A. Barrette teigimu, šiuolaikiniame pasaulyje neįmanoma gedėti savo artimųjų, nes privalai dirbti.
„Ir turiu omeny ne tik kasdienį darbą, bet ir krūvą kitų dalykų – popierizmą, žmonių informavimą apie mirtį ir pan. Galiausiai kai jau maniau, kad viskas padaryta, turėjau ištuštinti tėvo butą“, – savo išgyvenimais pasidalijo žurnalistė.
Ji teigė tuomet dar nežinojusi, kad tai bus toks didžiulis iššūkis: peržiūrėti senus tėvo daiktus su kiekvienu daiktu jaučiant tėvo netektį. O daiktų buvo tikrai daug. Prireikė ne vienos savaitės perrinkti vienišo nedideliame butelyje gyvenusio tėvo daiktus, juos surūšiuoti, dalį paaukoti, dalį išmesti.
„Į tuos daiktus buvo investuota daug laiko, pinigų ir pastangų, o galiausiai juos teko sunkia širdimi išmesti, – rašo A. Barrette. – Mes naikiname mūsų planetą, kad trumpai pasidžiaugtume materialiais dalykais, kurie labai dažnai yra naudojami retai, vargiai yra reikalingi ir lengvai pamirštami.“
Ir tuomet moteris nusprendė, kad nebenori būti „normali“. Ji pasiryžo atlikti eksperimentą ir 200 dienų nepirkti nieko naujo.
„Niekuomet nebuvau labai disciplinuota kalbant apie pinigus. Kai galėdavau, o ir kai negalėdavau, sau ką nors leisti, visuomet sau sakydavau „O kodėl ne?“ Ar galėsiu ištverti 200 dienų nieko nepirkusi?“ – klausė savęs moteris.
Ir jai tai pavyko. Ji nepirko nieko kito, tik maisto produktų, vaistų ir būtiniausių higienos priemonių. Tiesa, jai taip pat prireikė batų poros išvykai į kalnus. Tačiau kitų dalykų ji arba skolinosi, arba pirko naudotų daiktų parduotuvėse.
Štai kokias išvadas ji padarė:
Pasaulyje jau ir taip yra per daug daiktų. Pasivaikščiojusi po naudotų daiktų ir dėvėtų drabužių parduotuves, paskaičiusi skelbimus internete ir socialiniuose tinkluose A. Barrette teigia buvusi šokiruota, kiek žmonės turi daiktų: kalnus drabužių, baldų, indų... Tai ištisas daiktų vandenynas. Daug daiktų išmetama ir dar daugiau gaminama. Mums nereikia daugiau.
Anot žurnalistės, žmonės daugelį daiktų perka apimti gryno potraukio. Lankydamasi naudotų daiktų parduotuvėse A. Barrette atkreipė dėmesį, kiek daug parduodama naujų daiktų, kurie nė nebuvo išplakuoti ir vis dar buvo su etiketėmis. „Įsitikinau, kad pirkimas labai dažnai nesusijęs su būtinybe. Tiesiog žmogų apima noras ką nors nusipirkti“, – konstatuoja A. Barrette.
„Taip pat egzistuoja gėda pirkti ką nors naudoto. Savo tinklaraštyje aprašydama savo patirtį sulaukiau įdomių komentarų apie higieną. Daugelis mano, kad pirkti dėvėtus drabužius, naudotus baldus ar kitus daiktus yra nehigieniška ir necivilizuota. Koks keistas suvokimas! Juk tie patys žmonės su malonumu atiduotų savo daiktus labdarai. Veikiausiai reikia suprasti, kad vargšams tai tinka, bet ne „mums“, – rašo žurnalistė.
Per 200 eksperimento dienų ji taip pat suprato, kad visai nebūtina eiti į didelius prekybos centrus, jeigu tau ko nors reikia. „Daugumą daiktų, kurių man reikėjo nusipirkau iš vietos naudotų daiktų parduotuvės ar per skelbimus. Žmonės jau turi daugybę daiktų, kuriuos yra pasirengę atiduoti nemokamai arba už labai mažą kainą“,– pabrėžė A. Barrette.
Jos teigimu, kai neperki nieko naujo, niekas nėra brangu.
„Mano banko sąskaitai tokia pertrauka tikrai labai patiko. Naudoti daiktai parduodami su maloniai didele nuolaida. Be to, labai smagu mokėti žmogui, o ne kažkokiai beveidei korporacijai“, – sakė moteris.
„Daugelio daiktų man tiesiog nereikia. Priversta nepirkti nieko naujo supratau, kad niekas nepasikeitė. Nei mano sveikata, nei laimė, nei vidinė harmonija. Suvokiau, kad daugelį daiktų tiesiog malonų turėti. O tikrieji poreikiai yra labai nedideli“, – konstatavo žurnalistė.
„Mano 200 dienų buvo ne tik patirtis, kaip gyventi tvariai ir minimalistiškai. Tai buvo būtina gyvenimą pakeičianti kelionė“, – pripažįsta moteris.