi vis mažiau laiko. Reikia ir pailsėti, daugiau laiko skirti savo reikmėms. Žmonių, kurie buvo potencialūs uogautojai ir grybautojai, mažėja. Taigi situacija pasikeitė ne miško naudai“, – "Veidui" sako V. Varanvičius.
Ta pati problema jaučiama ir Lenkijoje, Vokietijoje – žmonės ir ten vis mažiau eina į miškus. Grybavimas ne itin vilioja ir bedarbius, nes norint nemažai surinkti per dieną reikia nueiti 15–20 kilometrų.
Grybavimas turizmu netampa
Nors į Dzūkija ir kitus miškingus šalies regionus didžiųjų miestų gyventojai traukia masiškai, kaip pastebi Varėnos švietimo centro turizmo specialistė Daiva Kosinskaitė, pasirinkę grybauti ar uogauti žmonės pažintinių tikslų sau nekelia ir turistais netampa.
Šiuo metu yra vos keletas iniciatyvų, kuriomis siekiama susieti turizmą ir grybavimą, – tai Varėnoje kasmet rengiama grybų šventė ir grybavimo čempionatas, kai žmonės registruojasi į komandas ir stengiasi surinkti kuo daugiau tam tikros rūšies grybų. Dzūkijos nacionalinis parkas taip pat planuoja rengti analogišką mėlynių šventę ir atvykusius lankytojus supažindini su šiais miško ištekliais. Svarstoma surengti ir panašią riešutų šventę.
„Atvažiuojančiųjų grybauti ir uogauti daug, bet jie nėra turistinių objektų lankytojai arba bent jau taip elgiasi labai nedidelė jų dalis. Tradicinis turistas, jei atvyko ir kur nors apsigyveno, gal ir nueis pusvalandį ar valandą pasirinkti grybų ir uogų, bet tik tiek“, – sako D. Kosinskaitė.
Kita vertus, pasak pašnekovės, į miškus sezono metu suvažiavę grybautojai ir uogautojai sukelia ir nemažai problemų.
Viena didžiausių – uogavimas vadinamosiomis šukėmis, kuris yra draudžiamas. Vis dėlto nemažai uogautojų jas naudoja, nes jiems svarbu per tą patį laiką kuo daugiau užsidirbti – supirktuvės taip surinktas uogas priima, o kainos skirtumas tarp rankomis ir šukomis rinktų uogų nedidelis.
„Krūmai po tokio uogavimo atrodo liūdnokai, ir tai gana rimta problema. Kita problema yra jaunų grybų ieškojimas. Pastaruoju metu žmonės elgiasi padoriau, bet daug kartų teko matyti vaizdus, kai nesuprasi, ar ten grybautojai, ar šernai praėjo, – išrenkami ir centimetro dydžio grybai“, – pastebi D. Kosinskaitė.
Nemažu galvos skausmu gamtosaugininkams tampa mėginimai automobiliais privažiuoti kuo arčiau miško, jų statymas menkuose miško keliukuose ar greta jų, šiukšlinimas.
Keičiasi ekonomikos struktūra ir žmonių elgesys
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė aiškina, kad miško gėrybės, daržai ir sodai yra viena mažiausiai patrauklių ir pageidaujamų lietuvių papildomos veiklos rūšių. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, vos dešimtadalis respondentų tai paminėjo kaip norimą veiklą.
Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad siekti papildomų pajamų per pastaruosius metus bandė maždaug pusė mūsų šalies gyventojų, o pagrindinis šios veiklos motyvas – būtent pinigai. Jei apsispręstų dirbti papildomai, Lietuvos gyventojai tam norėtų skirti vidutiniškai 5–10 valandų per savaitę, ir tai sudarytų apie 20–40 valandų per mėnesį.
Patrauklios lietuviams atrodo namų tvarkymo, smulkaus remonto, auklės, fotografų, vertėjų paslaugos. Užsiimti papildoma veikla gyventojus labiausiai paskatintų vidutiniškai 200 eurų per mėnesį gaunama suma, tačiau per pastaruosius 12 mėnesių realiai uždarbiavę papildomai žmonės iš šios veiklos tegaudavo iki 50 eurų.
„Sezoninė prekyba, kai turguose ar kitose vietose pardavinėjamos pačių gyventojų užaugintos ar surinktos sodo, daržo ar miško gėrybės, nė vienoje iš trijų Baltijos šalių nėra labai pageidaujama. Tik kiek daugiau nei dešimtadalis apklaustųjų įvardijo tai kaip pageidaujamą papildomų pajamų šaltinį. Gėrybių rinkimas, daržai ir sodai praranda savo darbuotojus, nes šie sensta, ateina jauni, turintys kitų prioritetų.
Žmonės turi daugiau galimybių dirbti savarankiškai, ypač kūrybiniai darbuotojai, dažnai dirbantys nuotoliniu būdu, nebūtinai einant į mišką“, – sako O. Bložienė.
Kita vertus, Dzūkija ir kiti miškingi regionai vis dar yra priklausomi nuo miško gėrybių – tą liudija ir čia daugiausiai išduodamų verslo liudijimų statistika. Tačiau besikeičianti ekonomika greičiausiai keis bendrą padėtį ir čia.
„Pasiūla šiandien visai kitokia. Anksčiau buvome įpratę viską rinkti ir konservuoti patys, nes tada nebuvo galimybių įsigyti, o ir pajamos to neleido padaryti. Keičiantis ir vystantis ekonomikai bei didėjant pasiūlai gyventojams nebereikia visko daryti namie, jie daugiau laiko gali skirti darbui ar poilsiui. Tačiau pastebima ir kita tendencija – tampa madinga vartoti savo ekologiškai užsiaugintus ar surinktus produktus. Anksčiau žmonės tai darydavo dėl nepritekliaus ir pasiūlos stokos, o dabar – dėl sveikos gyvensenos“, – tendencijas apibūdina „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė.
Todėl jei kaunietės Jolantos ir daugelio kitų Lietuvos šeimų stalai ir toliau bus nukrauti savo surinktomis ir paruoštomis miško gėrybėmis, grybų bei uogų supirkėjų ir perdirbėjų greičiausiai laukia sunkesni laikai arba jau išmėgintas kelias – importuoti produkciją iš Rytų Europos ir vėliau išvežti ją į Vakarus.
www.veidas.lt taip pat skaitykite:
Pasaulinis grūdų perteklius mažina kainas
Laivyba upėmis kol kas skirta tik pramogai