Apie tai, kaip įsidarbino, moteris nieko įdomaus papasakoti negalėjo. Ji pati gyvena tame pačiame name, ir jau daugelį metų. Įsikraustė tada, kai apie budėtojus niekam net minčių nebuvo. Namas didelis, daugiabutis, o laiptinė tik viena.
Kažkuriuo metu į namą ėmė plūsti narkomanai, benamiai ir šiaip keistos žmogystos. Taip ir atsirado poreikis turėti budintį žmogų. „Man pasiūlė, o aš ir neatsisakiau, - prisimena „MK-Estonija“ pašnekovė. - Pensijos pragyvenimui neužtenka, todėl buvau nieko prieš uždirbti atliekamą kapeiką“.
Moteris tikina, kad įsidarbinti tokiame darbe nėra sudėtinga. Mažai kas nori dirbti budėtojais. Pirma, tai neprestižinis, prastai apmokamas darbas be jokių galimybių kilti karjeros laiptais. Antra, kiekvienam žmogui reikia judėjimo ir protinės veiklos, o čia paromis sėdi prie stalo, vos retkarčiais atsistodamas. Pradeda skaudėti nugarą, užtirpsta kojos.
„Todėl pas mus daugiausiai dirba pensininkai ir vos viena jauna moteris, tačiau jai tai tik papildomas darbas, nes ji turi ir pagrindinį“, - pasakoja budėtoja.
Apie teises ir pareigas
Daugumai atrodo, kad budėtojo darbas – vieni niekai, nėra nieko paprasčiau. Sėdi sau, televizorių žiūri, knygelę skaitai, tačiau taip nėra. „Pirma, mes dar tvarkome ir laiptinę. Plauname grindis, žiūrime, kad nebūtų šiukšlių. Antra, tam tikra prasme tai – didelė atsakomybė“, - įsitikinusi pašnekovė.
Svetimų ir įtartinų asmenų reikia klausti kur ir ko jie eina, o šie ne visada su budėtojais linkę bendrauti. Kažkur išeiti negalima, todėl būtina atsinešti maisto produktų visai darbo parai, nes į parduotuvę nubėgti galimybės nėra. Budėtojas visą laiką turi būti savo darbo vietoje, o jeigu norisi pakvėpuoti grynu oru, galima išeiti į gatvę prie laiptinės.
„Mes turime kambarėlį, kur laikome savo daiktus, šluotas ir kitas tvarkymuisi reikalingas priemones, čia stovi sofa, arbatinukas. Ten mes ir valgome, o naktimis visgi porą valandų pamiegame. Visi žmonės – pagyvenę ir budėti paromis niekas negali. Už tai mūsų niekas nebara“, - atvirai prisipažįsta budėtoja.
Apie gyventojus
„Mūsų name gyventojų daug, bet aš pažįstu praktiškai visus. Įsikelia ir išsikelia labai dažnai. Kažkas butus parduoda, kažkas nusiperka, kažkas nuomoja ar nuomojasi, - sako pašnekovė. - Su daugeliu gyventojų per trejus darbo metus susiklostė draugiški santykiai. Sveikinamės, bendraujame, einame vieni pas kitus į svečius, o kai kurie, priešingai, netgi akių nepakelia, šmurkšteli pro šalį, jau nekalbant apie pasisveikinimą“.
Pasitaiko ir tokių, kurie pateikia pretenzijas, jei budėtojas nors kelioms minutėms atsitraukia į šalį – esą, o kur budėtojas, kas saugos mūsų ramybę?
„Lyg nesuprastų, kad dvidešimt keturias valandas per parą išsėdėti vienoje vietoje tiesiog fiziškai neįmanoma, - stebisi budėtoja. - Kitą kartą ir į tualetą nueiti reikia, ir užkąsti norisi. Bet apskritai su gyventojais konfliktų praktiškai nebūna. Kartais prašo kažkam kažką perduoti, o pasitaiko ir tokių, kurie palieka pas mus raktus nuo buto ar kokius nors kitokius daiktus. Mes niekada neatsisakome ir džiaugiamės galėdami padėti“.
Apie pavojus
Žinoma, tokio darbo labai pavojingu nepavadinsi, nes nereikia saugoti nei brangių automobilių, nei juvelyrinių dirbinių, nei naktiniame klube dirbti. Vis dėlto, kartais reikia pasinervinti, nes pasitaiko įvairiausių žmonių.
„Būna, kažkas stovi, laužia laiptinės duris ar vaikšto pirmyn ir atgal. Išeinu ir klausiu: „Ką jūs čia darote? Juk jums turi atidaryti. Skambinkite į telefonspynę“. O žmogus kad suriks: „Ko tu čia ant manęs bliauni? Nieko sau! Aš pas draugą“, - pasakoja moteris ir priduria, kad visa tai labai nemalonu.
Pasitaiko ir tikrai baisių nutikimų.
„Kartą mano kolegę sumušė kažkoks įsisiautėjęs vaikinas. Jis į laiptinę užėjo būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotikų – neaišku. Ji ėmė klausinėti, kur jis eina, o tas staiga ėmė šaukti, mojuoti rankomis, o paskui jai kelis kartus smogė į veidą, - darbe tykančius pavojus atskleidžia pašnekovė. - Aš kaip tik tą akimirką kažkur ėjau ir aptikau šią košmarišką situaciją. Šios peštynės kėlė siaubą. Paskui iškvietėme „greitąją“ ir kolegę išvežė į ligoninę“.
Panašiems atvejams yra pavojaus mygtukas, tačiau apsaugos darbuotojai atvažiuoja ne per dvi minutes, todėl tam tikra rizika egzistuoja visą laiką. Niekada nežinai, su kuo susidursi.
Apie viršininkus ir grafiką
Pašnekovė pasakoja, kad jų darbo grafikas pakankamai gailestingas – parą tenka dirbti, paskui turi tris laisvas. Taip išeina, kad per mėnesį tenka dirbti ne daugiau savaitės, tačiau jeigu kažkas serga ar negali dirbti dėl kokių nors kitų priežasčių, budėtojai vieni kitus pakeičia. Moteris teigia esanti patenkinta darbo grafiku, nes per tris išeigines tikrai galima atsigauti po darbo paros ir vėl su naujomis jėgomis išeiti budėti.
Viršininko tokie darbuotojai kaip ir neturi. Juos prižiūri butų bendrijos pirmininkė. Su ja budėtojai palaiko ryšį, su ja sprendžia iškilusius klausimus. „Ji gera moteris, su ja niekada nekyla jokių problemų, bet ir esmės, nėra joms pagrindo. Mes savo darbą atliekame gerai, nesimuliuojame, nebandome meluoti ar gudrauti. Juk visi esame suaugę žmonės“, - reziumuoja pašnekovė.
Apie atlyginimą ir malonumą
Moteris pasakoja, kad darbo užmokestis juokingas – 156 eurai (apie 540 litų) per mėnesį. „Aš jau sakiau, kad pas mus dirba daugiausiai pensininkai, o pensijų pas mus pragyvenimui nepakanka, todėl ir tokie pinigai praverčia“, - sako budėtoja.
Ji neslepia, kad kartais atsibosta ir stalas, ir krėslas, ir televizorius, tačiau kažkaip užsidirbti pragyvenimui reikia, todėl ir dirba. Moteris pažymi, kad jų name budėtojai įdarbinti oficialiai. Ją džiugina, kad namo gyventojai gali sau leisti apmokėti budėtojų darbą.
„Pas mus ant stogo labai daug elektronikos – televizijos lėkštės, palydovinės antenos ir taip toliau. Įvairių firmų – STV, „Elion“. Kaip ten viskas tiksliai vyksta, aš nežinau, tačiau būtent iš už tai mokamų pinigų mums ir skiriamas atlyginimas“, - atskleidžia „MK-Estonija“ pašnekovė.
Vis dėlto, ji prisipažįsta negalinti pasakyti, kad šis darbas jai teikia malonumą ar ji visiškai patenkinta gaunamu atlyginimu. Jai malonu tai, kad gyventojai budėtojų darbą vertina, o užsukę svečiai pastebi, jog name švaru ir gražu.
Moteris tikina, kad jų liftuose nespjaudoma ir nesišlapinama, ant sienų nepaišoma. Tai, kad laiptinėje sėdi budėtojas, sustabdo benamius ir narkomanus, o gyventojai ten, kur gyvena, nešnerkščia. „Viskas civilizuota ir tai džiugina, todėl, kol galiu dirbti, budėsiu“, - reziumuoja pensininkė.