Vokietijoje gimęs Stefanas Thomasas, dabar gyvenantis San Fransiske, „New York Times“ pasakojo, kad vienas iš pirmųjų kriptovaliutos fanatikų 2011 m. jam padovanojo 7002 bitkoinus už tai, kad programuotojas sukūrė informacinį filmuką „Kas yra bitkoinai?“.
Vis dėlto tais pačiais metais jis pametė savo skaitmeninės piniginės slaptažodį, vadinamą skaitmeniniu raktu, ir, nepaisant to, kad išbandė visus įprastus derinius, taip ir nesugebėjo jos pasiekti, o kriptovaliutos kaina per pastarąjį mėnesį pašoko.
„Gulėdavau lovoje ir bandydavau prisiminti, – pasakojo S. Thomasas. – Tada eidavau prie kompiuterio su kokia nors nauja strategija, bet ji nesuveikdavo, ir aš vėl atsidurdavau ant ledo.“
Nors S. Thomasas laikė bitkoinus ir kitose piniginėse, kurios jį jau praturtino, jis tapo vienu iš galybės kriptovaliutų turėtojų, praradusių galimybę pasididinti turtus – vien dėl to, kad nebeprisimena savo slaptažodžių.
Taigi jiems tenka bejėgiškai stebėti, kaip kiti žmonės kraunasi turtus, kol jų pačių lėšos laukia paslėptos už „geležinio užrakto“ („IronKey“) – sistemos, kuri suteikia vartotojui tik dešimt slaptažodžio bandymų, kol automatiškai užšifruoja viską, kas yra viduje.
Slaptažodžių nepamena daugybė žmonių
Kaip rašo „New York Times“, šiuo metu pamestose ar užblokuotose skaitmeninėse piniginėse laikoma 18,5 milijono bitkoinų, kurių vertė gali būti apie 140 milijardų dolerių.
Kadangi bitkoinų vertė per pastarąjį mėnesį dramatiškai išaugo, „Wallet Recovery Services“, bandanti padėti vartotojams susigrąžinti pamestus skaitmeninius raktus, dabar sulaukia tris kartus daugiau kasdienių užklausų.
„Wallet Recovery Services“ praneša, kad dabar jie kasdien sulaukia iki 70 užklausų, kuriose prašoma padėti susigrąžinti bitkoinų turtus.
„Per pastaruosius metus, sakyčiau, šimtus valandų praleidau bandydamas atidaryti savo pinigines“, – „Times“ pasakoja Bradas Yasaras.
Verslininkas sako, kad turi keletą stacionarių kompiuterių, kuriuose laikoma tūkstančiai bitkoinų, kuriuos jis sukūrė arba iškasė prieš beveik dešimtmetį.
Nepajėgdamas prisiminti slaptažodžių, jis sudėjo kietuosius diskus, kuriuose yra jo bitkoinai, į sandarius vakuuminius maišelius ir paslėpė toliau nuo akių.
„Nenoriu, kad jie kiekvieną dieną man primintų, jog tai, ką dabar turiu, tėra dalelė to, ką praradau“, – sako jis.
S. Thomasas taip pat perkėlė savo „IronKey“ į saugų įrenginį, kad nebereikėtų apie jį galvoti.
„Priėjau tokį tašką, kai pasakiau sau: „Telieka tai praeityje dėl mano paties psichinės sveikatos“, – prisipažįsta vyras.
Didžioji dalis pirminio bitkoinų patrauklumo slypėjo tame, kad jie skyrėsi nuo tradicinių banko sąskaitų ir internetinių piniginių, leisdami bet kam atsidaryti skaitmeninę banko sąskaitą ir laikyti joje pinigus.
Vartotojai galėjo susikurti piniginę nesiregistruodami finansų įstaigoje, kur būtų atliekamas asmens tapatybės patikrinimas.
Tačiau tai taip pat reiškia, kad nėra jokios įmonės, kuri galėtų padėti vartotojams atkurti ir iš naujo nustatyti slaptažodžius.
„Net išmanantys investuotojai negalėjo tvarkyti privačių raktų“, – teigė Diogo Monica, „Anchorage“, padedančio kompanijoms valdyti kriptovaliutų saugumą, įkūrėjas.
Laikraščiui „Times“ jis pasakojo, kad daugybė vartotojų prarado slaptažodžius.
Visa tai reiškia, kad S. Thomasui pati bitkoinų idėja galiausiai pasidarė atgrasi, nepaisant to, kad vyras uždirbo pinigų iš piniginių, prie kurių jis vis dar turi prieigą.
„Visa ta idėja tapti savo paties banku… Pasakysiu taip: „Ar jūs siuvate patys sau batus?“ – sako jis.
„Priežastis, kodėl bankai egzistuoja, yra ta, kad mes nenorime spręsti visų tų dalykų, kuriuos sprendžia bankai.“
Nuo praėjusių metų pabaigos bitkoinai pritraukia vis daugiau eilinių investuotojų, kurie yra vis labiau įsitikinę, kad tai ilgalaikis turtas, o ne spekuliacinis burbulas, kaip gąsdina kai kurie analitikai ir investuotojai.