Atlyginimai viešajame sektoriuje ir toliau auga
Anot N. Mačiulio, situacija, kuria džiaugiamės dabar, mus lydi jau ne vienerius metus.
„Turbūt pati suma psichologiškai svarbi gyventojams, bet atlyginimo augimo tendencijos palankios dirbantiesiems gyventojams buvo visus pastaruosius penkerius metus, galbūt net ir nuo praėjusio dešimtmečio vidurio, kada vidutiniškai per metus darbo užmokestis padidėjo apie 10 procentų, tai yra ir prieš mokesčius, ir po mokesčių.
Čia, vėlgi, tie 2000 eurų gal atrodo didelis skaičius, bet tai yra prieš mokesčius. Po mokesčių suma gerokai kuklesnė, turint omenyje, kad Lietuvoje visus mokesčius, kuriuos anksčiau mokėjo ir darbdavys, dabar sumoka darbuotojas“, – teigė jis.
Tam, kad darbdaviai ėmė kelti algas, anot N. Mačiulio, yra daug priežasčių.
„Viena priežastis buvo tai, kad pastaraisiais metais gana sparčiai didėjo minimalus mėnesinis atlyginimas – po 15 procentų per metus. Čia, vėlgi, reikia turėti omenyje, kad tai liečia ne tik mažiausiai uždirbančius darbuotojus, nes daugelis įmonių turi išsaugoti diferenciaciją ir, pakilus mažiausiam atlyginimui, turi panašiais tempais didėti visiems, bent jau iki vidutinio darbo užmokesčio uždirbantiems darbuotojams. Tą mes ir matėme.
Šiemet minimalus atlyginimas padidėjo 15 proc., o vidutinis darbo užmokestis didėjo apie 12-13 procentų, bet šiemet išryškėjo kita tendencija – matome, kad privatus sektorius jau susiduria su problemomis. Pajamos taip nebeauga, eksportas mažėja, mažmeninė prekyba yra sumažėjusi ir lėtėja atlyginimų augimas, ypač tuose labiausiai pažeistuose sektoriuose, kaip apdirbamoji gamyba, nekilnojamojo turto operacijos, o tuo tarpu viešajame sektoriuje – pinigų vis dar yra ir ten kartais ir prasilenkiama su ekonomikos tendencijomis. Ten dar atlyginimai auga sparčiai“, – pasakojo N. Mačiulis.
Stebint tokias ir panašias tendencijas, daugeliui kyla klausimas – kaip taip atsitiko, kad vidutiniai atlyginimai viešajame sektoriuje paaugo dar labiau nei privačiame? Anot ekonomisto, tame, kad spartesnis augimas vyksta būtent viešajame sektoriuje – nieko blogo nėra, tačiau jis paaiškino, kodėl taip atsitinka.
„Pastaruosius dvejus metus privataus sektoriaus atlyginimų augimas lenkė viešąjį sektorių ir natūralu, kad tai turi koreliuoti ir viešasis sektorius turi atlyginimais konkuruoti su privačiu sektoriumi. Juolab, kad tas skirtumas atlyginimų augimų kol kas yra labai simboliškas – viename 12, kitame 13 procentų. Čia nieko nėra dramatiško. Būtų keista, jeigu privačiame sektoriuje būtų nuosmukis, krizė ir atlyginimai nedidėtų visai, o viešajame sektoriuje būtų didinami 10-15 procentų“, – aiškino jis.
Pasak pašnekovo, ir privatus sektorius atlyginimus didina tikrai ne per sukąstus dantis.
„Reikia turėti omenyje, kad praėjusių metų infliacija – 20 procentų – nemaloni yra gyventojams, bet tai yra įmonių pajamos ir įmonių pajamos augo sparčiau negu didėjo sąnaudos, taigi, būtent tame kontekste, tikrai nebuvo sudėtinga didinti atlyginimus. Dabar situacija jau keičiasi“, – teigė N. Mačiulis.
Ar viešasis sektorius taps patrauklesnis naujiems darbuotojams?
Dabar matoma, kad vidutiniai atlyginimai viešajame sektoriuje sparčiai auga, bet vis dar kyla klausimas, ar viešasis sektorius kada nors taps labiau patrauklesnis nei privatusis? Anot ekonomisto N. Mačiulio, reikia tikėtis, visuomenėje tokių stigmų, išryškinančių viešojo sektoriaus nepopuliarumą, nebėra.
„Aš tikiu, kad nėra tokios stigmos, kad viešajame sektoriuje dirba tie, kas negali įsidarbinti privačiame. Iš tiesų, ir kai kuriose valstybės valdomose įmonėse, valstybės institucijose atlyginimai jau yra patrauklūs ir konkurencingi“, – teigė jis.
Tačiau problemų – vis dar išlieka.
„Pavyzdžiui, slaugytojų atlyginimai. Manau, kad per artimiausius penkis metus turbūt sveikatos apsaugos sistema bus ta vieta, kur labiausiai trūks darbuotojų ir, iš dalies, turbūt reikės ten labai didinti atlyginimus, kad nebesitęstų ta darbuotojų emigracija, kada kvalifikuoti sveikatos specialistai ieško galimybių, pavyzdžiui, Šiaurės šalyse“, – dalijosi N. Mačiulis.
Taip pat, atrodo, kad pinigų mes gauname daugiau, tačiau realusis darbo užmokestis atskleidžia ką kitą. Pasak N. Mačiulio, dėl to labiausiai kalta infliacija.
„Būtent 2022 metai ir pirmas šių metų pusmetis buvo pirmą kartą toks laikotarpis nuo 2008-2009 metų krizės, kada gyventojų perkamoji galia sumažėjo, tai yra realus darbo užmokestis, tą, ką gali nusipirkti net ir už tą ženkliai padidėjusį atlyginimą, sumažėjo. Tai, aišku, buvo susiję su tuo, kad kainų šuolis buvo milžiniškas.
Šiemet infliacija jau išsikvėpė, ypač prekių brangimo nebėra ir dėl to, ką mes stebime, pavyzdžiui, dabar – metinė infliacija jau siekia apie 6 procentus trečią šių metų ketvirtį, vidutinio darbo užmokesčio augimas – apie 12 procentų. Taigi, atlyginimai auga dvigubai sparčiau negu kainos, bet tam, kad gyventojų perkamoji galia sugrįžtų į 2022 metų pradžią, kad už savo atlyginimą galėtų nusipirkti tiek, kiek galėjo prieš pusantrų metų – reikės dar palaukti, mūsų skaičiavimais, 2024 metų pavasario“, – teigė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
Prognozės rudeniui
Dar prieš vasarą dalis ekonomistų prognozavo, kad šis ruduo bus sudėtingas, o ekonomine prasme bus šalta ir liūdna. Ruduo jau čia pat, todėl situacija matoma vis aiškiau. N. Mačiulis pasidalijo, kokias prognozes šiam rudeniui įžvelgia jis.
„Privačiame sektoriuje, kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, apdirbamoji gamyba baldų, medienos, metalų kai kurių, nekilnojamojo turto operacijos – ten jau tas ruduo ar net žiema tęsiasi daugiau negu pusmetį, nuo praėjusiu metų trečio-ketvirto ketvirčio. Ten net ir darbuotojų skaičius yra sumažėjęs, ir atlyginimų augimas nesiekia net 10 procentų.
Tikrai mes kol kas nematome tokio visuotinio ekonomikos nuosmukio. Gyventojų lūkesčiai vis dar geri, kai kurių sektorių pajamos vis dar didėja, bet pavienių problemų buvo jau nemažai“, – dalijosi jis.
Pasak pašnekovo, žiūrint į ateitį, tokio klestėjimo, kuris buvo matomas pastaruosius kelerius metus – tikėtis sunku, tačiau blogiausio scenarijaus nepasieksime.
„Reikia suprasi, kad krizė – tai tokia situacija 2008-2009 metų. Nedarbo lygis šoka iki 20 procentų, bankrotų banga, BVP mažėja 15 procentų. Tokių sukrėtimų tikimybė išlieka labai maža, bet, kad BVP vėl sumažėtų vieną ar kelis ketvirčius, nedarbo lygio padidėjimas vienu ar dviem procentiniais punktais – išlieka labai tikėtinas scenarijus“, – teigė N. Mačiulis.
Visą reportažą galite rasti LNK portale: