Planavo likti iki vasaros galo, dirbo vos savaitę
Dvi draugės lietuvės Livija ir Laura prieš pradėdamos studijas Olandijoje į užsienį išvyko anksčiau, norėdamos užsidirbti ir susipažinti su naujos šalies kultūra ir žmonėmis. Per vieną pažįstamą jos išgirdo, kad netoli Olandijos sostinės įsikūrusiame Aalsmeer mieste viena gėlėmis prekiaujanti įmonė priima laikinus darbuotojus. Joms tai pasirodė puiki galimybė. Merginos per feisbuką parašė tarpininkei, kuri ir ieškojo darbuotojų iš Lietuvos.
„Draugės pažįstama buvo išvykusi ir dirbo per tarpininkę. Sakė, kad pusė bėdos ir galime bandyti. Pagalvojome, kad vieta – netoli, iki Amsterdamo – 15 km, viskas arti, todėl apsimoka pabandyti“, – prisimena Laura.
Į Olandiją merginos atvyko šių metų sausio pradžioje, gavo darbą įmonėje „Hoorn Bloommasters“ ir planavo čia dirbti iki vasaros pabaigos, mat vasarą prasideda stojimas į universitetą, reikia pasirašyti dokumentus ir t.t. Vis dėlto jos čia užsibuvo vos pusantros savaitės.
„Tai, kas įvyko per tą savaitę, atrodo, yra žemiau visko. Negalėjome patikėti, kad lietuviai užsienyje taip negražiai gali elgtis su savo tautiečiais. Manau, kad visi pirmiausia esame žmonės ir turime turėti žmogiškumo, jausmų“, – pasakojimą pradeda Laura.
Visą laiką merginos bendravo su tarpininke Vaida, kuri padėjo su dokumentų tvarkymu bei apgyvendinimo klausimais. Iš pradžių, pasak merginų, viskas atrodė gerai, tačiau atvykus nuo pirmų minučių bendravimas su tarpininke tapo sudėtingas.
„Sakė, kad mumis bus pasirūpinta, dirbsime pagal olandišką darbo sutartį, tačiau nuo pirmų minučių su ta moterimi nebuvo jokio padoraus bendravimo, jis buvo provincijos lygio: „Nepatinka kažkas? Keli problemas, tai nevažiuok“, nors visi esminiai klausimai buvo apie atlyginimus, apie gyvenimo sąlygas“, – pasakoja Laura.
Miegojo su striukėmis
Pirmiausia, kaip pasakoja, merginos su dar 4 darbuotojais iš Lietuvos apsigyveno kambaryje, kuriame nebuvo karšto vandens, laikėsi vos 10 laipsnių temperatūra, tad teko miegoti su striukėmis. Kiek vėliau visi lietuviai persikėlė gyventi į komercines patalpas.
„Mums siuntė visai kitas būsto nuotraukas, ištrauktas iš interneto, atrodė gražu ir labai džiaugėmės. Kai atvažiavome, viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Pirmas dienas miegojome su striukėmis, bet galvojome, kad dar kai kurie niuansai iki galo nesutvarkyti iki mums atvažiuojant, galbūt viskas bus sutvarkyta, tačiau taip nebuvo. Kiek kartų sakėme tarpininkei, kad ji turėtų pasirūpinti darbuotojais, tačiau iš jos pusės buvo visiškas ignoravimas, nusispjovimas ir pasakymas, kad tai mūsų problemos. Išgirdome net tokį pašiepimą: „Jums šalta? Gal nueikit į bažnyčią pasimelsti, jums nepasisekė“, – dėsto buvusi darbuotoja.
Iki darbo – tuščiomis dviračio padangomis
Gyvenimas šaltame kambaryje – dar ne visos problemos, su kuriomis susidūrė merginos. Kaip teigia, joms per lietų iki darbo tekdavo važiuoti dviračiais kiauromis padangomis: „Tarpininkės teiravomės, kur šioje šalyje galima nusipirkti lietpaltį, nes darbas vyksta 10 laipsnių temperatūroje, atvažiavus šlapiam garantuotai bus peršalimas, jei ne kažkas baisiau.
Išgirdome, kad tai mūsų reikalas, nori – nedirbi. Tokios problemos, kad darbą pasiekti būdavo itin sudėtinga. Iki darbovietės – 5 km į vieną pusę. Tai galima įsivaizduoti, kaip reikėjo keliauti per lietų, be lietpalčių, su šiukšlių maišu ant galvos.“
Už savaitę gavo vos 100 Eur
Lietuvėms taip pat kilo klausimų ir dėl darbo užmokesčio. Prieš atvykstant joms buvo žadėta, kad uždirbs nuo 930 Eur „popieriuje“, kambario nuomos kaina – ne daugiau 70 Eur, tačiau atvykus, paaiškėjo, kad jos uždirbs 740 Eur per mėnesį, o nuoma atsies beveik 100 Eur per savaitę.
Maža to tokio paties amžiaus draugės savo darbo sutartyje pamatė ir skirtingą valandinį darbo užmokestį. Livijos sutartyje nurodytas – 10 Eur atlyginimas, Lauros – 8,85 Eur. Šias sutartis merginos pateikė ir Delfi.
„Olandijoje taikomas amžiaus cenzas, darbdavys klausia, koks amžius, ir tada pasako, koks tavo tikslus atlyginimas. Tačiau nesupratome, kodėl mums, to paties amžiaus merginoms, jis skyrėsi, norėjome tai išsiaiškinti“, – pasakoja Laura.
Žadėtos pinigų sumos, kaip pažymi pašnekovė, buvo neįmanoma uždirbti, nes darbdavys nesuteikė daugiau darbo valandų. Pirmą savaitę jos gavo viso labo po 100 Eur.
„Pirmą savaitę dirbome nuo 7 val. ryto iki 13-14 val. Tai tiesiog fiziškai nesigauna uždirbti tokią sumą (apie 1000 Eur), nes moka už valandas. Bet darbo valandų mums niekas nedavė, nors prašėme pasilikti viršvalandžius, kad tik duotų darbo daugiau.
Klausėme, kodėl už savaitę gavome tik 100 Eur, atskaičius mokesčius. Tarpininkė tik pasijuokė iš mūsų, sakė, kad nebuvome pusantros dienos darbe. Nebuvome, kai bandėme prisiskambinti ir klausti, ar gali mums padėti susitvarkyti lietpalčius ir dviračius“, – tikina ji.
Antrą savaitę merginoms atsirado daugiau darbo, tad darbo diena prasidėjo nuo 7 val. ir tęsėsi iki 18 val. Vėliau jos išgirdo, kad gali nebeiti į darbą, mat kelia konfliktų dėl atlyginimo.
Išmetė iš darbo, nes ieškojo teisybės
„Vaida (tarpininkė – Delfi) pasiskundė vadovui, kuris mus norėjo išmesti dėl asmeninių priežasčių, – nepatikome Vaidai ir ieškojome tiesos dėl atlyginimų. Pirmiausia ji norėjo mus išmesti iš darbo. Tačiau pasiskambinome pačiam vadovui, kuris vėl mus priėmė į darbą. Kitą dieną vėl mus išmetė.
Vis dėlto visiškas fiasko buvo tada, kai pats generalinis direktorius prašė palaukti tris dienas, kad galėtų sutvarkyti situaciją, pažadėjo mums darbą, būstą, kad viskas bus gerai. Tačiau besitikint iš jo pagalbos ir tiesos, galiausiai mums pranešė, kad turime susikrauti daiktus ir išvykti“, – pasakoja Laura. Anot jos, visi naujai darbą pradėję lietuviai išvyko atgal namo į Lietuvą arba rado kitą darbą.
„Mumis pasinaudojo, visų atlyginimų neišmokėjo, grasino teismais, jei norime gauti informacijos dėl atlyginimo. Prašėme asmens, kuris susijęs su mūsų darbinimu, duomenų mums nedavė.
Bandysime ieškoti teisybės su teisininkais, nes tai jau – žmogaus teisės. Mes visi esame žmonės, verti pagarbos, kurios nesulaukėme nė lašo. Jaučiamės ne kiek nuskriaustos finansiškai, kiek psichologiškai. Visą savaitę patyrėme didelį psichologinį stresą, patyčias“, – pažymi lietuvė.
Sulaukė daugiau panašių istorijų
Jauna moteris savo feisbuko paskyroje aprašė visą situaciją ir sulaukė ne vieno laiško iš toje pačioje vietoje dirbusio lietuvio, kurie neva tikino apie panašias situacijas.
„Graudu, nes šioje įmonėje dirbo ne vienas lietuvis. Kiek gavau laiškų, visi tą darbdavį ir tarpininkę apibūdina kaip pačius blogiausius savo gyvenimo prisiminimus, nes patyrė didžiausias patyčias, psichologinį spaudimą.
Čia darbuotojai keičiasi konvejerio principu. Pamatę tikrąją situaciją žmonės po savaitės ar mėnesio išvyksta namo. Kalbama apie kelias dešimtis lietuvių darbuotojų. Įmonė ypač gerai moka suvilioti jaunimą per feisbuką: informuoja, kad darbas – lengvas, nors žmonės, būna, dirba po 15-18 val. be jokio poilsio. Tai – visiškas žmonių išnaudojimas.
Kalbėjau su pačiu įmonės vadovu. Jis sakė, jog jam gerai, jei žmonės išdirba iki trijų mėnesių, daugiau nėra aktualu. Toks požiūris daug ką pasako“, – pažymi Laura.
Tarpininkė: reikia ieškoti priežasties pas jas pačias
Pirmiausia Delfi bandė susisiekti su įmonės „Hoorn Bloommasters“ vadovu Vincentu van Baalu, tačiau komentaro nesulaukė. Šiek tiek apie šią situaciją per feisbuką papasakojo pati tarpininkė Vaida Vlasovienė. Ji atkreipė dėmesį, kad merginos nėjo į darbą, todėl ir nebuvo su jomis atsiskaityta.
„Kadangi jos nelankė darbo, buvo atsiskaityta už pradirbtas valandas. Lietuvoje taip pat moka atlyginimą, jeigu žmogus neina į darbą? Manau, reikia ieškoti priežasties pas jas pačias. Jaunas žmogus Olandijoje negali išdirbti ilgiau nei 1 savaitę?“ – klausia ji.
Pažymėjus, kad merginos ilgiau negalėjo išdirbti, nes buvo išmestos iš darbo ir galimai dėl prastų gyvenimo sąlygų, tarpininkė tai laiko šmeižtu.
„Tai yra šmeižtas, dirba daugiau nei 100 darbuotojų. Aš tikrai nesivelsiu į paauglių ambicijas“, – sako ji.
Paklausus priežasčių, kodėl merginos buvo atleistos, tarpininkė atsakė trumpai: „Nes jos tingėjo, pasiteisindamos, kad lietus.“
Paklausus, ar įmonė neturėtų pasirūpinti darbuotojų transportavimu, veikiančiomis transporto priemonėmis, moteris tik nusijuokė: „Aš be komentarų“, ir nurodė kreiptis į įdarbinimo agentūrą, per kurią merginos ir buvo įdarbintos.
Vėliau ji pridūrė: „Nepaminėjo, jog jas nuo gatvės paėmiau, nes realiai neturėjo, kur gyventi, buvo duotas automobilis.“
Delfi bandė susisiekti ir su įdarbinimo agentūra „Antenna“, tačiau atsakymų dar nesulaukė.