Gal kažkas kažko nesuprato?
Juk mes žurnalistai privalome tikrinti kiekvieną faktą, kiekvieną šaltinį. Toks buvo žurnalisto, dėstytojo Romo Sakadolskio nuolatinis priminimas jauniesiems kolegoms, siekiantiems profesionalumo universitete.
Daugiau kaip prieš trejus metus pavasarį, kai studentai universitete rengia diplominius darbus, kolega Romas džiaugėsi: „Šiais metais kaip niekada daug pas mane rašo bakalaurinius darbus. Plušame visi. Kaip niekada daug gerų studentų. Keliems rimtai pavydžiu rašymo ir mąstymo įgūdžių. Visas kursas - neregėtai geras“.
Tai buvo žmogus, kuris savo paprastumu, minties gilumu traukė būsimuosius žurnalistus ir dalino jiems savo neįkainuojamą patyrimą ir žinias. Ir svarbiausia, kad jaunieji kolegos tai puikiai suprato ir stengėsi imti iš jo kuo daugiau.
2014 metų rudens semestre Vytauto Didžiojo universitete (VDU) po Romo Sakadolskio paskaitos žurnalistikos ir medijų analizės pirmo kurso magistrantams teko išklausyti abiejų pusių įspūdžius. Magistrantai sakė likę sužavėti ir didžiavosi, kad galės visiems pasakyti, jog klausė R. Sakadolskio paskaitų.
Dėstytojas Romas po paskaitos pareiškė: „Įspūdžius parsivežiau gerus. Dalyko studentai aktyvūs ir geranoriški, kas labai kelia nuotaiką“.
Romo Sakadolskis ne tik nuolat galvojo apie žurnalistikos studijų kokybę ir buvo aktyvus studijų programų tobulinimo iniciatorius.
Jis pats aktyviai dalyvavo mokslinėje-projektinėje veikloje, stengdamasis savo įžvalgomis ir konkrečiais siūlymais gerinti medijų vartotojų informacinio raštingumo gebėjimus.
Dar 2006-2007 metais jo parengtos medijų raštingumo paskaitos buvo vertingas pagrindas šalies kelių dešimčių mokyklų mokiniams ir mokytojams, visiems susidomėjusiems informaciniu raštingumo eiti tobulinimo keliu.
Tą jis tęsė ir tolesnėje savo veikloje, kai dirbdamas VDU 2015 metais įsijungė į projektą apie naujienų raštingumą ir jo svarbą jaunajam piliečiui.
Kolega dalyvavo daugelyje renginių, kur dalinosi įžvalgomis apie žurnalistiką, ne kartą pabrėždamas, kad „Lietuvos žurnalistikai labai trūksta mokslo, pavyzdžiui, nepriklausomos institucijos, kuri tirtų mūsų profesiją kaip objektą.“ Nuolat rūpinosi dėl žurnalistikos vertybinio pagrindo ir atsakomybės prieš auditoriją.
Prieš metus Romas sakė: „Norėčiau kai ką palikti, turiu omenyje, vadovėlį, galbūt dar kai ką apie žurnalistiką, ir archyvą iš Sąjūdžio laikų, apie kurį esu pasakojęs. Reikės pagalvoti kokia forma išleisti“.
Likę nebaigti Romo darbai tik dar labiau įpareigoja mus tęsti jo pradėtus sumanymus ir taip įprasminti jo atminimą padarant tai, ko jis nesuspėjo. Kas svarbu ne tik mums, bet ir profesionalumo viršūnių siekiančiai jaunajai žurnalistų kartai.
Išėję neišeina, jie lieka mumyse, nes atidavė mums dalelę savęs. Romas Sakadolskis lieka savo mokinių darbuose, kolegų prisiminimuose. Vadinasi, jis lieka su mumis.