Nuo 1990-ųjų čia gyvenanti specialistė pasidalijo savo įžvalgomis apie norvegišką darbo rinką, darbo teisę, atskleidė dalykus, kuriuos Lietuvos darbdaviai, rinkdami darbuotojus Norvegijos rinkai, paprastai nutyli. Geriau karti tiesa nei saldus melas – tokio principo pokalbio metu laikėsi D. Bogdanienė.
Apie tai, kaip Norvegijoje susirasti darbą, kokius dokumentus reikia susitvarkyti ir kokia yra darbo padėtis Norvegijoje, D. Bogdanienė atskleidė naujausioje Dariaus Sėlenio ir Zigmanto Jurevičiaus „Kaip dirbti ir gerai gyventi Norvegijoje“ knygoje.
DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką, kuriame pateikiamas interviu su darbo teisės žinove.
Pirmaisiais metais Daina Bogdanienė Norvegijoje dirbo Lietuvos informacinio centro vadove, po to ilgą laiką – vertėja teisme, policijoje, Imigracijos departamente. Vėliau – Oslo savivaldybės projektų koordinatore, nuo 2008 m. iki dabar – patarėja Paslaugų centre darbuotojams iš užsienio, Darbo inspekcijos informacijos skyriuje. Moteris užsiima klausimais, susijusiais su migrantų informavimu ir integravimu.
Net dešimtmetį (2001–2011 m.) D. Bogdanienė ėjo Norvegijos lietuvių bendruomenės pirmininkės pareigas. 2006–2009 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos nare, atsakinga už Europos Sąjungos šalis.
Be kita ko, ji per 20 metų yra parašiusi ne vieną straipsnį emigrantų tema, kuriuos spausdino didžiausios Lietuvos žiniasklaidos priemonės.
„Aš kalbu ne institucijos vardu, o kaip asmuo, išmanantis šias temas. Labai noriu, kad kuo daugiau lietuvių suvoktų realią situaciją, Norvegiją vertintų ne kaip pasakų šalį, kurioje lyja pinigais, o valstybę, kurioje privaloma laikytis taisyklių, reikia ne tik reikalauti gėrybių, bet ir jausti savo atsakomybę“, – pabrėžė D. Bogdanienė.
Kaip ieškoti ir rasti darbo?
– Ar sunku Norvegijoje susirasti darbą? Kokias klaidas daro lietuviai jo ieškodami?
– Priklauso nuo to, kokio darbo ieškai: jei nuolatinio, legalaus, pagal specialybę – sunku. Jei bet kokio ir rizikuoji – galbūt lengviau. Ieškant nekvalifikuoto darbo ir nemokant kalbos konkurencija didžiulė, nes konkuruojama su atvykėliais iš visų ES šalių, pasiryžusių bet kam, t. y. dirbti be sutarties ir jokių garantijų.
Todėl dauguma lietuvių darbo ieško per pažįstamus tautiečius, per lietuviškas firmas, nes kitaip susikalbėti nemoka ir neišmano vietos visuomenės tvarkos.
Tokiu būdu labai lengva patekti į užburtą ratą – atveža darbdavys, apgyvendina darbdavys, visą informaciją (dažnai neteisingą) suteikia darbdavys. Bendrauti su aplinkiniu pasauliu toks atvežtasis nesugeba, nes nemoka kalbos, todėl atsiduria segreguotoje aplinkoje, t. y. su panašiais į save, tiki darbdaviu arba vadinamuoju džiunglių telegrafu (ką sako kiti lietuviai).
Atsibudus iš šito košmaro galima sulaukti skaudžių pasekmių, nes gali pasirodyti, kad mokesčiai už jus nemokėti ir gyventa bei dirbta nelegaliai. Atsibundama, kai kas nors atsitinka, pvz., rimtai susižalojama. O tada situacija atrodo baisi – dokumentai netvarkingi ir jokios išmokos ar kompensacijos nepriklauso.
Norvegijoje kiekvienas darbuotojas turi būti sąmoningas, susižinoti savo teises ir jų reikalauti. Čia – ne vaikų darželis, tad atėjus žmonėms, metus nemokėjusiems mokesčių ir net neregistruotiems sistemoje, nors realiai dirbusiems ir gavusiems algą (nelegaliai), ir užsigeidusiems socialinių garantijų kompensacijų, – padėti labai sunku, praktiškai – neįmanoma.
Pagrindinė nuostata, kurią turi žinoti kiekvienas atvykėlis: jei nori būti legalus darbuotojas su visomis teisėmis – privalai užsitikrinti, kad moki mokesčius. Darbdaviui gana keistai skamba „galiu dirbti bet ką“, nes tai reiškia, kad žmogus gerai nemoka nieko.
Jei ką nors mokėtų, tai nebūtų tokių visa apimančių teiginių, nes kažką moki, o kažko nemoki visai. Aš, pavyzdžiui, moku 6 kalbas, moku versti žodžiu ir raštu, moku rinkti informaciją, surengti prezentacijas, vesti seminarus, bet nemoku sudėti grindų, kloti plytelių arba plombuoti dantų. Jei į klausimą „ką moki dirbti?“ atsakoma: „viską“, laukia tiesus kelias pas nerimtus, išnaudojančius darbdavius, nes rimtam tokio darbuotojo nereikia.
Kita klaida – nereikalingas gyrimasis savo išsilavinimu ir buvusiomis pareigomis.
Pvz., pretenduojantis į kroviko, sandėlio darbininko, statybininko, valymo darbuotojo vietą į savo CV rašo, kad dirbo vadybininku, firmos prezidentu ir pan. Jie iškart patenka į kategoriją – per daug kvalifikuoti (angliškai šis populiarus terminas skamba overqualified), nei reikia tam darbui, kuriam rašo prašymą.
Rimtam darbdaviui keistai atrodo, kad buvęs firmos vadovas su aukštuoju išsilavinimu nori valytojo darbo.
Rimtas darbdavys tikrai nenorės tokio darbuotojo, nes mąstys maždaug taip:
1) pretendentas yra nevykėlis ir nemoka dirbti (priešingu atveju, kodėl nedirba pagal specialybę ir prarado tas turėtas aukštas pareigas?);
2) meluoja;
3) ieško trumpalaikio bet kokio darbo ir po kelių mėnesių išeis, kai ras geriau; arba
4) bus apimtas depresijos ir nekęs visų, nes dirbs ne savo darbą.
Todėl iš savo buvusių darboviečių ar išsilavinimo reikėtų rinkti tik tai, kas tinka darbui, į kurį pretenduojate, išryškinti tas savybes ir tą patirtį, kuri bus reikalinga naujame darbe.
– Kokie darbo paieškos kanalai yra efektyviausi?
– 1. Galite kreiptis į Norvegijos darbo ir socialinės rūpybos tarnybos skyrių (NAV), įsikūrusį jūsų gyvenamojoje vietovėje. Tiesa, NAV galima registruotis darbo ieškotojo statusu ir gauti D numerį, jei esate realus darbo ieškotojas (mokate kalbą, turite kur gyventi, pvz., atvykote pas pažįstamus). Bet net ir registravusis NAV socialinės garantijos ir medicininė priežiūra nepriklauso, nes dar to neužsidirbote (nėra pajamų, nemokėti mokesčiai).
Jei atėjote iš gatvės ir negalite nurodyti, kur gyvensite, NAV neregistruos, nes darbo rinka perpildyta nerealių darbo ieškotojų, kurie registruojasi, bet darbo gauti negali. Tokie tampa potencialiais socialinės rūpybos sistemos išnaudotojais. NAV yra potencialių darbdavių duomenų bazė, čia galima registruoti savo CV, yra ir duomenų bazė darbdaviams. Reikia paminėti, kad tose duomenų bazėse skelbiasi ir nerimti darbdaviai, mat NAV neprivalo jų patikrinti, todėl patys turite įsitikinti ir pasirūpinti, kad darbdavys įdarbintų legaliai.
Esant registruotu NAV darbo ieškotoju ir mokant kalbą, galima dalyvauti įdarbinimo priemonių programose – mokymuose, kaip ieškoti darbo, kalbos kursuose ir t. t. Taip pat NAV galite naudotis techninėmis priemonėmis – kompiuteriais, internetu, kopijavimo aparatais, spausdintuvais, gauti individualių patarimų (pagal galimybę ir NAV, kuriam priklausote, pajėgumus).
2. Dar vienas šaltinis – Europos užimtumo tarnybų tinklas (EURES). Jis Norvegijoje priklauso NAV. NAV EURES Norvegijoje siūlo įvairias įdarbinimo programas Europos ekonominės erdvės (EEE) piliečiams, taip pat mokymus. Šis tinklas turi darbo pasiūlymų ES šalyse duomenų bazes, turi CV duomenų bazes, kur galite registruoti savo CV potencialiems darbdaviams. Beje, Lietuvoje taip pat yra EURES skyrius. Patartina darbo ieškoti dar būnant Lietuvoje.
3. Norvegijos įdarbinimo biurai (vikarbyrå, bemanningsbyrå). Paminėtini šie: „Manpower Adecco“, „Proffice“, „Jobz“, „Toptemp“, CBA ir daug kitų. Kai kurie specializuojasi pagal specialybes – statybininkų, valytojų, slaugytojų, biuro darbuotojų ir pan. Privalumai: dirbant laikinai galima teigiamai užsirekomenduoti ir vėliau gauti nuolatinį darbą. Trūkumai: negarantuoja visos darbo dienos ar savaitės.
4. Asmeniniai ryšiai. Geras būdas ieškoti darbo per draugus, pažįstamus, buvusius klientus, organizacijas. Juk 70 proc. gavusių darbą nurodo, jog jį susirado per asmeninius ryšius, tačiau reikia žinoti keletą niuansų. Išsiuntę prašymą į potencialią darbovietę galite susisiekti telefonu ar tie siog ten užsukti, bet Norvegijoje nemėgstama, jei paskambinęs darbo ieškotojas tik gaišina tos įmonės žmonių laiką ir net nežino, ko nori paklausti, tad pirmiausia pasidomėkite įmone, kurioje norite dirbti, darbo pobūdžiu, kokios ten taisyklės, darbo stilius ir panašiai, kuo galite prisidėti prie įmonės darbo kokybės bei kitų rezultatų gerinimo. Nepatartina iškart klausti apie algą. Pokalbyje reikėtų akcentuoti, ką aš duosiu įmonei (o ne ką ji duos man).
– Kokių dokumentų reikia?
– Kokius dokumentus reikia turėti ieškant darbo? CV (gyvenimo aprašymą), paraišką, diplomus, atestatus, kvalifikacijos pažymėjimus (su kvalifikuotų vertėjų vertimais). Diplomai gali būti siunčiami į išsilavinimo pripažinimo tarnybą www.nokut.no, galite patvirtinti ir savo užsienyje įgytą išsilavinimą.
Derėtų turėti rekomendacijas iš buvusių darbdavių, geriausia – su nurodytu telefono numeriu pasiteirauti. Nuotrauka nebūtina, ypač kaip nors provokuojamai apsirengus. Jei einate į interviu – nevėluokite, nemeluokite, nesigirkite, nekalbėkite blogai apie buvusį darbdavį, būkite savimi. Geriausia, kai ieškote būtent savo darbo.
– Kokius žingsnius pirmiausia reikėtų žengti darbo ieškančiam emigrantui? Kokius dokumentus susitvarkyti (darbo leidimas arba registracija – Registreringsbevis, norvegiškas asmens kodas, mokesčių kortelė)?
– Kol neturite oficialaus pagrindo būti šalyje, nieko nereikia tvarkytis (ir niekas netvarkys). Neturėdamas pagrindo būti šalyje (pagal imigracijos įstatymą) atvykėlis negali registruotis Norvegijoje ir yra turisto teisėmis. ES pilietis gali būti Norvegijoje ir nesiregistravęs, bet pagal taisykles privalo išvykti po trijų mėnesių, ir gali tuoj pat vėl atvykti, tačiau kadangi sienos nekontroliuojamos, to patikrinti neįmanoma. Turistas nepriklauso socialinės apsaugos ir medicininės priežiūros sistemai.