Lietuviai neturi vieningos nuomonės, ką laikytų oriu atlygiu
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ 2019 m. lapkričio 19-29 dienomis, naujienų portalo „Delfi“ užsakymu, atliko visuomenės nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų.
Gyventojų buvo klausiama, kiek, jų manymu, užtektų uždirbti „į rankas“, kad galėtų oriai gyventi. Apklaustųjų balsai pasiskirstė nevienodai. Vadinasi, lietuvių supratimas, ką galima laikyti oriu atlygiu už darbą, skiriasi.
Kaip rodo gyventojų apklausa, dauguma – ketvirtadalis – apklaustųjų oriu gyvenimu laikytų, jei uždirbtų 1201–1500 Eur po mokesčių. Beveik penktadalis gyventojų (20 proc.) įvardijo 901-1000 Eur sumą. Panašus kiekis apklaustųjų (beveik 19 proc.) teigia, kad oriam gyvenimui jiems reikėtų 1001–1200 Eur per mėnesį.
Dar 16,8 proc. lietuvių mano, kad jiems užtektų 1501–2000 Eur. Daugiau nei 2000 Eur sumą įvardijo 8,7 proc. respondentų.
Didesnes sumas – nuo 1 tūkst. Eur – dažniau įvardijo jaunesnio amžiaus atstovai (iki 35 m.), vyrai, aukštesnio išsimokslinimo, didmiesčių gyventojai.
Mažiausias sumas – 801–900 Eur ir 701–800 Eur įvardijo atitinkamai 5,3 ir 1,5 proc. gyventojų. Nė procento nesiekia (0,9 proc.) ta apklaustųjų dalis, kuriai esą užtektų atlygio iki 700 Eur.
Nežino arba neatsakė 3 proc. respondentų.
Atlygio tyrimus organizuojanti bendrovė „Baltic Salary Survey“ pernai atliko pragyvenimo atlygio analizę Baltijos valstybių sostinėse ir apskaičiavo, kiek Vilniuje reikėtų uždirbti asmeniui, norinčiam gyventi oriai.
Remiantis tyrimo duomenimis, vienam save išlaikančiam asmeniui, norinčiam Lietuvos sostinėje gyventi oriai, vidutiniškai reikėtų uždirbti 790 Eur po mokesčių. Tai yra 40 Eur daugiau nei 2018 m.
Kitaip tariant, vidutiniškai tiek pajamų „į rankas“ užtektų padengti mėnesio išlaidas, patenkinti bazinius poreikius, taip pat skirti lėšų sportui, pramogoms, viešajam transportui ir kitoms papildomoms reikmėms, nejaučiant nepritekliaus.
Tuo metu šeimai su dviem vaikais, skaičiuojant jų pamokines ir popamokines veiklas, bendra oraus atlygio suma susideda į 2255 Eur per mėnesį, rodo tyrimo rezultatai.
„Baltic Salary Survey“ atlygio konsultantas Povilas Blusius portalui „Delfi“ pažymėjo, kad tiksliai pasakyti, kiek gi iš tikrųjų reikia uždirbti, norint gyventi oriai, gali tik individualus žmogus, žinodamas savo padėtį ir visas aplinkybes.
„Suprantama, kad visų poreikiai skiriasi, ir kad tą pačią pinigų sumą du žmonės beveik garantuotai išleis skirtingiems dalykams. Turint tai omenyje, skaičiuojant šią sumą šeimai yra dar daugiau komplikacijų: vaikų skaičius, sveikata, amžius ir visos su tuo susijusios aplinkybės. Todėl baksnoti į šią reikšmę pirštu ir teigti, kad ji jums per didelė ar per maža, nereikėtų. Tai daugiau vidutinis rodiklis, šiuo atveju Vilniaus miesto“, – tyrimo rezultatus komentuoja P. Blusius.
Jis taip pat paaiškina sąvoką „orus gyvenimas“ (angl. life with dignity). Anot jo, Vakarų Europoje ji dažnai minima paraleliai su pragyvenimo alga (angl. living wage).
„Pati sąvoka yra ganėtinai plati, tačiau pati pragyvenimo alga visose šalyse skaičiuojama panašiai – apibrėžiant bazinius poreikius, be kurių išgyventi sunku arba neįmanoma, t. y. maistas, būstas, higiena, drabužiai, ir papildomi dalykai, tokie kaip transportas, gyvybės draudimas, laisvalaikis, sportas, apsilankymas teatre ar restorane. Pastarieji nėra gyvybiškai svarbūs, bet iš esmės atskiria orų būvį nuo tiesiog išgyvenimo“, – pastebi „Baltic Salary Survey“ atstovas.
Dauguma vilniečių gyvena oriai
P. Blusiaus vertinimu, Lietuvos sostinėje didesnė dalis gyventojų gauna pakankamai pajamų oriam gyvenimui.
„Jeigu darysime prielaidas, kad visi Vilniuje dirbantys gyventojai neturi rimtų sveikatos problemų, nerūko, nevartoja vaistų ar alkoholio, t. y. neturi daug papildomų išlaidų, ir jeigu teigtume, kad oriai gyventi galima griežtai turint tik 790 eurų per mėnesį, tuomet Vilniuje didesnė dalis gyventojų gauna pakankamai pajamų oriam gyvenimui“, – apibendrina pašnekovas.
Statistikos departamentas metų gale skelbė, kad Vilniuje vidutinis užmokestis „į rankas“ siekė 915 Eur, tačiau, kaip pastebi P. Blusius, tai – vidutinė, o ne vidurinė reikšmė.
„Mūsų tyrimo duomenimis, dirbančiųjų pagal darbo sutartis vidurinis atlyginimas Vilniuje siekia 880 eurų „į rankas“, tad su visomis prielaidomis – gaunančiųjų pragyvenimo algą Vilniuje daugiau nei negaunančiųjų“, – pažymi tyrimo atlikusios bendrovės konsultantas.
70 proc. Lietuvos gyventojų gauna vidutines ir aukštas pajamas
Pasak „Swedbank“ Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės, vertinant orų gyvenimą tik pagal gaunamas pajamas, t. y. neatsižvelgiant į patiriamas išlaidas, vaikų skaičių, turimą nuosavą būstą, tuomet net 70 proc. Lietuvos dirbančių gyventojų gali būti priskirti prie uždirbančiųjų vidutines ir aukštas pajamas.
Pagal Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) apibrėžimą, viduriniajai klasei priskiriami gyventojai, gaunantys nuo 75 proc. iki 200 proc. vidutinių (medianos) šalies pajamų. Pasak „Swedbank“, Lietuvoje šiuo metu tai yra tokie gyventojai, kurie uždirba 760-2028 eurų prieš mokesčius arba 500-1200 eurų „į rankas“.
Tačiau J. Cvilikienė pažymi, kad EBPO vertina tik dirbančius asmenis, tad į šią grupę nepatenka didelė dalis jaunimo ir senjorų.
Kas lietuviams yra orus gyvenimas?
„Mūsų atliktas vidurinės klasės tyrimas atskleidė, kad kalbėdami apie orų gyvenimą finansine prasme lietuviai dažniausiai įvardija, kad tokiam žmogui nebereikėtų sukti galvos dėl kasdienių būtinų išlaidų, jis turi santaupų, būstą (kad ir įsigytą su paskolą), gali bent kartą metuose atostogauti užsienyje, prireikus gali kreiptis į privačias gydymo įstaigas, o jo vaikai turi galimybę mokytis privačiose mokyklose“, – įžvalgomis dalijasi J. Cvilikienė.
Anot jos, visame pasaulyje skirstant pagal panašius apibrėžimus, tokia žmonių grupė vadinama vidurine klase, t. y. ta klase, kuri jau gali atsipalaiduoti dėl kasdienių išlaidų ir investuoti į savo bei šeimos gyvenimo kokybę bei ateitį.
„Swedbank“ Finansų instituto skaičiavimai rodo, kad vidutiniškai šeima su dviem vaikais, gyvenanti Vilniuje senos statybos bute per mėnesį turi apie 500 eurų būtinųjų išlaidų.
„Jei skaičiuojame, kad vidutinis darbo užmokestis šalyje žmogui yra apie 800 eurų „į rankas“ (Vilniuje didesnis – apie 900 eurų), tokiai šeimai laisvų lėšų, atskaičius būtinąsias išlaidas, lieka daugiau nei 1000 eurų. Šios lėšos dažniausiai skiriamos rūbams, taupymui, laisvalaikiui ir pramogoms“, – pastebi Finansų instituto vadovė.
Tuo metu, kalbant apie vienišą žmogų, anot jos, situacija itin priklausys nuo to, ar tai yra studentas, dirbantis specialistas ar senjoras.
„Jauniems žmonėms tenka daugiau lėšų skirti būsto nuomai, tačiau, pavyzdžiui, jei jis – paklausus specialistas, jis tikrai gali uždirbti ir 1500 eurų „į rankas“, tad gyvenimo kokybe nesiskųs. Tuo metu senjorai neretai taupo net kokybiškesnio maisto sąskaita, o apie kultūros renginius ar atostogas užsienyje gali tik pasvajoti“, – atkreipia dėmesį J. Cvilikienė.
Pašnekovė taip pat pabrėžia, kad norint apibūdinti sąvoką „orus gyvenimas“, būtina vertinti konkretaus žmogaus išlaidas, mat gaudamas tokio pat dydžio pajamas Šiauliuose ir Vilniuje asmuo skirtingai mokės už būsto nuomą. Maža to, galbūt jis turi nuosavą būstą, tuomet jo išlaidos vėl bus kitokios. Turintys ir neturintys vaikų gyventojai taip pat turės skirtingas išlaidas ir pan.
„Svarbu matyti ir tai, kiek žmogui lieka laisvų lėšų, jau padengus įsipareigojimus, – akcentuoja J. Cvilikienė. -Kitas svarbus aspektas – turimos santaupos. Saugus ir orus gali būti tas žmogus, kuris yra pasirūpinęs nenumatytomis išlaidomis bei taupo savo senatvei, kad ir jos sulaukus pajamos liktų orios.
Nemažiau svarbu yra gyvenimo būdas – ar žmogus turi galimybę lankytis kultūriniuose renginiuose bei atostogauti.“
Gyvename geriau nei anksčiau
„Mes visi savo praeičiai turime savus parametrus, vertindami jos gerumą: gal tuomet buvome jaunesni ir sveikesni, todėl geriau gyvenome, o gal atvirkščiai, tik dabar, turint darbą, gyvenimas pagerėjo. Tad atmetus subjektyvius kriterijus visuomet padeda objektyvūs“, – atkreipia dėmesį „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.
Pašnekovė išvardija keletą aspektų, kurie rodo, kad vienareikšmiškai finansiškai gyvename geriau: pernai 36 proc. lietuvių atostogavo užsienyje ir tai yra 12 proc. daugiau nei prieš dešimtmetį, o naujausi „Eurostat“ duomenys rodo, kad lyginant 2017 ir 2018 metų kelionių lėktuvais statistiką, Lietuvos augimas yra didžiausias Europos Sąjungoje (ES) (11 proc.).
Maža to, per pastaruosius 10 metų atlyginimai šalyje augo 77 proc., pensijos – 60 proc., o infliacija pakilo 20 proc.
Ko reikia, kad gyventojai daugiau uždirbtų?
Anot Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento eksperto Gabrieliaus Makuškos, „oraus gyvenimo“ ir net „oraus atlygio“ sąvoka neturi vieno aiškaus apibrėžimo. Tą esą parodo ir minimi „Spinter“ apklausos duomenys, atskleidžiantys skirtingas sumas, kurias gyventojai laikytų oriu atlygiu už darbą.
Kaip jis pažymi, kur kas konkrečiau galima kalbėti apie tai, ko reikia, kad gyventojai gautų didesnes pajamas.
„Darbo užmokestis ekonomikoje iš esmės atspindi šalies produktyvumo lygį. Darbo užmokesčio fondo augimas Lietuvoje pastaraisiais metais buvo spartesnis nei Europos Sąjungos vidurkis, o tai rodo, jog Lietuva vis dar yra „konvergencijos“ kelyje su ES.
Dėl globalios konkurencijos įmonės darbo užmokesčio dydį yra glaudžiai susiejusios su darbo jėgos produktyvumu. Vieno darbuotojo sukurta pridėtinė vertė 2017 m., „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje tebuvo 21,9 tūkst. eurų, kai ES vidurkis buvo 3 kartus didesnis – 66 tūkst. eurų“, – dėmesį atkreipia G. Makuška.
Dar daugiau, anot jo, dėl daugelio metų silpnos ir iki šiol nepakankamai efektyviai veikiančios aktyvios darbo rinkos politikos, įmonėms trūksta kvalifikuotų specialistų. Daugelis darbdavių Lietuvoje nekvalifikuotus darbuotojus esą turi apmokyti patys darbo vietoje.
„Tai yra reikšmingi kaštai įmonei, kurie neatsispindi „kompensacijos už darbą“ statistikoje, tačiau turėtų būti laikomi svarbiu indėliu į darbuotojo kvalifikaciją ir didesnę jo gerovę.
Būtent investicijos į žmogiškąjį kapitalą ir yra vienas iš efektyviausių būdų užtikrinti socialinį mobilumą ir „galimybių lygybę“ – vieną iš svarbiausių oraus gyvenimo aspektų“, – akcentuoja LPK ekspertas.
Maža to, anot jo, vis dar neišnaudojamos tokios techninės priemonės kaip neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) sulyginimas su minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžiu, siekiant, kad pajamų mokesčiu iš viso nebūtų apmokestinami gyventojai, gaunantys minimalios mėnesinės algos dydžio darbo užmokestį.
G. Makuška pastebėjimu, turbūt geriausiai valstybės rolę, užtikrinant socialinį mobilumą, perteikia „mokymosi visą gyvenimą“ koncepcija, kuri prasideda nuo kokybiško ikimokyklinio ugdymo, efektyvios transporto paslaugų sistemos, informacinių technologijų prieinamumo, profesinio ir suaugusiųjų mokymo, sveikatos sistemų užtikrinimo ir t. t.
„Pavyzdžiui, net 55,7 proc. 15–64 metų amžiaus asmenų Lietuvoje turi prastus technologinius įgūdžius. Palyginti – EBPO vidurkis 37 proc. Apdirbamosios gamybos sektoriuje tai atsispindi žema pridėtine verte: 85 proc. visų Lietuvos šio sektoriaus darbuotojų dirba žemo ir žemo-vidutinio technologinio išsivystymo įmonėse“, – komentuoja pašnekovas.
Anot Europos Komisijos, Lietuvos vidutinio ir aukšto technologinio išsivystymo produktų dalis eksporto struktūroje yra mažiausia ES (35 proc.), kai ES vidurkis siekia 56 proc.
„Kitaip tariant, sukuriamas „užburtas ratas“, kai žemas socialinis mobilumas ir prasti darbo jėgos įgūdžiai verčia pramonę orientuotis į mažos pridėtinės vertės gamybą, kurioje atlyginimai santykinai nėra aukšti. Produktyvumo pokyčiai apdirbamojoje gamyboje daro įtaką visai šalies ekonomikai per atlyginimų augimą“, – pažymi G. Makuška.
Lietuvos statistikos departamentas vasario pabaigoje paskelbė, kad per metus darbo užmokestis „popieriuje“ Lietuvoje išaugo 8,6 proc. ir ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį sudarė 1358,6 Eur.