Seniai praėjo laikai, kai Lietuvoje „greituosius“ kreditus dalijo kas nori, kur nori ir už kiek nori. Tvirtinti taip dabar būtų tas pats, kas smūgiuoti į paširdžius Lietuvos bankui, kuris pastaraisiais metais inicijavo daugybę vartojimo sektorių reglamentavimo pakeitimų – nuo Bendros vartojimo kredito kainos metinės normos (BVKKMN) ribų iki Atsakingo skolinimo nuostatų, kurių vartojimo kredito teikėjai privalo laikytis taip pat, kaip komerciniai bankai ir kredito unijos.
Žinoma, Lietuvoje šešėlio nemažai ir reikėtų vertinti Vyriausybės pastangas ištraukti į dienos šviesą algas vokeliuose, degalų ir cigarečių kontrabandą ir, tebūnie, vieną kitą mokesčių nemokantį patvorių skolintoją.
Investuoja į visuomenės ugdymą
Tačiau pažiūrėkime į tas legaliai veikiančias bendroves, kurias, tarsi nepraeinančią slogą, savo komentare užsipuola asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius Kęstutis Kupšys.
Dvylika atsakingai skolinančių bendrovių, užimančių apie 70 proc. rinkos, yra susibūrusios į Lietuvos smulkiųjų vartojimo kredito asociaciją (LSVKA). Šios įmonės ne tik nuolat teikia ataskaitas Lietuvos bankui ir yra audituojamos, ne tik laikosi Vartojimo kredito įmonių įstatymo ir atsakingo skolinimo nuostatų. Jos ne tik išlaiko 600 darbo vietų, per metus sumoka 12 milijonų litų mokesčių ir dar milijoną paskiria labdaros bei paramos projektams. Jos investuoja savo lėšas į klientų ugdymą ir teisines konsultacijas, tokius švietimo projektus, kaip „Skaidrus kreditas“ ar Apiekredita.lt.
Reikėtų pasakyti, kad Lietuvoje vartojimo kreditų sektorius yra reguliuojamas kone griežčiausiai Europos Sąjungoje, ribojant ir BVKKMN, ir dalį pajamų, kurios turi likti klientui sumokėjus kredito įmoką, ir maksimalius delspinigius. Finansų ministras Rimantas Šadžius yra teisus sakydamas, kad skubotai supančiojus visą sektorių apribojimais, žmonės, iš kurių bus atimta galimybė gauti mažą sumą trumpam laikotarpiui, bus priversti ieškoti išeičių šešėlyje. Jeigu žmogui reikia pinigų maistui, netikėtoms išlaidoms, šeimos finansiniams šokams suvaldyti, tas poreikis niekur neišnyks, net jeigu būtų uždėtas apynasris skolintojams.
Kreditų išduoda mažiau
K. Kupšys remiasi skaičiais, ir nežinia, sąmoningai ar ne, senais 2013 metų duomenimis, nors Lietuvos bankas reguliariai pateikia aktualią 2014 metų statistiką http://lb.lt/n20287/vkd_2014-09-30.pdf. K. Kupšio išvados, jog kreditų laiku negali grąžinti 4 iš 5 vartotojų, o kredito bendrovėms tai esą tik dar naudingiau, yra laužtos iš piršto.
Štai – naujausi oficialūs Lietuvos banko duomenys apie vartojimo kredito sektorių. Trečiąjį 2014 metų ketvirtį iš viso buvo suteikti beveik 169 tūkstančiai kreditų iki 1000 litų. Tai beveik 9 proc. mažiau nei ketvirtį prieš tai ir beveik 4 proc. mažiau nei metų pradžioje. Jų suma siekia 64 milijonus litų.
Vidutinis smulkus kreditas nedidelis – apie 380 litų. Bendroji vartojimo kredito kainos metinė norma mažėja jau antrus metus – nuo metų pradžios smuktelėjo daugiau nei 6 proc. 36 litai – tiek per mėnesį vartotojas sumoka už vidutinį 380 litų kreditą. Taigi – iš kur tos tūkstantinės palūkanos? Tendencijos – akivaizdžios. Rinka neauga, o netgi traukiasi, paskolų palūkanos mažėja. Kaip matysime, mažėja ir žmonių, kurie negali įvykdyti savo įsipareigojimų.
Daugelis kreditus grąžina laiku
Neneigsiu fakto, kad dalis žmonių susiduria su sunkumais grąžinant smulkiuosius kreditus, lygiai taip pat, kaip kai kurie gyventojai susidūrė su sunkumais mokėti būsto paskolą, lizingą ar susimokėti mokesčius už šildymą. Bet ar iš tiesų skaičiai tokie įspūdingi – neva, cituoju, „4 iš 5 tokių kreditų mokėjimų vėluoja daugiau kaip 60 dienų“?
Lietuvos banko duomenimis, 2014 metų II ketvirčio pabaigoje iš viso buvo 94 817 pradelstų kreditų. Nepamirškime, kad tai – akumuliuotas skaičius nuo pat smulkiųjų kreditų bendrovių veiklos pradžios (t.y. susumuotas per visą veiklos istoriją). Šių metų trečiojo ketvirčio pabaigoje visų pradelstų kreditų buvo – 98 064. Skirtumas – 3247. Tiek kreditų gavėjų iš 169 tūkst. gavusių kreditus trečiąjį šių metų ketvirtį susidūrė su problemomis juos grąžinant. Lietuvos banko duomenimis, buvo nutrauktos 6636 sutartys su įsipareigojimų nevykdančiais klientais. Tai labai toli nuo teiginio, kad su sunkumais susiduria 4 iš 5 vartotojų. Tiksliau būtų – 1 iš 15. Vartojimo kreditų bendrovės skaičiuoja, kad rizikingos paskolos, kurioms taikomi atidėjiniai, jų portfelyje sudaro apie 7 proc.
Be to, Lietuvos bankas skelbia, kad nutrauktų vartojimo kredito sutarčių nuo šių metų pradžios sumažėjo 17 proc., o likusi grąžinti vartojimo kreditų suma, kai kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas kredito gavėjui sumokėjus pratęsimo mokestį, smuko dešimtadaliu.
Pasisako už etišką verslą
Vartojimo kredito įmonės užsiima verslu. Jų verslas – patenkinti nedidelių sumų trumpam laikotarpiui be užstato paklausą ir, normalu, gauti iš to pelno. Visiškas mitas, kad įmonės siekia pririšti savo vartotoją kuo ilgesniam terminui, pratęsinėti sutartis ir versti žmogų skolintis dar. Šių įmonių verslas – ne skolas „išmušinėti“, o paskolinti nuosavas (ne indėlininkų ar pajininkų) lėšas atsakingai į skolų grąžinimą žiūrintiems žmonėms.
Vis dėlto su vienu asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ siūlymu sutinku visu 100 procentų. Tai siūlymas licencijuoti greituosius kreditus išduodančių įmonių veiklą ir išvalyti rinką nuo nesąžiningų, neetiškų žaidėjų, paliekant galimybę šią veiklą plėtoti tik stiprioms, etiškoms, ilgalaikę veiklos strategiją turinčioms įmonėms. LSVKA narės visuomet pasisakė už skaidrų ir atsakingą, etišką verslą ir jo reguliavimą, pagrįstą konkurencija laisvoje rinkoje, kur kiekvienas vartotojas turi teisę iš sąžiningų paslaugų teikėjų pasirinkti jam tinkamiausią produktą pagal savo poreikius.