„Delfi asmeninių finansų konferencijoje „Mano investicija“ ekspertai dalijosi receptais sočiai senatvei. Deja, paprasto būdo nėra: arba reikėtų susiveržti gyvenimo kokybę dabar ir investuoti, arba nusiteikti dirbti ilgai ir vėliau gauti nedidelę pensiją.
Šiuo metu vidutinė senatvės pensija sudaro 413 eurų, o vertinant tik turinčiuosius būtinąjį darbo stažą – 441 euras, rodo „Sodros“ duomenys.
Tuo metu vidutinis darbo užmokestis (VDU) po mokesčių šiemet trečiąjį ketvirtį Lietuvoje sudarė 1012 eurų per mėnesį, pranešė Statistikos departamentas.
Nesudėtinga palyginti, kad šiuo metu vidutinė pensija prilygsta maždaug 44 proc. atlyginimo. Tiesa, kitąmet numatytas spartesnis pensijų didinimas, nei prognozuojamas atlyginimų fondo augimas.
„Darbo užmokesčio ir pensijos santykis nesiekia pusės, jis yra arčiau 40 procentų. Ateityje demografinė padėtis prastės, jei galima taip sakyti, kai žmonių gyvenimo trukmė ilgėja, žmonės sulaukę pensijos ilgiau gyvena ir pensijos gavėjų skaičius didėja. Tuo tarpu jaunimo, arba darbingo amžiaus žmonių skaičius augti neturėtų – ir Lietuvoje, ir apskritai daugumoje Vakarų pasaulio valstybių gimstamumas mažesnis negu reikalingas natūraliai kaitai, mažesnis nei 2,1“, – konferencijoje dėstė INVL Investicijų valdymo padalinio vadovas Vaidotas Rūkas.
Jis vertina, kad ateityje santykis tarp jaunų dirbančių žmonių ir senatvės pensijų gavėjų dar prastės ir tai mažins valstybės galimybes perskirstyti dalį pajamų senatvės pensijų gavėjams.
„Galima pasižiūrėti pačios „Sodros“ skaičiuoklę, ką ji siūlo – vidutinį atlyginimą uždirbantis žmogus, kuriam dar liko apie 30 metų iki pensijos, gali tikėtis, kad jo pensija galėtų siekti tik apie trečdalį atlyginimo. Ir svarbus niuansas tas, kad kalbame apie vidutinį atlyginimą. Kai žmonės uždirba mažesnį nei vidutinį darbo užmokestį, jų pensija proporcingai galėtų būti didesnė. Bet jei esate uždirbantis bent kiek daugiau nei VDU, tai jūsų proporcija nuo to tik blogės“, – tikino V. Rūkas.
Jis pateikė įverčius, kad pusantro VDU uždirbantys asmenys, šiuo metu tai būtų apie 1500 eurų „į rankas“, senatvėje gali tikėtis gauti apie ketvirtadalį atlyginimo sieksiančią pensiją.
II pensijų pakopa, anot jo, irgi ne panacėja.
„Ta pati „Sodros“ skaičiuoklė teigia, kad žmogui, uždirbančiam VDU ir kuriam dar liko 30 metų iki pensijos – jis galėtų sukaupti antroje pakopoje maždaug dar pusę tiek, kiek jam išmokės „Sodra“. Galima sakyti, kad du trečdaliai pensijos atkeliautų iš „Sodros“, trečdalis iš II pakopos pensijos, ir tau jau suktųsi daugiau mažiau apie 40 proc. nuo darbo užmokesčio, priklausomai nuo jo dydžio ir sėkmės“, – lygina V. Rūkas.
Jis paaiškina, kad tai priklauso nuo to, kokia dalis pajamų atideda taupoma – negalima tikėtis trigubai didesnės pensijos, atidedant tik kelis procentus nuo atlyginimo.
„Todėl akivaizdu, kad reikia ir III, ir IV pakopos, kad ir kaip ją pavadintume“, – dėstė V. Rūkas.
Pasidalijo patirtimi: investicijoms atidėjo ir 80 proc. uždarbio, po 8 metų kapitalas padengia išlaidas
„M Capital“ Verslo plėtros vadovas ir akcininkas Gintaras Pociūnas tikino nesiviliantis, kad senatvėje jį išlaikys valstybė.
„Šiai dienai surenkamų mokesčių yra per mažai, lyginant su tuo, kiek jų išdalinama, kiek yra žmonių, gaunančių socialines pašalpas, kiek yra pensininkų. Aš manau, kad tikėtis pensijos tiktai dirbant ir mokant mokesčius, nekaupiant pinigų, neinvestuojant kažkur savarankiškai, yra labai prastas planas. Nes ką darys valstybė – ji nesugalvos, iš kur paimti daugiau pinigų. Galbūt pakels dar mokesčius. Vienintelis dalykas, ką ji darys, kad išvengtų šitos katastrofos, mano manymu, tai ilgins pensinį amžių“, – dėstė G. Pociūnas.
Jis patikina, kad dar būdamas jaunas susidomėjo investicijomis ir ėmėsi veiksmų, kad pinigus įdarbintų, ir ne tik per pensijų kaupimo produktus, bet ir investuojant į vertybinius popierius, pvz., biržoje prekiaujamus fondus, akcijas, NT, netgi kriptovaliutas.
„Tokiu atveju nuo manęs priklauso – kuo aš daugiau pinigų atsidedu, kuo aš daugiau skiriu kapitalo kaupimui, investicijoms, tuo aš galiu pats pasiskaičiuoti, kiek pinigų investavus, po kiek metų aš sukaupsiu kokį kapitalą, ir kiek tas kapitalas man atneš atitinkamai pasyvių pajamų, kurios man leis gyventi finansiškai laisvą gyvenimą. Ne tuomet, kai man bus 60 ar 70 metų, o galbūt anksčiau, jei aš pakankamai pinigų investuosiu dabar“, – kalbėjo G. Pociūnas.
Jis pasakojo, kad jam prireikė 8 metų, nuo 22-ų iki 30-ies metų amžiaus, kad pasyvios pajamos iš investicijų pradėtų viršyti būtinąsias išlaidas, tačiau dar jis savęs finansiškai laisvu nevadina.
„Ar tai finansiškai visiškai laisvas žmogus – matyt ne. Man patinka dirbti, aš dirbu, nėra taip, kad nieko neveikčiau, patinka didinti kapitalą. bet pirmąjį laiptelį, manau, kad esu pasiekęs ir pasyvios pajamos iš investicijų dengia būtinąsias išlaidas“, – patikino G. Pociūnas.
Jis pasakojo pradėjęs nuo paprasčiausių nesudėtingų investavimo produktų – po 100 tuometinių litų pervedant į standartinius pensijų ar kitus fondus bei produktus, kur valdytojai atlieka visą darbą.
„Investuoti į vertybinius popierius, tai yra biržoje prekiaujamus fondus (ETF), akcijas, ar NT fondus, REIT vadinamus, jau reikia turėti atitinkamų žinių, ir dažnu atveju tos pinigų sumos, kurią tu nori skirti, nepakaks. Nes yra ir brokerio pirkimo-pardavimo kaštai, tai gali kainuoti ir 10-15 eurų, šioje vietoje tai yra gana brangu. Be to, ir ETF ar akcijos vieneto negaliu pirkti tik dalies, vienas vienetas gali kainuoti 400 ar 600 eurų, akcija – 1000 dolerių ar eurų“, – paaiškino G. Pociūnas.
Anot jo, fondai pradedantiesiems leidžia investuoti bet kokią sumą, kad ir po 50 eurų per mėnesį.
Tačiau G. Pociūnas pripažino, kad investavimui paskyrė didelę dalį savo uždarbio
„Kuo tu daugiau pinigų neišleidi dabar, ir kuo daugiau pinigų investuoji, mano atveju būdavo, kad aš investuodavau ir iki 80 proc. savo pajamų, kartais ir daugiau. Nebūdavo taip, kad badautum, ar kažkaip, leisdavai sau gyventi padorų gyvenimą, tik galbūt nepirkdavai pačių brangiausių prekių, o tuos pinigus paskirdavai investavimui. Kiekvienas mes renkamės“, – pasakojo investuotojas.
Jį labiau gąsdino mintis, kad jei neinvestuotų, ateityje neturėtų daug pasirinkimų ir laisvės, o kuo daugiau investuoja dabar, tuo didesnę laisvę ir nepriklausomybę galės turėti.
„Kuo mes daugiau dabar ištaškome pinigų ir mažiau pinigų investuojame, tuo mes labiau turėtume susitaikyti, kad, tikėtina, dirbsime visą gyvenimą, arba dirbsime 40-50 metų ir tos laisvės, tų pasirinkimų nebus, arba bus ribotas jų kiekis. Jei žmogui viskas tinka, jis nori gyventi čia ir dabar, ir susitaiko su tuo, kokia bus jo ateitis, tai jis gali taškytis pinigais. Jei jis nori pasispausti ir greičiau pasiekti finansinę laisvę, tai tikėtina, kad jam dabar reikės atsisakyti kažkokių dalykų dėl ateities“, – apibendrino G. Pociūnas.
Pasigenda finansinio raštingumo – dyla 20 milijardų eurų indėliuose
Finansų ekspertai patikino, kad gyvenimas iš kapitalo prieaugio nėra tik turtingųjų privilegija – elementariausias pensijų fondas gali parūpinti kapitalo pajamų.
„Kiekvienas žmogus savo laimės kalvis. Aš manau, kad radikaliu nereikia būti jokioje gyvenimo srityje, įskaitant taupymą. Manau, kad reikia džiaugtis ir šia diena, ir taupyti, ir tai subalansuoti – jei pasieksi finansinę nepriklausomybę ne per 10 metų, o per 15 ar 20 metų – manau, kad tai puiki idėja“, – vertino INVL atstovas V. Rūkas.
Jis paaiškino, kad bet koks investicijų prieaugis, palūkanos, dividendai, ar kita grąža yra kapitalo pajamos, ir tokių pajamų kiekvienas turėtų siekti šalia įprasto darbo užmokesčio.
„Galima gyventi iš kapitalo pajamų, nes taip daro patys turtingiausi žmonės. Tai yra abipusė priklausomybė – nėra taip, kad žmonės pirma tapo turtingi, ir tada gyvena iš šių pajamų. Jie po truputį visa tai kaupė, tai darė. Tik kai kuriems pasiseka įkurti įmonę, kuri tampa milijonų ar milijardų verta. Bet kita dalis žmonių – tiesiog taip darė: taupė, investavo, tą darė išmintingai, ir dabar gali gyventi iš kapitalo prieaugio“, – sako V. Rūkas.
Jis paaiškino, kad Lietuvoje gyventojų finansinis raštingumas auga per lėtai ir vis dar yra nepatenkinamas, tą iš dalies nulėmė ir itin neigiama patirtis, kurią sukaupė vyresni gyventojai.
„Man dėl to yra labai baisu, nes indėlių palūkanos niekada neviršijo infliacijos. Lietuviai laiko 20 mlrd. eurų indėliuose, tai kiekvienais metais sudega labai daug lietuvių pinigų, norėčiau, kad nebedegintų. <...> Geriausias laikas investuoti buvo vakar, kitas geriausias laikas yra šiandien“, – įsiterpė investuotojas G. Pociūnas.
Jo nuomone, net ir įprastas finansininkų patarimas, laikyti 3-6 mėnesių atlyginimo dydžio santaupas pinigais, yra per konservatyvus, jei turima draudimų apsauga, pvz., ligos, nedarbo ar kt. atvejais.
„Aš asmeniškai rekomenduoju savo klientams turėti bent jau 2-3 mėnesių būtinųjų išlaidų rezervą, ne atlyginimo. Jei jis investuoja pinigus ir turi tinkamai sudėliotus draudimus, mano manymu dabartinėje ekonomikoje tai yra tikrai pakankamai – net jei reikės keisti darbą, 2-3 mėn. yra pakankama pinigų suma, ir jis galės tą padaryti, jei turi draudimus, gaus pinigus iš draudimo, nereikės liesti rezervo. Kai tokia didelė infliacija, aš siūlyčiau daugiau pinigų nedeginti, o verčiau juos laikyti investicijose“, – pažymėjo G. Pociūnas.
Amžius investavimui, anot INVL atstovo, nėra riba – net ir išėję į pensiją gali tą daryti.
„Žmogus, kuriam dabar yra 40 metų, tikėtina, kad jis gyvens dar 40 metų. 40 metų yra labai daug. Jei žmogus sulaukęs 50-ies – jam praktiškai dar liko 30 metų ir tai vidutiniškai. Tai yra labai daug. Į pensiją išėjęs žmogus, 65 metų, per 15 metų dar gali labai daug investuodamas uždirbti, ką jau kalbėti apie 30-40 metų laikotarpį“, – kalbėjo V. Rūkas.
Visą diskusijos įrašą galite žiūrėti čia.