Tapo „per turtinga“
Gautame laiške buvo pasakojama, kad prieš kurį laiką moteris su savo vyru pasuko skirtingais keliais, tačiau nepasidavė – būdama motinystės atostogose ir prižiūrėdama atžalas dar darbavosi ir vykdė individualią veiklą.
Vėliau, kaip tikino, skaitytoja nusprendė nueiti į banką ir pasiteirauti dėl galimybės gauti būsto paskolą.
„Sausio mėnesį nuėjau į banką. Suteikti negali, nes 2 metus reikia verstis individualia veikla. Mano pajamos iš jos po mokesčių siekė nei daug, nei mažai – apie 800 Eur, tačiau, kaip pajamos sėdint namuose su vaikais, – gana geros“, – sakė ji pati, tačiau banke sulaukė pastabos, kad uždarbis yra ties riba, jog paskola išvis galėtų būti suteikiama.
„Negi rizikuosi?“ – laiške dėl paskolai gauti galimai per mažų pajamų klausė skaitytoja ir teigė tada nusprendusi susirasti dar vieną darbą, kaip tikino, „normalų“, kur būtų mokama vidutinė alga.
Kaip pasakojo, jame dirbusi dieną, naktis leisdavusi prie kompiuterio – neapleido individualios veiklos, o, be viso to, viena auginusi vaikus. Visgi, kaip teigė, toks moters noras užsidirbti, panašu, atsisuko prieš ją pačią.
„Vyras draugiškai nesutinka mokėti alimentų, todėl reikia eiti į teismą. Valstybės advokatas ir pagalba man nepriklauso – per turtinga, per didelės pajamos“, – apgailestavo ji ir teigė, kad panašioje situacijoje šiandien atsidūrė ir dėl paramos būsto kreditui gauti. Kaip sakė, moters gaunamos pajamos šiandien jai per didelės.
„Vėl per turtinga“,– kartojo ji.
„Taigi dėl to, kad su vaikais neskursčiau, kad garantuotai gaučiau paskolą, kad stabiliau gyvenčiau susiradusi darbą, tapau per turtinga.
Kilo klausimas – gal išvis nevertėjo dirbti? Gal geriau būtų buvę gulėti ant sofos, balansuoti kiek aukščiau skurdo ribos, bet gauti paramą iš valstybės, kuri išeina tokia, kiek uždirbsiu per visus metus?“ – laiške svarstė moteris.
Pasak jos, Lietuvoje garsiai kalbama apie socialinę nelygybę ir apie tai, kaip reikia padėti sunkiai besiverčiantiems, tačiau moteris klausia – „ar verta stengtis neskursti?“
Yra dvi galimybės gauti paramą
DELFI komentaro dėl aprašytos situacijos kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (SADM), jos atstovai patikino, kad paramos būstui įsigyti yra dvi: valstybės parama būsto paskolai gauti bei finansinė paskata jaunoms šeimoms, įsigyjančioms pirmąjį būstą regione.
Kalbant apie valstybės paramą būsto paskolai gauti, į ją teisę turi jaunos šeimos, be tėvų globos likę asmenys, neįgalieji ir jų šeimos bei daugiavaikės šeimos, o jiems valstybė dengia 10 arba 20 proc. sumos, skirtos pirminiam įnašui arba būsto kredito daliai padengti. Valstybės parama būsto paskolai gauti teikiama ištisus metus.
„Jeigu 2–3 asmenų šeima gauna ne daugiau nei 1504,7 Eur per mėnesį „į rankas“, ji gali pretenduoti į valstybės paramą būsto paskolai gauti. Vadinasi, jeigu mama uždirba 800 Eur per mėnesį (šiuo atveju, jei dirbtų tik pagal individualią veiklą ir, tarkime, nebūtų susiradusi antro darbo – red. past.), jos pajamos nėra per didelės pretenduoti į šią paramą.
Jeigu žmogus gyvena vienas, pretenduoti į valstybės paramą būsto paskolai gauti jis gali, kai pajamos per mėnesį neviršija 1077 Eur“, – aiškino SADM atstovai ir tikino, kad nuo 2018 m. rugsėjo 1-osios pradėjus teikti finansinę paskatą jaunoms šeimoms, įsigyjančioms pirmąjį būstą regione, jaunų šeimų susidomėjimas ir pasinaudojimas valstybės parama būsto paskolai gauti krito.
SADM taip pat papasakojo ir apie antrąjį paramos variantą, kai jaunoms šeimoms, įsigyjančioms pirmąjį būstą regione, gali būti suteikta finansinė paskata.
Kaip teigia SADM, parama pagal teisės aktus gali būti skiriama sutuoktiniams arba vienam vaiką auginančiam tėčiui ar mamai, kurie yra ne vyresni kaip 36 metų amžiaus.
„Akcentuojame, kad šiai valstybės subsidijai gauti pajamų „lubos“ nėra taikomos“, – teigė SADM.
Šiuo atveju jaunoms šeimoms yra siūlomos tokios subsidijos: neauginančioms vaikų – 15 proc., auginančioms 1 vaiką – 20 proc., auginančioms 2 vaikus – 25 proc., auginančioms 3 ir daugiau vaikų – 30 proc.
„Būsto kredito suma, pagal kurią apskaičiuojama jaunai šeimai suteikiama subsidija, negali būti didesnė kaip 87 tūkst. Eur. Subsidija jaunai šeimai būtų išmokama ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo būsto kredito suteikimo dienos. Kai būsto kreditas yra suteikiamas būstui pirkti ir statyti, arba statyti, subsidija išmokama ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių būsto statybos užbaigimą, pateikimo kredito davėjui dienos“, – buvo teigiama atsakymuose.
Taip pat svarbu, kad norintys gauti šią subsidiją turi būti deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje arba įtraukti į gyvenamosios vietos nedeklaravusių žmonių apskaitą.
„Atkreipiame dėmesį, kad savivaldybės išduota pažyma, patvirtinanti jaunos šeimos teisę gauti subsidiją, neįpareigoja banko ar kredito unijos būtinai suteikti kreditą, nes kreditas suteikiamas įvertinus šeimos pajamas ir pajėgumus išmokėti paskolą. Valstybės subsidija pirmam būstui regione išmokama tik tada, kai jauna šeima gauna kreditą.
Šiuo metu visoms jaunoms šeimoms, kurioms buvo suteikti kreditai, yra išmokėtos ir nustatyto dydžio subsidijos – eilės subsidijai gauti nėra“, – teigė SADM atstovai.
Atsiminė sovietmetį
„Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas, kalbėdamas apie socialinę nelygybę, apie tai, jog dalis žmonių šiandien apgalvotai slepia pajamas, kad gautų tam tikras išmokas, atsiminė, kokia šalis buvo sovietmečiu.
Jo teigimu, tada vogti iš valstybės buvo įprastas dalykas, o tai tęsėsi ir po Nepriklausomybės atgavimo, dar tęsiasi ir iki šiol.
Ekonomistas taip pat pateikė vieną pavyzdį, susijusį su 1990-aisiais metais ir tuometiniu žmonių suvokimu.
Jis pasakojo pats buvęs svečiuose pas draugą, kuris tuo metu gyveno labai pasiturinčiai, o jo namuose buvo tokių daiktų, kurių, kaip jis teigė, pats tada dar niekada nebuvo matęs.
„Man pas jį būnant atėjo socialinė darbuotoja ir atnešė žaislų, nes jis esą buvo iš nepasiturinčios šeimos. Jis buvo kaip minimum dešimt kartų turtingesnis, o mūsų šeima sąžininga, ir niekada net nebūtų kilę minties kreiptis dėl paramos. Būdavo, kad trūkdavo pinigų, bet gyvendavome iš atsargų“, – atviravo ekonomistas ir pabrėžė, kad reikia dėti visas pastangas, jog Lietuva į tokią sistemą niekada nebegrįžtų.
Jo nuomone, šeimos galėtų būti skatinamos finansinėmis paramomis, bet jos turėtų būti visiems universalios, pavyzdžiui, vaiko pinigai.
„Tarkime, jei asmuo augina vaikus, tai geriausias būdas ir priemonė padidinti tos šeimos pajamas ir jų stabilumą – vaiko pinigai, kurie jokiu būdu negali priklausyti nuo šeimos pajamų dydžio“, – sakė jis. Jo nuomone, jei tokie pinigai būtų laikomi stabiliomis šeimos pajamomis, gyventojai galėtų planuotis nuomotis ar pirkti nuosavą būstą, o ne prašyti paramų.
Taip pat ekonomistas svarstė, kad šalyje turėtų būti galimybė pasiturinčioms šeimoms, kurioms nereikia vaiko pinigų, juos, visai kaip pajamų mokesčio dalį, pervesti tam tikroms institucijoms, skirti socialinei funkcijai vykdyti arba pervesti pasirinktiems asmenims, tarkime, minėtai pašnekovei.
Paklaustas, ar vaiko pinigų didinimas valstybėje nepaskatintų žmonių dar labiau naudotis situacija nedirbti ir gyventi iš pašalpų, ekonomistas svarstė, kad gali būti visko.
„Gali paskatinti, bet tada su jais reikia dirbti atskirai. Jei atsiras neigiamų jų elgsenos pasekmių, tarkime, žmogus 12 mėn. iš eilės nedirbo, tada pinigai gali būti mokami natūra ir priimami tam tikri apribojimai“, – sakė jis bei pridūrė, kad sistema neturėtų skatinti žmonių dykaduoniavimo ir gyvenimo valstybės sąskaita.
Pasak ekonomisto, kalbant apie socialinę ir nemokamą teisinę pagalbą, jos mūsų valstybėje turėtų būti daugiau.
„Gerovės valstybėse taip ir yra. Skandinavijoje žmonės gauna psichologinę pagalbą.
Aš už tai, kad tam būtų skiriama daugiau pinigų, bet ta pagalba, kuri skatina žmogų kaip tik likti izoliuotam, nėra gera. Mes turime pakeisti požiūrį“, – sakė jis.
Pasiteiravus, ar, Ž. Maurico nuomone, Lietuvoje yra daug žmonių, kurie galimai gulėdami ant sofos šiandien tiesiog naudojasi valstybės paramomis bei išlaikymu, o neina dirbti, jis teigė, kad tokių yra nemažai.
„Ir nebūtinai jie guli ant sofos, tie žmonės taip pat dirba. Bet kodėl reikėtų nepasiimti, jeigu duoda?“ – ironizavo jis.
„Per krizę buvo vienas labai aiškus reiškinys, jis matomas ir iš statistikos. Labai sparčiai išaugo sergančių ir dalinį nedarbingumą turinčių žmonių skaičius. Kas turėjo įvykti ir kaip suprastėti darbo sąlygos, kad žmonės staiga taptų nedarbingi?
Tada gydytojams buvo duodami kyšiai, jie žmonėms skirdavo nedarbingumą, o tada šie gaudavo nedarbingumo pensiją. Dabar tai sumažėję, bet yra tokio nesąžiningumo.
Jeigu mes kursime nesąžiningos visuomenės bazės gerovės, tiksliau, ne gerovės, o geros valstybės modelį, tai galime pridaryti labai daug klaidų ir tada pasibaigs kaip Graikijai.
Joje visi susikombinavo iš valstybės gauti kuo daugiau paramos, nemokėti mokesčių ir dėl to valstybė susidūrė su labai dideliais iššūkiais“, – sakė ekonomistas.